Algimantas Mikuta. Šeško šokis. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

       Žemaitukas iš Mažeikių. Jaunystėje buvo ypač nartus. Mokėsi politeche, sėdėdavo braižykloje, bet į brėžinius nekreipdavo dėmesio – juk už langų žydi gėlės, sukiojasi kranai ir vingiuoja geležinkeliai. Todėl porą metų inžinieriavo tolimose Rusijos statybose. Grįžo, nes nutarė dėlioti ne plytas, o žodžius. Tad ėmė studijuoti žurnalistiką. Rašyti išmoko iš V. Šimkaus. Išleido 2 knygas ir 23 metų įstojo į LRS. Į pirmąjį „Poezijos pavasarį“ Palemono parke atburzgė motociklu „Jawa“.

       Iki 1984-ųjų išleido 9 poezijos knygeles. Paskui jėgos ėmė sekti. Kitas rinkinys pasirodė tik 1998-aisiais. 13 metų ir 13 dienų redaktoriavo „Nemune“, kuris, matyt, ir išsunkė apvalaino žemaituko – inžinieriuko ir poetuko – kūrybinius syvus.

       36-erių tapo PP laureatu, o 60-ies – LDK Gedimino ordino medalininku. Apdovanotas „Kauno dienos“ prizu už geriausią tikrovės atspindėjimą poezijoje.

       Taip, A. Mikuta niekada neišsižadėjo žurnalisto amato ir visuose savo eilėraštukuose vaizduoja tikrovę. („Vienas iš nedaugelio poetų, akylai stebinčių visuomenės gyvenimą“, – taip rašoma šios knygos anotacijoje.) Ir vaizduoja ne bet kaip, o satyriškai! Gerai prisimenu 1978-ųjų rinkinį „Švytuoklė“ su eilėraščiu, kuris taip ir vadinasi – „Satyras“. Ponas Cinizmas vedžiojasi gatvėm gražų šunelį vardu Meilė. Vėžiai pasikėlė į dangų, o žvaigždės sulindo į kiaukutus. Beždžionių vaikai sulipo į Eifelio bokštą, o Viešpatį Dievą pakišo po pamatu. Tegyvuoja kokteilis iš žibalo ir kvepalų! Teklesti švento Petro raktelių ir zuikio kopūstų anarchija! Viva netvarka!

       Prieš 30 metų A. Mikutos Satyras kanopomis smagiai spardė gulinčios ir bejėgės tikrovės veidą, kad net žiežirbos lėkė, o dabar ta tikrovė atkuto ir užspeitė jį Nemuno ir Neries santakoje, Satyras ėmė blaškytis lyg šeškas spąstuose, baimingai gūžtis kampan ir pavargęs lekuoti. Apie tai daug ir teisingai prirašyta D. Gintalo recenzijoje „Pavargęs Mikutos satyras“ („Metai“, 2002, Nr. 12). Apie seniokišką deklaratyvumą ir banalų tiesmukumą, apie vargingas dejones ir nuobodžius pamokslus... O aš pasakysiu daugiau: iš baimės ir nuovargio, iš siaubo ir nevilties gražiam ir brutaliam Satyrui visiškai pasimaišė protelis. „Pavažiavo“ raguotas stogelis. Jis ėmė niurzgėti kažką neriškaus ir beprasmiško, kartkartėmis konvulsiškai šokčioti ir visa gerkle plėšti nešvankias žemaitiškas talaluškas: „Pumpadrickis mėgo triūsą, / kaustė utėlę ir blusą, / o kai nieko neišėjo, / skersą šakalį padėjo. / Skersą šakalį padėjo, / su pačia miegot nuėjo, / su pačia tai su pačia, / olia drica o čia čia“ (p. 97).

       Niurgzt, niurgzt, niurgzt – ta la la! Tegul A. Mikutos Pumpadrickis niurzga ant viso pasaulio, murma kvailas istorijas, tegul, pasirėmęs į berželį, pats sau loja, kvarksi ir talaluoja. O aš geriau prisiminsiu ankstesnįjį herojišką Satyrą, kuris gyveno be laikrodžio kaip dievas, nematė nieko nekaltesnio kaip nupiešti žaibai ir „Kardiofono“ balsu traukė paprastą dainelę:

       O ką dabar darysime,
       dievuli maloningasai,
       kur pulsim, ką sakysime,
       o sancta mater dei?

       („Joninių gatvės romansas“ iš knygos
                                Apuoko valanda“, 1984)

       2007 06 23