tekstai.lt

Castor&Pollux. Pirmoji pavykusi PK (Aušra Kaziliūnaitė. Pirmoji lietuviška knyga, 2007)

 

kaziliunaite pirmoji
kaziliunaite pirmoji
        Kaziliūnaitė, Aušra. Pirmoji lietuviška knyga: Eilėraščiai. – Kaunas: „Savaitraštis Nemunas“, 2007.

 

        sekmadienio rytą
        atsiranda drakonas
        ir sukelia neramumus
        visoje karalystėje

         („mirusi žana vis labiau primena gyvą varlę“, p. 107)

        Taip turbūt apsireiškė jauna dvidešimtmetė poetė, šiemetiniame „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ lyg kozirį ant stalo tėškusi debiutinę knygą – ir dar tokiu superpretenzingu pavadinimu, kreipiančiu aliuzijas į legendinę brošiūrą – „Katekizmusa prasti žadei“. Taip ir turi būti! Kada gi pareikši savo pretenzijas, parodysi visą savo įžūlumą, veržlumą ir bekompromisę drąsą, jei ne dabar?! Juk anksčiau ar vėliau gerieji dėdulės su dar geresnėmis tetulėmis iš redakcijų, komisijų, fondų ir ministerijų taip ims aplink tave tupinėti, kad numindys ne tik sparnus – sutrėkš ir tave pačią...

        Poetinėje mūsų padangtėje A. Kaziliūnaitė galėjo apsireikšti ir vėliau – jei būtų laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pirmųjų knygų konkursą: pisnamio pėkaškės neišleistos dar iki šiol. Na, nelaimėjo – tai nelaimėjo (A. Marčėnas su R. Stankevičiumi pasirinko ne gyvastingą A. Kaziliūnaitės destruktyvumą, o klasikinę skenduolio P. Gintalo anemiją). Mergina per daug nesigraužė, spjovė į būsimus klasikus ir perbėgo į tos pačios įstaigos filialą Kaune. Ir štai prieš mano akis nedidukė poetinė bomba su firminiu prekės ženklu – išsikėtojusia nuodėminga mūsų dienų vertybe – rožės pavidalo mėsos gabalu iš prekybos centro.

        Valiūkiška mergiotė ta Kaziliūnaitė! Skaitydamas knygą prisismaginau iki valiai. Net ausys nuleipo nuo noizu virstančios sodrios polifoninės melodijos, nuolat pertraukiamos visokiausių netikėtų trikdžių, triukšmų ir intarpų. Tai anaiptol ne kakofonija, o ne! A. Kaziliūnaitė tikrai moka groti bet kuriuo registru: kalbėti radijo diktorės tonu, byloti kaip rytiečių guru, mauroti kaip sublimuotis nepajėgiantis lunatikas siurrealistas, skelbti akcijas kaip koks prancūzų situacionistas... Šnekėti kaip žmogus ir tuojau pat imti vograuti nesuprantama nežemiškų gyvių ar negyvių kalba.

        Pasismaginau ne tik orališka autorės oratorija, bet ir ją papildančiais vizualiais efektais. Štai ji stropiai numeruoja banalius vienodus klausimus „nori ant puoduko?“, štai paišo ir sprendžia poetinį kryžiažodį, štai surikiuoja dramos veikėjus – merginas nuo I iki XIV, štai siekdama didesnės įtaigos eilėraščio vidun įterpia paveikslėlius, štai žaidžia šachmatų figūrų pozicijomis – Rc4, Žh2, o štai ir visos tos vaizdo žaismės finalas – „Šatėnuose“ anksčiau regėtas „priedas Maloniajam Skaitytojui“: po 460 metų pasirodžiusi „pirmoji lietuviška knyga“ pasibaigia „telefonų knyga“ ir šaipydamasi prašo – „Bralei, seseris, imkiet mani ir skambykiet“...

        Tokią kalbėjimo manierą kritikai sutartinai vadina postmodernia. Apie tokios kalbos galimybes jau prieš keliasdešimt metų pranešė prancūzų filosofinių gėjų porelė – Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari. Ir reikia pasakyti, kad A. Kaziliūnaitė, gimusi panašiais metais kaip ir šių filosofinių destruktorių veikalai, postmodernizmo estetiką įvaldė vos ne be priekaištų.

        Tai nebe žodžio ir net nebe vaizdo poezija, o intensyvaus judesio postpoetika. Tokioje poetikoje visiškai išsilydo logika ir prasmė, o tapatybė suėdama su visomis ašakomis. Dažnai kartojami ištiktukai, visokiausi niurgztukai, rėktukai ir urgztukai primena dieviškai vaikišką dadaistų veblenimą. Tokia poetika svaigina atvirumu ir neužbaigtumu, pasakojimo linijos nuolat plyšta ir trūkinėja, o siužeto dėstymas primena minėtosios porelės šakniastiebį – rizomą: teksto ataugos jungiasi nepaisydamos jokių gamtos dėsnių ir tvarkos, ant balto lapo vyksta tikra intelektualinė orgija – tai chaosas išsijuosęs myli erosą ir atvirkščiai.

        Apie tokią poeziją sunku kalbėti, apie ją sunku ką nors pasakyti, apie ją sunku išvis ką nors ištarti. Ji nepasiduoda jokiai įžvalgų logikai ir literatūrologinio kastravimo įrankiams, slysta per tarpupirščius ir drimba atgal į savo žiomenis, žodžiai apie ją veliasi ant mano liežuvio galiuko, ten ir lieka – sustingę ir neištarti. Apie ją reikia kalbėti tokia pat fragmentuota metakalba, pritirštinta kultūrologinių ženklų ir praskiesta laisvomis asociacijomis. Apie ją reikia... Štai! Atrodo, kad radau šiokį tokį sprendimą ir atsakymą:

        todėl geriau patylėk –
        kai moterys keptos pelės
        kai jos troleibusai
        ar raudantys skorpionai
        abejingų nelieka
        net vaiduokliai lipa iš medžių
        ir sako
        – nx –

         („nx“, p. 50)

        Ką gi, nieko nesakau, tyliu nx. Tyliu ir tyliai burbu: pavykusi knyga nx, kad tik mergina nx neišpuiktų.

 

        Šiaurės Atėnai, 2007-10-20