tekstai.lt

Mindaugas Grigaitis. Akistata su neįmanomybe. Subjekto identiteto krizės ženklai Broniaus Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai“ (2006)


radzevicius%20priesausrio.gif       Kalbos apie subjekto kategorijos krizę, apie subjekto mirtį yra tapusios postmodernistinėmis klišėmis. Nors dažniausiai jos priskiriamos filosofiniam diskursui, vienas aiškiausių reiškinių, fiksuojančių pamatinių kategorijų sampratos kaitą, yra literatūros kūriniai. Kol kas subjekto ar autoriaus mirties idėjas mes priskiriame vakarietiškai filosofijai ir paliekame teorinių svarstymų lygmeniui, tikėdamiesi, kad plačiau mūsų kultūros kontekste neanalizuotos koncepcijos taip ir nepalies mūsų literatūros istorijos. Vis dėlto subjekto krizės (ar mirties) apraiškų galime rasti ir mūsų literatūros istorijoje. Pirmiausia sąvoka subjekto krizė reiškia nykstantį metafizinį subjekto kategorijos vertinimą: subjektas praranda savo aiškų identitetą ir tampa kultūrinių, istorinių bei socialinių ryšių konstruktu. Filosofija tokią situaciją diskursyviai apmąsto (Michelis Foucault), o literatūroje, ypač nepatyrusioje modernaus mąstymo siautulio, ji išgyvenama kaip egzistencinis praradimas. Bandysiu pažvelgti, ar Broniaus Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai“ galime rasti subjekto krizės ženklų. Kalbėsiu apie tokią krizės situaciją, kai subjekto identitetą apibrėžusios tradicinės, agrarinės, metafizinės kultūros formos ima nykti ir subjektas tampa neidentifikuojama, neaiškia esatimi, konstruojama išorinių (istorinių-socialinių) ryšių.


       B. Radzevičiaus kūryba dėl etninių, kolektyvinių ir istorinių motyvų bei egzistencialistinio mąstymo dažnai gretinama su Juozo Apučio ir Romualdo Granausko proza. Šie autoriai turėjo aiškią intenciją iš kolektyvinėje patirtyje egzistuojančių pasakojimų ir mitų sukurti simbolinį archaizuotą žmogaus identitetą, jų prozos kontekste jis dar gali būti vadinamas etniniu lietuvio identitetu. Postkolonialistas Homi K. Bhabha nacionalinės-tautinės tapatybės prigimtį vadina „trumpalaike reprezentacija“ (temporary representation). Tautinę kultūrą ir iš jos simbolinių formų susikuriančią tapatybę suformuoja konkreti tautos ar grupės istorinė patirtis. „Išblaškytų žmonių susitelkimuose iš mitų, fantazijų ir patyrimų susikuria istorinis įsitikinimas apie savo išskirtinumą ir svarbą“, – taip etninės tapatybės kūrimą apibūdina H. K. Bhabha. Praeitį ir dabartį gali sujungti literatūros kūriniuose konstruojama realybė: „Kultūros ir bendruomenės kalba yra pakibusi ant dabarties įtrūkimų, kurie tampa retorinėmis praeities figūromis.“ Nacionalinis identitetas keičiasi priklausomai nuo kintančios su socialiniais procesais kultūros, kuri tą tapatybę pagrindžia. Tapatybė kiekvienoje formacijoje yra perkuriama, o pagal naują tapatybės modelį persikuria ir nacionalinės kultūros bei identiteto samprata. Taigi J. Aputis ir R. Granauskas kuria tam tikrą simbolinę agrarinės kultūros erdvę, kurioje gimsta archaizuotas subjekto identitetas.


       J. Apučio novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ žmogaus išėjimas iš kaimo tampa jo dvasinės degradacijos pradžia, o agrarinės sanklodos nykimas – būties erozija: „Prisiliesdama prie savo kūdikystės daiktų, prie nuolat tekančio ir gargiančio vandens ir maurais apaugusių akmenų, ji pajuto, kaip pati atsispiria, amžinai nutraukdama natūralius ryšius ir tą pačią akimirką uždarydama viską atmintyje, kad po daugelio metų galėtų jais maitinti beprasmišku, gal net bjauriu tampantį savo gyvenimą, kad rastų atspirtį pavargime.“ Atsiskyrimo nuo žemės motyvą paversdamas herojaus dvasinės mirties sinonimu, J. Aputis sutvirtina amžiną lietuviškumo mitą, kuriame lietuvišką kultūrą ir jos kuriamą žmogų įprasmina agrarinės sanklodos vertybiniai orientyrai.


       Sunykęs santykis su žeme ir R. Granauskui reiškia neautentišką egzistenciją. Novelėje „Duonos valgytojai“ ir apysakoje „Gyvenimas po klevu“ sugriuvęs agrarinis mentalitetas atskleidžia degradaciją, o praeities mitas – pilnatvę. J. Apučiui ir R. Granauskui svarbiausia įamžinti agrarinės sanklodos dvasines struktūras. Jų kūrinių forma, net ir rašant apie deformuotą ir išskaidytą gyvenimą, visada išlieka vientisa, nes toks yra agrarinės sanklodos žmogaus vaizdinys. Stabili forma ir aiškūs kūrinių prasminiai kodai rodo, kad šių autorių prozos kūriniuose svarbu apginti prarandamos (stabilios) kultūros teikiamą identitetą. Tradicinis kūrinio komponavimo principas suponuoja, kad autorius siekia tapatintis su personažu.


       M. Foucault teigia, kad „tuo pat metu, kai visuomenė yra kitimo procese, autorinė funkcija išnyksta taip, kad grožinės literatūros daugiareikšmiai tekstai dar kartą galėtų funkcionuoti kita forma“. Kad kultūros procesus suprastume be mistifikacijų, reikia atskirti subjektą-personažą nuo subjekto-autoriaus ir pirmąjį nagrinėti kaip sudėtingą kultūrinio diskurso funkciją. Vykstant istoriniam lūžiui, kai viena trumpalaikė tapatybės reprezentacija yra sunykusi, o nauja nesusiformavusi, literatūros kūriniuose mes galime jausti besikeičiančią kultūrinio subjekto situaciją. Ją rodo autoriaus instancijos veikimo dėsnių kaita kūrinyje. Autoriaus instancija, anot Roland’o Barthes’o, yra kultūros sukurtas konstruktas, kuris kūrinyje stiprina rašančio asmens kultūrinį identitetą. Stebėdami autoriaus funkcijos veikimo kaitą literatūros istorijoje, mes galime užčiuopti literatūrinio lūžio kūrinius.


       Labai aiškus skirtumas tarp B. Radzevičiaus romano pirmosios ir antrosios dalių. Toks pasakojimo struktūros pasikeitimas, mano manymu, yra susijęs su kintančiais autoriaus ir personažo santykiais ir tos kaitos fiksuojama kultūrinio subjekto identiteto krize. Pirmojoje dalyje autoriaus instancija veikia pagal tuos pačius dėsnius kaip ir J. Apučio ar R. Granausko prozoje. Čia yra visažinis klasikinis pasakotojas, kuris stebi ir kalba už veikėjus (Juzuką, Kristupą, Konstantą, Albiną ir kitus), kuriamas artimas kaimo ir žmogaus santykis, autorius aiškiai diferencijuoja veikėjus ir kuria homogenišką, vienybėje su gamta ir pasauliu gyvenantį žmogų. Galime teigti, kad autorius, piešdamas kaimo gyvenimo panoramą, kaimo bendruomenės santykius, pirmojoje romano dalyje kuria archaizuotą (atitinkantį griūvančios kultūros struktūras) žmogaus identitetą.


       Pirmieji du antrosios dalies skyriai „Viktoras“ ir „Stela“ dar primena pirmosios dalies pasakojimo struktūrą. Juose matome panoraminį kalbėjimą, aiškius personažų paveikslus, socialinio gyvenimo situacijas. Taigi galime teigti, kad čia dar jaučiama klasikinė autoriaus instancija, kuri kuria savo tapatumu tikintį subjektą. Tačiau toliau klasikinis pasakojimas pamažu ima nykti. Pirmosios dalies temos, kurios atspindi agrarinį identitetą (kaimo / gamtos ir žmogaus ryšys, sūnaus ir tėvo santykiai, motinos, moters ir artimo meilės paieškos), išsidraiko ir susipina į painią visumą. Romano struktūros griūtis suponuoja kintančius autoriaus instancijos veikimo dėsnius: autorius pamažu praranda savo galią organizuoti tekstą taip, kad susidarytų aiškus kultūrinis kodas. Kadangi, kaip teigia R. Barthes’as, autoriaus instancija visada yra susijusi su tam tikru identitetu, galima teigti, kad antrojoje dalyje, keičiantis autoriaus instancijos veikimo dėsniams, keičiasi ir subjekto santykis su savimi, tai aiškiausiai parodo skyriuose „Skaitykloje“ ir „Disertacija“ atsiradusi subjekto ir kalbos asimetrija.


       Skaitytojas šiuose skyriuose patenka į refleksijų apie savo kalbą realybę: „... ir pabandė žodžiais apibūdinti tai, ką suprato, kas įkvėpė. Tačiau sulig pirmaisiais žodžiais ėmė beviltiškai sklaidytis visas minčių ekspresyvumas, aiškumas, jis manė kažką parašęs, o parašė keletą neaiškių sakinių; kur kas aiškiau, įtaigiau yra tai jautęs“ (p. 246). Nuo skyriaus „Skaitykloje“ romane subjekto santykis su kalba tampa fundamentalus: Daukintis susiduria ne su pasaulio svetimumu, visuomenės dvasine degradacija, ne su iliuzijų ir realybės kolizija, bet su praraja tarp savęs ir savo kalbos. Šį skyrių galime vadinti lūžiu pačiame romane: iš aiškios vertinamosios perspektyvos, kuri leido Daukinčiui save apibrėžti, mes pereiname į painią kalbos stichiją, kuri išsklaido stabilios tapatybės mitą. Šiame skyriuje tradicinės prozos (J. Apučio, R. Granausko) kurtas stabilus žmogaus identitetas, kurį matome pirmojoje romano dalyje, yra visiškai sugriuvęs. „Priešaušrio vieškelių“ personažas save apibrėžia tuose skyriuose, kur autoriaus instancija yra stipri (pirmojoje dalyje ir antrosios skyriuose „Viktoras“ ir „Stela“). „Skaitykloje“ ir „Disertacijoje“ autoriaus instancijos griūtį rodo nesustabdomas kalbos srautas, kuris paskutiniuose romano skyriuose tik sustiprėja. Nuo šių skyrių romano kalba tarsi teka be autoriaus, impulsyvus kalbėjimas, nesibaigiantis žodžių srautas rodo, kad subjektas nesiliauja ieškoti savęs, bando save apibrėžti, bet vis patiria nesėkmę.


       Subyrėjus autoriaus instancijai (sugriuvus subjekto-autoriaus ir subjekto-personažo tapatumui), prabyla savo identitetą praradęs subjektas. Antrojoje romano dalyje herojus dažnai bando apibrėžti save, prisimindamas kaimą, tėvą, motiną, kabintis už vaikystės prisiminimų ir restauruoti sugriuvusį tapatumą, tačiau tai tampa neįmanoma. Skyriuje „Disertacija“ atsiskleidžia karštligiškos naujo savo identiteto paieškos. Mąstydamas apie pasaulį ir užrašinėdamas savo mintis, Daukintis siekia įtvirtinti save prieš save patį: „žodyje aš iš tikrųjų yra kažkas iš mineralų jėgos ir tvarumo, jame slypi baisi fatališka galybė, visa pajungianti, prisitaikanti sau“ (p. 334). Daukintis diferencijuoja realybę, išryškina jos blogybes, tačiau subjektas nuolat jaučia, kad jis yra visiškai kitas nei tas, kuris rašė: „kaip nebylios formos, kaip tas spengimas, visa tavo disertacija, sakiniai, žodžių klišės, kuriose nebeliko tavęs, – jis sėlina, jis nori išeiti, tas antrasis, kuriam savo disertacijoje neleidai nė lūpų praverti [...]“ (p. 356). Mąstymas apie save Daukintį priveda prie neįmanomybės apibrėžti save patį, nubrėžti pasaulio rėmus ir savo ribas tame pasaulyje: „... Prieš mano valią nešė ir ginė toliau, ir tik dabar matau, iš kokios gausybės pavidalų išsinėriau, kiek čia išnarų ir kailių, kurie netiko! Kiek simbolių ir ženklų, kurie jau nebegyvi kaip išdžiūvus žievė“ (p. 324).


       B. Radzevičiaus romanas tarsi nesąmoningai desakralizuoja agrarinės sanklodos kurtą homogeniško žmogaus identitetą. J. Aputis ir R. Granauskas, sunykusį žmogaus ir žemės ryšį laikydami dvasinės degradacijos ženklu, prisiglaudžia amžinoje praeityje ir, sąmoningai archaizuodami senąsias kultūros formas, restauruoja prarandamą lietuvišką tapatybę. „Priešaušrio vieškeliuose“ subjekto negelbsti sąmoningas agrarinės sanklodos archaizavimas, kuris suteikia harmonijos J. Apučio ar R. Granausko herojams. Agrarinės prozos „amžina reprezentacija“, sukurta didžiųjų lietuviškų pasakojimų apie agrarinės sanklodos sakralumą, sugriūva impulsyviame „Priešaušrio vieškelių“ kalbėjimo sraute. Tai išskirtinis to laikotarpio kūrinys, kuris ima kalbėti apie neįmanomybę išreikšti save ar suvokti kitą (terminas rašymas apie neįmanoma pasiskolintas iš Julios Kristevos ir reiškia rašymą ties mąstymo riba, kai užmiršus rašymo intencijas ir idėjas atsiduodama pačiam rašymo impulsui, racionaliai neribojamam kalbos srautui). Neįmanomybė apibrėžti save patvirtina, kad „Priešaušrio vieškeliai“ – literatūrinio lūžio kūrinys. Kalbėjimas apie neįmanoma iškelia tuo metu naują literatūrinę sąmonę, kurioje subjektas netapatus sau ir savo kalbai, o literatūra, sugriuvus senosioms kultūros formoms ir dar nesusikūrus naujoms, fiksuoja tradicinio subjekto sampratos krizę. Jaučiama, kad žmogus-subjektas yra kitoks, nei bandoma užrašyti. Patyrimas pralenkia kalbą. Ši literatūrinė sąmonė atskleidžia žmogaus-subjekto paieškas, kaip įsitvirtinti pasikeitusioje istorijos erdvėje, kaip surasti kalbą ir apibrėžti save, kai kultūra, kuri formavo identitetą, yra sunykusi. Subjekto egzistavimo būdai kultūroje yra pakitę, todėl jis gali susikurti naują identitetą, bet ne restauruoti senąjį.


       Naujojo identiteto paieškos yra pagrindinis ženklas, kad „Priešaušrio vieškeliuose“ smarkiai jaučiama naujos istorinės situacijos kuriama literatūrinė sąmonė, įvyksta akistata su neįmanomybe. Tai lietuviško postmodernizmo prieigos, nes po agrarinės sanklodos griūties lietuvių prozoje neatsirado kito didžiojo pasakojimo, kuris restauruotų kultūrinį-nacionalinį subjekto tapatumą.

       Pranešimas skaitytas 2006 m. VU 10-ojoje studentų lituanistų konferencijoje