tekstai.lt

Neringa Mikalauskienė. Recenzijų ilgesys ir tekstų kalba (Vytautas Rubavičius. Verstas, 2006)


b_111_186_16777215_0___images_stories_reklama_rubavicius_verstas.jpg      Vytautas Rubavičius. Verstas. Eilėraščių rinktinė. - K.: Kitos knygos, 2006.

      Neseniai padariau atradimą: pasirodo, parašyti įdomų tekstą apie knygą (J. Baranova. „Daiktų skambesys ir poeto tyla“ – „Literatūra ir menas“, 2007 02 02) galima tos knygos ir neperskaičius. Jeigu tai – eilėraščių (pa)rinktinė, pakanka prisiminti jos atsiradimo priešistorę („apie knygos atėjimą į pasaulį išgirdau gan intriguojančiomis intelektualinėmis aplinkybėmis“) ir pusantros pastraipos pasakoti įspūdžius iš šiuolaikinės literatūros forumo Jurbarke, matyt, todėl, kad skaitytojas iš pavydo nagus nusigraužtų, jei ten nebuvo. Tada pasamprotauti apie pavadinimo dizainą ir viršelio spalvos reikšmę, prisiminti keletą anksčiau skaitytų ir tikusių įtraukti į vadovėlį tekstų („trys Rubavičiaus eilėraščiai filosofijos vadovėlyje integraliai įaugo į praktinės filosofijos erdvę“) – štai jums dar dvi ilgutėlaitės pastraipos svarstymų, kuo būtent šie eilėraščiai taip tiko vadovėliui, tarsi apgailestaujant, jog vienas iš jų į rinktinę nepateko. Paskui išanalizuoti eilėraštį, kurio neperskaityti neįmanoma, nes autoriaus sumanymu jis iškrinta iš knygos („Paėmus knygą „Verstas“ į rankas, netikėtai, tarsi tai būtų užsklanda, iškrito puslapis. Išplėštas? Gamybos klaida? Ne, taip tyčia įdėtas. Pakeliu – eilėraštis vadinasi „Filosofija“, skirtas Šliogeriui.“). Galiausiai pervertus parinkti tekstų pavyzdžių, kuriuose „poetas dėmesingas pasauliui, atviras jam“, pastebėti tai, kas ir šiaip akis bado, t. y. amžinąją kalbos ir tylos sankirtą, kur tyla – mirties sinonimas, tuomet pagirti stojišką lyrinio subjekto laikyseną (mirties jis nedramatizuoja, o ramiai konstatuoja, neįsimbolina, nebando prisijaukinti). Pagaliau padaryti apibendrinančią išvadą: „Mirtis tokia pat čia esanti ir paprasta, kaip ir viltinga tyla.“ Tą žinojau ir pati: atradau paauglystėje, nors mano karta filosofijos vadovėlių dar neturėjo. Tačiau kuo čia dėtas V. Rubavičius?.. Ogi tuo, kad jo rinktinė „Verstas“ J. Baranovai buvo tiesiog atspirties taškas dar kartą priminti amžinąsias būties temas. Tikslas, žinoma, kur kas kilnesnis, nei recenzuoti rinktinę. O tekstas – įtikinamas. Net polemizuoti nėra kaip. Nebent atsakyti filosofei kitomis eilutėmis iš vieno naujausių šios rinktinės tekstų: „poetinėj visatoj / stipriausiai ir sieja įvairūs / tos pačios banalybės pavidalai“ (p. 207) ir grįžti prie V. Rubavičiaus eilėraščių.

      Į rinktinę „Verstas“ pateko tekstų iš visų šešių ankstesnių rinkinių. Turinyje prie kiekvieno eilėraščio yra skaičius (i, ii, iii, iv, v, vi), žymintis rinkinio, iš kurio eilėraštis paimtas, eiliškumą, – vadinasi, autoriui svarbi ir buvusi eilėraščio priklausomybė. Tiesa, iš pirmojo rinkinio „Nusigiedriję žodžiai“, išleisto 1979 m., čia įdėti tik keturi tekstai. Iš kitų rinkinių – beveik visi, taigi kyla klausimas: ar tai iš tiesų parinktinė, kaip rašo autorius, ar greičiau vienoje knygoje perleista visa kūryba, atmetus keletą silpnesnių, praradusių aktualumą tekstų, tik sugrupavus pagal vyraujančias temas? Skyriai „Akies šukė“ ir „Pilkosios eilės“ net pavadinimus perėmė iš savo pirmtakų rinkinių, be to, į „Pilkąsias eiles“ nepateko nė vienas tekstas iš ankstesnių knygų, taigi galima daryti išvadą, kad tikima, jog paskutinis rinkinys, leistas 1998 m., jau yra pasiekęs meninį brandumą. Bendras skyrių skaičius atitinka knygos pavadinimo raidžių skaičių, taip jie ir sužymėti: V, E, R, ~, T, A, S. Taigi gal ne veltui čia atsirado grafinis žaidimas gulsčia „s“ raide ¬– galima įtarti, jog autorius, prisidengęs „parinktinės“ paantrašte, mano esant vertą perleisti kone visą savo kūrybą. Nieko čia bloga. Skaitytojo nuomonė irgi gali būti panaši.

      Šiaip ar taip, skaitytojas, ieškantis šiuolaikinio teksto prasmės, turi būti įpratintas skaityti absoliučiai viską. Ne tik tai, kas parašyta eilutėmis ar tarp eilučių... Jis tiesiog privalo iššniukštinėti ir metrikos puslapį, į kurį paprastai atkreiptų dėmesį tik bibliotekininkai. Ten prie vien tik jiems svarbių ISBN ir UDK kodų aptinkame ypač svarbią nuorodą ¬– „versta iš lietuvių kalbos“. Iš lietuvių į lietuvių?.. Kas tai – tiesiog postmodernus žaidimas ar švelni užuomina, kad poetinė kalba yra kitokia nei toji, kuria bendraujame kasdien, o gal suvokimas, kad tavo užrašytus žodžius kitas – skaitytojas – išsivers į savą kalbą, kuri nebūtinai yra bendra, nors ir ta pati, lietuvių?..

      Tačiau, kad ir koks techniškai įdomus būtų parinktinės sumanymas, – tai vis tiek tik rėmai, todėl pereikime prie pačių tekstų. Nuo pat pirmojo skyriaus net vizualiai krinta į akis laužyta eilučių struktūra – tarsi juostos raštas ar ištrupėjusi siena. Turinio lygmeniu tai – kalbėjimas apie nesugrąžinamai prarastą laiką ir prašymas-malda, kreipimasis į dangų: „perskaityk / man šiuos laukus / ir kalvas / perskaityk kopas“ (p. 11). Taip „perskaitoma“ ne gamta, o senoji Lietuvos (greičiau – Žemaitijos) istorija, mitinės jos kilmės aidas: „Kirmio balsas / įskėlė / atliepė suopis – / šešėlis perrėžė tamsą / šviesa: / ir matyti / slūgso / dangaus ir laiko molynai / kaulų girdėti / ūžesys / lyg artėtum / prie pirmojo garso / širdžių kruvinoji rauda“ (p. 16). Eilėraštis po eilėraščio tarsi žingsnis po žingsnio dramatiškai tolstama nuo kolektyvinės protėvių jausenos („mes“, „broliai“), daugėja krikščioniškų simbolių, žyminčių dramatišką posūkį į kančią, nuodėmę, išdavystę, kaltę, atgailą („kenčiantis / virš mano galvos / Dievo žodis / plevena“, p. 24); taip einama individualumo ir asmeninių išgyvenimų link („jaučiu kaip eršketa / medžio kalba / mano gomurį drasko“, p. 25). Šie krikščioniški įvaizdžiai čia pat apvelkami liaudišku drabužiu: „angelai sermėgiai“ klausosi į dirvą krintančių žodžių, „smūtkelis rauda / saulei įkandin / pamatęs tris pirštus / ir pusę kairio skruosto / atvožęs ryto rasai“ (p. 27). Ryškėja keli skaitymo klodai: prieš akis iškyla medinė rūpintojėlio skulptūra, kurią pamažu ardo natūralios gamtos jėgos, krikščioniško pamokymo (jei sudavė per vieną skruostą, atsuk ir antrą) iliustracija ir galiausiai – išvada, jog tai gamta įsiskverbia į kultūrą ir suteikia jai savų interpretacijų.

      Toks įvaizdžių daugiasluoksniškumas būdingas visai V. Rubavičiaus kūrybai. Kalboje, anot jo, gali tilpti viskas: „miestelis išnyko / klausiamojoj pajūrio erdvėj“, „vėjas aplinkui raidėjo“, „po pirmos eilutės sutemo“ ir taip toliau. Kalboje pirmiausia gimsta ir erotinė patirtis: „Tu man į lūpą įkandai...“ (eil. „Erotiškas“, p. 71). Nėra nieko anapus kalbos: „dangaus metafora aiškino / horizonto klaidas“ (p. 50); „išnyksi, / joks garsas / nežybtels žodyno erdvėj“ (p. 65); „vėl iš pradžių – eilinis toks pat nuolatos / kaip atsitikimas paraštėje / kaip savižudybė / užverstame žodyne“ (p. 83). Čia verta atkreipti (ypač filosofų ir psichologų) dėmesį, kad kalbos savižudybė – ne tas pats, kas savižudybė, kaip psichologinė kategorija. Žodis, virsdamas (o V. Rubavičiaus – verčiamas) metafora, nusižudo kaip tiesioginė jo reikšmė. Mirštanti gamta eilėraštyje tampa meno kūriniu – natiurmortu (vėlgi žaidimas reikšmėmis: pažodžiui „nature morte“ reiškia „mirusi gamta“). Ir vis dėlto mūsų kalba, kaip metaforiškai suvokiame ir antrojo skyriaus pavadinimą „Kalbos šalnos“, dažnai yra sustabarėjusi, nelanksti, įšaldanti. Pirmuoju šio skyriaus eilėraščiu konstatuojama: „truputį grįžteli / truputį sukliedi – skambesys sukausto akis / ir tu jau įsakytas“ (p. 45). Žodį įsakyti reikėtų skaityti visomis įmanomomis reikšmėmis: tai ir „liepti“, ir paties autoriaus suteiktoji „įeiti į kalbinę, sakymo erdvę“. Taigi kalba pasirodo kaip prievarta, ir tai – vienas iš postmodernizmo postulatų. O juk šis tekstas pirmą kartą spausdintas 1985 metais. Verta susimąstyti, ar ne?.. Pasaulis įaštrintas, jame žmogus nuolat žudo save gyvendamas, žvilgsniu ištrindamas sienas tarp tikrovės ir iliuzijos (eil. „Sapnas“, p. 51).

      Vienos kalbos funkcijos – bandymo susikalbėti (gal net – suokalbio, kurį kalbos grynintojai atkakliai stengiasi išbrukti iš žodyno) – tema kaip leitmotyvas aidi trečiojo V. Rubavičiaus parinktinės skyriaus „Susitikusiųjų vienatvė“ tekstuose. Kai kurie jų dedikuoti: Gintarui Patackui, Romui Daugirdui, Gintarui Radvilai, Valdemarui Kukului... Dedikacijų esama ir prie kitų skyrių eilėraščių: Algirdui Verbai, Borisui Lazukinui, Gintautui Babravičiui, galų gale – ypatingas, „išplėštasis“, eilėraštis skiriamas Arvydui Šliogeriui. Taip menu mezgamas dialogas su konkrečiomis asmenybėmis, kurios taip pat atstovauja kultūrai, išreiškia tam tikras vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą. Būtent tą, filosofinį, tekstų kalbėjimą išgirdo ir J. Baranova, vartydama pa¬rinktinę. Ne literatūros teoretikas gali įsiklausyti ir išgirsti knygoje tik tai, ką pats atpažįsta savyje. Literatūros teoretikas cituotų kitus tekstus, pavyzdžiui:

      tu įžiūri prasmę ten,
      kur jos visai nėra. kas patvirtins,
      kad tuose eilėraščiuose yra nors kiek
      filosofijos –
      didžioji meilė yra rūpestis
      apie tai, kaip žmogus yra čia,
      konkrečioje vietoje, paprastame laike,
      prarastoje svajonėje.
      eilinis eilėraštis gali būti
      visai nesvarbu
      kėdė, šaukštelis, arbatos puodelis –
      viskas daug paprasčiau:
      ten nieko nėra, nėra ko įžiūrėti –
      tačiau tik įžiūrint
      atsiranda tai, kas įžiūrima. eilėraštis
      yra galimybė (sumylėti)

      „Šeimyninis pokalbis. 1983“, p. 93

      Taigi poezijos esmė – ne idėja, o tai, kaip, kokiomis meninėmis priemonėmis ji išreiškiama, kaip ji įkalbinta kalbina per jausmus. Tuomet gal kam nors ir banalybės („Žvaigždė – dievo ašara“, p. 74; „ašarų degančių nebeišlaikau delnuose“, p. 87; „ir nuskaidrina ašara vakarą“, p. 90, etc.) pasirodys vertos vietos parinktinėje. Vis dėlto svarbiausia, kad joje sudėtus tekstus kiekvieną kartą skaitai kitaip: jų tiesiog per daug, kad aprėptum vienu žvilgsniu, nors neneigsiu – pagrindinius dalykus apie knygą galima pasakyti ir iš kelių eilėraščių: tokį principą rinkosi J. Baranova. Tačiau gera poezija į vieną recenziją nesutelpa.

      Pabaigoje – tradicinis pasmalsavimas, klausimas, kurio taip nemėgsta dažnas kūrėjas, išleidęs naują knygą: o kas toliau?.. V. Rubavičius nieko nauja neišleido – tik sudėjo į daiktą ankstesnių rinkinių eilėraščius. Vis dėlto paskutiniajame parinktinės skyriuje „Next door“ – naujai sukurti tekstai, tarsi į ateitį pravertos durys: ironišku kalbėjimu dekonstruojamas polinkis į savo paties meditatyvumą („Meditacijos“, p. 205–207), toliau ieškoma būdų susikalbėti su kitais kuriančiais šiandieninę lietuvių literatūrą („Donaldas Kajokas: mirti reikia rudenį“, p. 217), galiausiai pripažįstama, kad toliau bus ieškoma prasmės suvokiant, kad ji – išsprūstanti, o žmogus pasmerktas ambivalentiško ryšio būsenai („žmonės vis arčiau / vis labiau vieniši / sušmėžuoja prasmė – išsisklaido“, p. 219). Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad šio skyriaus pavadinimas parašytas svetima kalba, taigi pirmiausia, kad suprastum jo prasmę, reikia tą kalbą mokėti. Taip tarsi teigiama mintis: ateitį paverčiam dabartimi tik ją išmokdami, tačiau nebūtinai tos svetimos kalbos mokomės – tai visada lieka tik galimybė. Galiausiai ateitis, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, visada yra šiek tiek svetima.

      Literatūra ir menas
      2007 02 25