tekstai.lt

Castor&Pollux. Liūdna (Petras P. Gintalas. Einu namo, 2007)

 

gintalas_petras_einu_namo
gintalas_petras_einu_namo
        Petras P. Gintalas. Einu namo. Eilėraščiai, proza. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

 

        Pastaruoju metu vis labiau kritikuojamo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurso 2007 m. nugalėtojui Petrui P. Gintalui nebuvo lemta džiaugtis tokia sėkme – jau penkerius su puse metų jo nebėra tarp mūsų. Šiais kapitalistinio darvinizmo laikais koks nors kitas vis dar pusgyvis autorius apie minėtojo žmogaus knygą sakytų: „Šitas tik užstoja kelią ir neleidžia praeiti.“ Laimė, mokantys rašyti atrado savų landų: taip pasirodė Aušros Kaziliūnaitės pirmasis rinkinys – tikras poetinis metų akibrokštas. O ir P. P. Gintalas kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo sugraudinti nuolat glostomas ir nuo to glostymo nuzulintas PK komisijos narių – A. Marčėno ir R. Stankevičiaus – širdis...

 

        Paėmę knygą į rankas įsitikinsime – taip, verta liūdėti ne tik dėl pasaulį palikusio aštuoniolikmečio, nuliūsti verčia ir moksleiviškai nykoki jo tekstai. Kadaise aistringai skaitydavau tokį žurnalą „Moksleivis“. Tenai šitokių eilėraščių – nors vežimu vežk. O jaunojo autoriaus dienoraščių apskritai neatskirsi nuo tų neva maksimalistinių sapalionių, kurios spausdinamos žurnale „Panelė“. Tokie tekstai išvis turėtų eiti be autoriaus pavardės – vis tiek visi jie identiški kaip kolektyvinio mentaliteto ir masinės niveliacijos rezultatas. Nors žinau – sunkūs tie mokykliniai metai. Spuogai, meilės, alkoholis, kai kam – pirmoji dozė. Bet vis dėlto negaliu sutikti, kad sentimentalūs, banalūs ir – kaip čia dabar neįžeidus – labai labai labai vidutiniokiški P. P. Gintalo tekstukai yra verti PK nugalėtojo vietos.

 

        Įžanginiame knygos žodyje A. Marčėnas rašo: „Šioje knygelėje, šiaip jau nugalėjusioje Rašytojų sąjungos leidyklos poezijos pirmųjų knygų konkurse, rasite dar tik besiformuojančio poeto mėginimus išsireikšti eilėmis, chaotiškus prozos bandymus, kai kur primenančius eseistiką, kai kur priartėjančius prie eilėraščio proza ar F. Kafkos smulkiųjų apsakymų, ir dienoraštį, nušviečiantį tiek prozos, tiek poezijos bandymus netikėta šviesa bei tampantį ryškiu kūriniu, prisodrintu gyvenimo poezija“ (paryškinta mano – C&P).

 

        Ką galiu pasakyti? Gražus ir pompastiškas tituluoto banaliosios lietuviškos poezijos pusdievio įvertinimas. Bet kaip jis iliustruojamas? Žiūrime – tuoj pat po pagyros žodžių eina jų įrodymas: P. P. Gintalo teksto fragmentas. Tik paklausykit: „Šeštadienį išsitrenkiau su Simonu į miestą. Nusipirkom gintarinio. Susitikau Mindaugą. Simonas išprašė cigarietkės ir kaip nekeista surūkė. Visais nusivyliau. Vika su Mindeliu draugauja, Simas rūko. Kaip jūs norit, aš tokiu nebūsiu, eikit visi šikt! Žmonių, kurie nedegraduoja, vis mažiau.“ Štai taip! Va ir va kaip! Cha, jei čia „ryškus kūrinys, prisodrintas gyvenimo poezijos“, tai A. Marčėnas tikrai vertas Nacionalinės premijos laureato vardo! Perskaitęs tokias nepelnytų pagyrų eilutes imi gailėtis visko. Nežinia, ko labiau – nuskendusio jaunuolio ar mirusios jaunystės skysčiuose bei syvuose skandinamos literatūros.

 

        Šiaurės Atėnai, 2008-01-19