Rolandas Rastauskas. Metimas: eilėraščiai / CD kartu su Arkadijumi Gotesmanu, Vilnius: Apostrofa, 2006, 64 p.

    Žinoma, toks recenzijos pavadinimas tendencingas. Trečiasis Rolando Rastausko eilėraščių rinkinys vadinosi Aktorius pasitraukia (1996). Šiais metais RoRa išleido naują knygą Metimas, kurios desertas, kaip įvardijo pats autorius – kompaktinė plokštelė: poeto balsas ir Arkadijaus Gotesmano perkusija. Sunku net pasakyti, ar tai rinkinys, ar rinktinė, ar tiesiog leidinys. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė, apipavidalinusi ir panašaus formato projektą, Vlado Braziūno ir Algirdo Klovos knygą Iš naminio audimo dainos, taipogi su CD.

    Knygą reikia skaityti vertikaliai ir horizontaliai. Spindinčio vario arba juodų runų ženklais. Arba klausytis skambančių „cimbolų“.

    RoRa – tai autorius, mėgstantis vaikščioti pirmyn atgal tiesiogine ir perkeltine prasme. Antrajame rinkinyje šmėžavo eilėraščiai iš pirmojo, trečiajame – iš antrojo, o naujoje knygoje – per dešimt tekstų iš trečiojo rinkinio. Atrodo, kad aktorius sugrįžo, nors jis niekur ir nebuvo dingęs – R. Rastauskui aktorystė yra ne vaidmuo, o buvimo būdas, natūralus kaip, pavyzdžiui, jūros, „motušės gamtos“, atliekama Grand Opera. Asmuo, kuriam klijuojamos manieringo esteto, rafinuotos poetikos autoriaus etiketės, iš prigimties turi būti aktorius. Galima išsinerti iš odos, bet kaukė ir menas yra neatsiejami dalykai – „Išlieka menas. Ir išlieka kaukė“ („Phantom of the Opera“). Šitą paradoksą yra išsakęs Jerzy Grotowskis: gyvenime vaidina kiekvienas, o teatre mokomasi nevaidinti.

    1975–2005 m. eilėraščiai suskirstyti į dvi dalis: „Gotlando runelės“, parašytos Gotlando saloje, ir „Metimas“. Autorius sugeba natūraliai įkomponuoti ir senesnius tekstus, dar nepublikuotus, matyt, ištrauktus iš juodųjų užrašų knygelių. Kai kuriems eilėraščiams prirašo arba papildo pavadinimus (pvz., eilėraštis „Balsai knygų mugėje“ iš knygos Aktorius pasitraukia naujajame rinkinyje atsiranda papilnėjęs ir pavadintas „Balsai Geteborgo knygų mugėje“). Tekste „Vaikščiojantis akmenų sodas“ poetas pakeitė batus, nes per dešimtmetį jie susidėvėjo: ruplėti grundge batų padai virto ruplėtais dr. Martenso padais.

    Pasišventęs perkūnsargio vaidmeniui, savo „draugo“ knygą savaitraštyje Nemunas apžvelgė Kęstutis Navakas (ne veltui šie autoriai vadinami dendžiais), nuolat pabrėždamas, kad knyga hermetiška: kitam, daugeliui ar kai kuriems ji nepatiks, nes bus nepaskaitoma, ir tik keliems, tos pačios kraujo grupės skaitytojams ji kone būtina. Kažin ar ne per daug K. Navakas su(si)reikšmino, juk Lietuva – poetų šalis, ir visi beveik giminės. Epigrafų, dedikacijų ir išnašų gausa akių labai nebado ir interpretuojant kūrinį atlieka savitą intertekstinę funkciją, ypač kai tekstai paskiriami meno žmonėms. Eilėraštyje, kurio ilgokame pavadinime figūruoja Arthuro Rimbaud pavardė, rašoma: „Filologijos išdulkinti / išmokstam keiktis / stilingai // raštu / ir žodžiu be klaidų“ (p. 56). Toks aforistinis pasakymas galėtų puikiausiai įsikomponuoti į kurią nors autoriaus esė. Kartais ištisos citatos, išskaidytos į atskiras eilutes, tampa poetiniu tekstu:  

Mikropauzė:
išgręžti
ore
skylutę
ir
įleisti
ten
savąjį
balsą

(„Andrijus Žoldakas moko jauną rumunų aktorių“) 

    Tokius eksperimentus autorius sau leidžia jau naujojo tūkstantmečio eilėraščiuose. Aštuntojo devintojo dešimtmečio eilėse vyrauja gražus rimas, kurio darnus skambesys dar labiau išryškėja aidint poeto balsui (pvz., eilėraštis „Eiti namo“ ar tiksliomis anapestinėmis pėdomis parašyta „Forsaitų saga“). R. Rastausko rimas neatrodo dirbtinis net ir tuomet, kai autorius žaidžia ar dėlioja kalambūrus: „Štai toks bernužėl tas krantas / Kuriuo nestraksėjo Kantas“ („Kitas krantas“).

    Kompaktinė plokštelė yra atskiras meno kūrinys. CD ir knygos turinys skiriasi ne tik tekstais (plokštelėje – dar vienas abrakadabriškas naujų ir senų tekstų mišinys), bet ir eilėraščių prasmėmis. Autorius, kaip pats teigė per knygos pristatymą, skaitydamas balsu daugeliu atvejų iš savo eilėraščių netgi tyčiojasi. Sakymo etosas (tam tikra maniera) yra tikroji poeto stichija, kurioje kūrinys įsigyja naują kūną. Tekstą galima perskaityti skirtinga intonacija, ir kiekvienu atveju jam bus suteikiama kita prasmė (kitas kūnas), nors galbūt prasmė yra išgirsti balsą – autorius juo žaidžia, mėgaujasi ritmu ir rimu, kartoja frazes, žodžius, skiemenis, grožisi asonansų ir aliteracijų sąskambiais (pvz., „tik pamanyk! / kliudo / Gedai ir Nykai“).

     R. Rastausko tekstai išsiskiria intelektualine patirtimi, galiausiai eilėraščiai yra parašyti žmogaus, gyvenančio prie jūros (arba Gotlando saloje). Tekstų nuotaikomis kuriama savita jūros ir žiūrėjimo į kitą krantą ideologija. Ne vien dėl specifinės floros ir faunos, bet ir dėl laiko inkliuzų – eilėraštis yra tarsi pirmykščio chaoso apsireiškimas. Kiekvienas subjekto susilietimas su pasauliu delnuose palieka „traiškanas“, t. y. dieviškuosius rašmenis. Nors, kita vertus, pats poetas (arba aktorius) yra tasai demiurgas, kuriantis meną – perskaitantis, surenkantis ir užrašantis runas, dieviškuosius pasaulio ženklus („Leisk man / skaityti visa / ką naktis ant grindų / pasėjo“, eilėraštis „Aušta“).

     Poetas yra rašęs, kad teikia pirmenybę akustikai, o į tekstą žiūri kaip į nuotykį, vykstantį hic et nunc. Skaitydamas savo tekstus jis kartais gal ir per daug atsiriboja nuo turinio, nuplaukia paviršiumi, banguodamas, svinguodamas ir repuodamas vien garso ritmu. Formos ir turinio sąsaja leistų pažvelgti į gylį, atvertų daugiau prasmių. Vis dėlto tarp poetinio sakymo formos ir turinio esama tam tikro ryšio.

     Retas kuris poetas išnaudoja akustines kalbos galimybes, tačiau kiekvienas, net mintyse ištartas žodis, turi savo intonaciją. Vakarų Europoje akustinė poezija neišsirutuliojo į atskirą meno rūšį, nors septintajame dešimtmetyje skaitomos radijo pjesės ir rengiami teksto bei garso festivaliai buvo tam tikra konkrečiosios (vizualiosios) poezijos atmaina. Pasak Suzzane Delehanty, XX a. pradžios modernistams menas reiškė kuriančiąją pasaulio galią, logos, iš kurio sukuriami visi daiktai. Akustinė poezija atskleidė garso reikšmę: garsu galima išreikšti įvairias emocijas. Pavyzdžiui, jūros, vėtros garsai (triukšmas) visuomet kelia pagarbią baimę. Garsas simbolizuoja ir pirmapradį chaosą, iš kurio kuriama harmonija. Išleistas į erdvę, garsas ją įcentrina, suteikia kūną.

     R. Rastausko tekstuose taip pat rašoma garsu, triukšmu. Triukšmas yra pagrindinė semantinė eilėraščių ašis. Akimirka sustabdo poetą, triukšmas prašosi į eilėraštį ir šaukiasi savojo Šekspyro. Gamtos stichijos žemės odoje, jūros paviršiuje taip pat palieka savo rašmenis („Vėtra [...] paverčia / vandens paviršių / švitrinio popieriaus tyrais“), net „Užrašyti / pasaulio / vaizdai // galiausiai / pratrūksta / garsais“ („Polaroidai nedaugina triukšmo“). Šią stilistiką būtų galima pavadinti išvirkščiuoju ekspresionizmu. Poetui nesvetimas avangardas, H. Radausko estetizmas, iš kurio jis linkęs ir pasišaipyti (pvz., „Fontanas“, „Rastausko telegrama Radauskui“).

    Nemažai kraujo ir aitrių pojūčių įvaizdžių, trynimosi paviršiais, kūnų susilietimo, sekso ir mirties tapatinimo: „Mūsų kūnai / buvo protingesni / už mus // kai mes / jau nebebuvome / kūnai“ („Mūsų kūnai“). Tik paženklintas kūnas įgyja prasmę, savo buvimo įrodymą, todėl odos topografija kartu yra ir kalbos topografija. Iš erdvės garsas įsismelkia į odą ir kaulus, galbūt todėl R. Rastausko poezijoje vienas pagrindinių įvaizdžių yra oda, simbolizuojanti laiko tėkmę:  

Štai
senis

 

raukšlėtas
kaip riešutmedžio
lapas

 

kaip sustirusi
Dariaus Girėno
nosinė

 

Kauno
karo muziejaus
vitrinoj

 

kaip smegenys
išplaukusios
į paviršių

 

banginis
prieš mirtį

 

almantis
rožinio
ritmu
(„Paskutinis patalas“) 

    A. Gotesmano akustika tik papildo dramatiškos pozos konotaciją. Jeigu R. Rastauskas vaidintų, ši poza būtų pernelyg artistiška (šauksmas, riksmas, plyštanti širdis, speigas, kraujas, žvyras, žvirgždas ir panašiai, galiausiai tekstas „Kaip mane nušovė“), su nuvalkiota buvimo tarp tiesa, bet RoRa tiesiog gyvena „kitame krante“ ir „po / akiniais // pro / apmusijusį / stiklą // dar / mėgina / įžvelgti // šaką“ („Baigmė“).

    literatura.lt
    2006-04-13