tekstai.lt

Giedrė Kazlauskaitė. Gelbstint sakinio eilinį (Rolandas Rastauskas. Metimas, 2006)


rastauskas%20metimas.gif       Rolandas Rastauskas. METIMAS. – Vilnius: Apostrofa, 2006. – 62 p.


       Rolando Rastausko kūrybinė nuostata nesiriboja niūriu, mizantropišku ir lietuvių rašytojų taip mėgstamu credo: rašau, vadinasi, esu nuskriaustas, užguitas ir kenčiantis. Priešingai, priimama oraus juokdario, ironiško stebėtojo, ,,sakinio eilinio“ laikysena. Būti ,,sakinio eiliniu“ turbūt reikštų nerašyti euroromanų, saikingai ir skoningai mėgautis savo paties poezija, retsykiais kritiškai kranktelėti apie teatrą bei kitus menus; parašyti sunkiai pastatomą (o gal tiesiog nepastatytą?) pjesę ir dar kelias kitas, būti laikraščio ar žurnalo skiltininku ir laisvu žmogumi. Rašyti esė – tai tas pats, kaip daryti pirštų pratimus bei skalambinti etiudus fortepijonui; arba lavinti riešus, kaip kad senieji japonų dailininkai tapydami teptuku ant šilko, atsikėlę anksti rytais. Esė reiškia verbalinį trenažą, nuolatinį judėjimą diskurso vandenyse, ,,irklavimą“, – taip viename interviu yra prasitaręs pats autorius. Šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekste R. Rastauskas iškyla kaip vienas esė puoselėtojų, smarkiai prisidėjusių prie šio žanro suklestėjimo. Nors pats autorius galbūt dažniau akcentuoja savo kaip poeto tapatybę ir rašymo intenciją, daugelyje tekstų taip įvardydamas jų subjektą ar naratorių. Todėl galima manyti, kad ši identifikacija jam yra artimesnė, gal tiesiog mielesnė.

       Naujosios poezijos knygos (nors, deja, ne visi eilėraščiai joje nauji) pavadinimas ,,Metimas“ dviprasmiškas: galintis reikšti ir konkretų judesį, ir tęstinį veiksmą. Epigrafas užmezga poetinį dialogą su Nijole Miliauskaite, iš dviejų būties galimybių pasirinkusia teigimą, atspėtą laimėjimą, sakymą ,,taip“. Dialogiškas santykis išlaikomas daugelyje glaustų, lakoniškų, kartais į tris žodžius telpančių eilėraščių (,,Jūra: / nudirtaodis / žvėris“ (p. xxxi). Jie knygoje skaidriausi, mažesni dar ir už japonų haiku. R. Rastauskui nėra svetima rytų estetika, kontempliatyvus pasaulio stebėjimas, įžvalgūs ir sarkastiški elegantizmai (,,Mylimosios ausys: / iš palydovų / nufotografuoti / krateriai“, p. xxvi). Įtarimą kelia prabangus leidimas, vario ir alavo spalvos raidės, originalumo trokštantys eilėraščių pavadinimai (rašomi aukštyn) ir turbūt vidinę harmoniją liudijančios įcentruotos strofos. Knygą malonu laikyti rankose, vartyti, skaityti ir patirti skaitymo jouissance. Vėlgi – R. Rastauskas neatitinka tipiško skurstančio lietuvių rašytojo įvaizdžio; jis, ko gero, mažai turi ryšių su vietinėmis plunksnos brolių bendruomenėmis ir jų dionisijomis; laikydamasis savo aristokratiškos Dr. Clean (pjesė ,,Bermudų trikampis“ almanache ,,Veidai'87“) aplinkos taktikos, R. Rastauskas prisiima lošėjo dalią, likdamas ,,tarp“ visų sferų su neužbaigtumo, nežinojimo jausena.

       Nuo ko gi gelbėti ,,sakinio eilinį“, šitaip fatališkai metantį savo monetą? Regis, jis puikiausiai žino, kaip reikia rašyti, turi mokytojus, autoritetus ir kultūrines preferencijas, tačiau kartais pats neužtikrintai laviruoja tarp literatūrinio orvido nuolankumo (,,Vaikščiojantis akmenų sodas“, p. xviii) ir drastiškos programinės manifestacijos: ,,Mes renkamės tuos / Kurie renkasi mus / Ir nieko daugiau / Mes nestatėm namų / Mes griovėm namus / Išgraužk / Aš baigiau“ (,,Rastausko telegrama Radauskui“, p. 52). Abu autorius sieja ne tik fonetinis pavardžių skambesio panašumas, bet ir literatūrinis dendizmas, rimo elegancija, turinio ir formos kalokagatija. Kol J. Juškaičio, V. P. Bložės, S. Gedos, J. Vaičiūnaitės karta rašė eilėraščius ezopo metakalba, jaunesnieji rašytojai kūrė kažką panašaus į ,,Aristofano kalbą“, pasitelkę sąmojį, intertekstualumą, bravūrišką ironiją. Tarkime, eilėraštis ,,Natiurmortas su rusišku telefonu“ galėtų būti perskaitytas kaip J. Juškaičio poetinio ciklo ,,Natiurmortas su namų dvasia“ (knygoje ,,Mėlyna žibutė apšvietė likimą“, 1972) intertekstas, net jei jis nėra sąmoningas. Traumuojanti tarybinės tikrovės patirtis ir savotiškas literatūrinis dekadentizmas yra, be abejo, neišvengiama biografijos dalis, tačiau jau praėjusi, ir vargu ar verta tokios iškilmingos refleksijos. Kita vertus, reflektuojami ne pats totalitarizmas ar cenzūra, o jausmai: jausenos, būsenos, mintijimai. Nuolat pabrėžiamas nepriklausymas jokioms ideologinėms santvarkoms, distancija nuo visuomenės formavimosi struktūrų, dvasinė autonomija (tai charakteringa ir R. Rastausko eseistikos savybė). Knygą reikėtų gelbėti nuo padrikumo: senų datų, eilėraščių mėtymo, lyg būtų rašyta atsainiai ir be jokio aiškaus tikslo. Tarsi autorius imtų ir sviestų ją kuo toliau nuo savęs, tuo pat veiksmu tikėdamasis nusikratyti ir praeities fantomų. Nauji eilėraščiai, pvz., ,,Phantom of the Opera“ (p. 52), kiek nuvilia savo deklaratyvia ir pompastiška ,,Operos tiesa“, nors ir įvykdo savąją ,,sakinio, kurio privengia tekstas“, misiją. Nostalgija dvelkiantis ,,Eternal Sunshine of the Spotless Mind“ (p. 53; angliški eilėraščių pavadinimai kažkodėl atrodo paaugliškai) savo švelniais poetizmais prilygsta senajam eilėraščio ,,Eiti namo“ (p. xxx) monumentalumui, tačiau neatsiplėšia nuo naivaus sentimento pinklių (panašiame lygmenyje užkonservuotas Vaidoto Daunio poetinis palikimas). Eilėraščiai-pokštai, fluxus ar dada žodžiavimasis (,,Zappadla“ (p. 45), ,,Lietuvos fotografija“ (p. 60) ir kt.) tėra laikini, patys savo verte abejojantys tekstai, išliksiantys kaip pavėlavęs avangardas ar kalbiniai kalambūrai. ,,Eseistika poezijoje“ galėtume laikyti ,,Kaip mane nušovė“ (p. 54–55), parašytą proza, bet pretenduojantį į kriminalinę poeziją. Vienas stipriausių knygos eilėraščių – ,,Ornitologija“ – kalba apie kažką aukštesnio negu šiaip kriminalas: ,,Trokštu / lygaus ir svaraus / metalinio žiedo // ant / rodomojo / kairės rankos / piršto // žiedo / su inicialais // vos vos / atspindinčio / atšiaurų / mėlį: // to / vienintelio / būdo // susižieduoti // su paukščiais“ (p. xviii).

       Kompaktinis diskas – R. Rastausko kartu su Arkadijumi Gotesmanu scenoje atliekama poezija – apskritai šiomis dienomis viena įdomiausių poezijos interpretacijų, atskleidžianti autoriaus santykį su savo kūriniu, sintetiškai jungianti garsą ir žodį, balsą ir perkusiją. Vienaip savo eilėraščius kadais skaitė Vincas Mykolaitis-Putinas, kitaip juos kartais atmurma Poezijos pavasario dalyviai; CD su poezija nėra toks jau dažnas reiškinys. (Iš atminties iškyla tik Frankfurto knygų mugei įrašytas ,,poetų balsų“ choras ir Eglės Juodvalkės CD.) Eilėraščiai perskaitomi visiškai kitaip, nei mano buvo perskaityti akimis – nustembi nuo naujos jų atverties ir zapiškos atlikimo stilistikos. Toks unikalus kalbėjimas, sugebėjimas prabilti bet kokiu žanru, surasti vis naujų formų ir būdų būdingas renesansinio tipo asmenybėms. R. Rastausko poezijoje žymūs ir visi klasikinei poezijai įprasti bruožai: ritmas, rimas, pastoviųjų vertybių sklaida. Autorių norėtųsi vadinti tiesiog erdvės poetu: ,,Erdve mano, / Kuri nesi dangus, / Erdve mano, kurią matuoju lietpalčiu, / Atrajok negyvus draugus, / Įtikėjusius vėju it Viešpačiu“ (p. 62). Kai norisi mintyse repuoti eilėraščius vietoj mėgstamos melodijos, šnabždėti juos skęstant, murmėti sunkiomis ir nuodingomis valandomis – neslėpsime, tai ir yra poezija.

       Metai
       2006 Nr. 7