tekstai.lt

Castor&Pollux. Kaip eigulys poetu patapo (Vytautas Vilimas Skripka. Mažoji rinktinė, 2007)


b_100_139_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_skripka_rinktine.jpg       Vytautas Vilimas Skripka. Mažoji rinktinė. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2007.


       Apie ką negalima kalbėti, apie tą reikia tylėti. Vienas. Apie ką reikia tylėti, apie tą negalima mąstyti. Du. Apie ką negalima mąstyti, apie tą reikia rašyti. Trys.


       Viens, du, trys – mąstyk, kalbėk, rašyk. Mąstyk apie negalėjimą mąstyti. Kalbėk apie negalėjimą kalbėti. Rašyk apie negalėjimą rašyti.


       Užrašyk mąslią tylą – štai koks tautologiškai filosofiškas, vitgenšteiniškai hėgeliškas ir todėl paradoksaliai nuoseklus V. V. Skripkos pastarųjų metų kūrybinis siekis. Pabrėžiu – pastarųjų, nes iki tol ilgus metus Vytautas Vilimas (tada dar tik Vytautas) linksmai strikinėjo po mišką ir nerūpestingai tralialiavo apie Gamtos grožybes, ir tik 2000-aisiais prajojęs Apokalipsės raitelis taip tvojo Kažkieno krauju sutepta ietimi autoriui per makaulę, kad jis beveik prarado kalbos dovaną, tačiau įgavo proto – liovėsi idiotiškai tauzijęs niekus ir, nors prabildavo retai, ėmė kalbėti mąsliai bei įžvalgiai... Bet apie viską iš pradžių.


       V. V. Skripka gimė per karą aukštaičių kaimelyje, tarp ežerų ir miškų. Devyniolikos metų baigė Vilniaus miškų technikumą ir ėmėsi rašyti apie dangiškas egles ir sidabrinius beržus, apie giedančius miškus ir juose dainuojančias bites. Išleidęs keturias knygutes, įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. Ir rašė, rašė, rašė... Darbavosi kaip skruzdėlė, į savo namus bandanti partempti keliolika kartų už ją didesnę kiškio spirą. Iki Sąjūdžio laikų spėjo išleisti penkiolika (!) poezijos rinkinių. Absoliučiai vienodų ir identiškų – lyg pušys į šilą užsukusiam būsimam pakaruokliui... Žvelgdamas į tokį taisyklingai susodintą ir permatomą V. V. Skripkos knygų pušyną, liūdnai lingavo galvą ir beviltiškai dūsavo netgi lietuvių literatūros optimistas V. Kubilius: „Lyriškai išskaidrintas gamtos aprašymas reflektavo pakylėtą būseną, menkai tesikaitaliojančią ir nereikalaujančią vis kitokio kompozicinio sprendimo.“ Kokia ten, po velnių, kitokia kompozicija ir nauja būsena, jei visa V. V. Skripkos poezija buvo ne kas kita, o tiesiog nupušusio (nuo žodžio „pušis“) ir atbukusio (nuo žodžio „bukas“, apibūdinančio kitą medį) miškininko seilės...


       Keista, V. V. Skripka juk mokėsi ir žurnalistikos, netgi dirbo „Litmenyje“, tačiau išliko toks pats pamiškės trobelėje dienas stumiantis lietuviškosios poezijos eigulys, vienas iš daugybės gimtojo kaimo gamtininkų. Į dievų užmirštą jo eiguliją neužpūtė nei rusiškos, nei lietuviškos „perestroikos“ vėjai... Ir tiktai katastrofiškos artėjančio mileniumo nuotaikos (greičiau ne kolektyvinis mileniumo, o asmeniškas besiartinančių šešių desėtkų siaubas) privertė atsikvošėti šį stuobrišką lietuvių poezijos vidutinioką.

Visų nuostabai, V. V. Skripka ėmė ir radikaliai pakeitė viską – poetinį stilių, žodyną, formą ir tematiką. Ištęstos gamtos elegijos virto trumpomis, lakoniškomis ir rūsčiomis įžvalgomis. Giedantis miškas nutilo, dainuojančios bitės išgaišo, ir autorius ėmė mėgautis kosmine tyla. Jis galutinai atsikratė agronomiškos (eigulys – miškų agronomas) poetikos ir ėmė postmodernistiškai šaipytis iš savęs ir iš viso pasaulio. Tradicinis ketureilis virto vos ne japonišku haiku arba prozine sentencija:

        Ąžuoluose
        Debesyse
        Paukščiuose
        Markučiuose
        Drėgnas
        Vantos
        Lapas
        Prie subinės prilipęs

        (p. 66)

       Gerbiu šį žmogų. Ne kiekvienas, oi, ne kiekvienas, perkopęs šeštą dešimtį, gali taip valiūkiškai ir, iš šono žiūrint, lengvai nusimesti praeities naštą (pamoka į savo ankstyvąsias banalybes nagais ir dantimis įsitvėrusiam J. Strielkūnui), nustoti seilėtis ir imti kalbėti glaustai bei išmintingai (pavyzdys besipurslojančiam ir niekaip negalinčiam užsičiaupti S. Gedai).


       Vartau šią rinktinę, ironiškai pavadintą „mažąja“, ir šypsausi. 12 eilėraščių, parašytų 1966–1986 metais (po 0,6 eilėraščio per metus), 13, parašytų 1990–1996 (po 2,2 per metus), ir 32 eilėraščiai, sukurti visai neseniai – 2000–2006 metais (po 5,3 per metus). Tad augančios kreivės logika aiški, praktiškai pagrindžianti autoriaus bičiulio A. Andriuškevičiaus teiginį: „Vytautas Vilimas Skripka geriausius savo eilėraščius parašė 2000–2006 metais.“ Ironiškai ir švelniai šypsausi regėdamas „tikslingai“ atrinktus senus eilėraštukus. Štai keletas jų fragmentų:


       „kaip pabėgėlis koks / kaip dalyvis slapto užtemdyto suokalbio / artėji tenai / kur formos ir visi atpažinimo ženklai / pavirsta į didelę Kosminę tylą“ (skyrius „1966–1986“, eilėraštis „antrojoj“, p. 18);

„tu gyveni kaip voras kurs išaudžia grožį / kreipi dienas ir formas į brandesnę mirtį“ (skyrius „1990–1996“, eilėraštis „nes nieks“, p. 34).


       Pritariamai linkčioju galvą skaitydamas „Autoriaus žodį“, kuriame tokią griežtą eilėraščių atranką jis teisina noru atsisakyti „perdėm tradiciškai suvoktų humanistinių ženklų“, noru atskirti įgimtas galias nuo profesionalumo, tikrą originalumą nuo to, kas išmokstama. Norai, aišku, geri, pagirtini ir drąsūs. Tik... truputėlį gąsdinantys. Prisipažinsiu, šiek tiek sunerimau. Nes prisiminiau vieną V. V. Skripkos eilėraštį iš 2002-ųjų rinkinio „Užmigo žemė“:

        jėzus išvaro demonus
        jėzus gydo ligonius
        jėzus uždeda ranką
        jėzus kalba dievo žodžius
        jėzus rašo (viena iš versijų)

       Ir ką gi išvydau atsivertęs šią rinktinę? Ogi perrašytą, vos atpažįstamą šio eilėraščio versiją – žiauriai sutrumpintą iki kelių žodžių. Visas eilėraštis atrodo šitaip:

        jėzus rašo (viena iš versijų)

        („jėzus“, p. 64)

       Taaaip... Autorius negailestingai brauko į kairę ir į dešinę, nuoširdžiai naikina pasenusius humanistinius ženklus, tarytumei kažkur nežmoniškai skubėtų. Kurgi jis skuba? Nesvarbu kur, svarbu, kad tik nenuskubėtų velniop... Nes tada pakviptų ne kūrybinio perfekcionizmo smilkalais, o totalinės savinaikos degėsiais... Tikėkimės, kad taip neatsitiks. Tikėkimės, jis neperrašys ir neiškastruos, pavyzdžiui, štai tokio eilėraščio

        ir atsispaudžia jo veidas tomatuose
        ir atsispaudžia jo veidas veidrodžio bangoje
        ir atsispaudžia tu rururu tu rururu
        kol rytmečiui brėkštant minios
        chloroformas išgraužia
        akis tu ru tu rururu

        (rinkinys „Užmigo žemė“, 2002)

       taip, kad iš jo liks tik „kanopėlės ir rageliai“ (o gal ir jų neliks), pavyzdžiui:

        tu rururu

        (rinktinė „?“, ?)

       Kodėl autoriaus mintys tapo tokios lakoniškos, eilėraščiai – trumpučiai ir netgi „ištururinti“? Atsakymas paprastas. Autorius poetinėmis priemonėmis stengiasi užrašyti tylos apmąstymus ir pačią tylą. O toks uždavinys – paprasčiausiai neįvykdomas. Niekam, nė vienam menininkui nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdo, košmaro ir tylaus žaismingumo, negu tai atlieka pats gyvenimas... Poeto pastangos aprašyti tylą daug bergždesnės už beviltišką ir absurdišką Sizifo triūsą, nes yra tik Sizifas, nėra nei akmens, nei kalno. Todėl dar kartą pareiškiu pagarbą ir padėką poetui V. V. Skripkai, prisidėjusiam prie kitų sizifų, ridenančių niekį į niekio viršūnę.

       2007 08 04