tekstai.lt

Castor&Pollux. Politika poezijos paraštėse (Tomas Venclova. Kitaip, 2006)

venclova%20kitaip.jpg       Tomas Venclova. Kitaip. Poezijos vertimų rinktinė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

 

       Rinktinė. Išsamiausia. Tiksliausia. Tobuliausia. Galutiniausia.


       Apie pačius poezijos vertimus tiek. Juk vis tiek jie jau buvo matyti ir skaityti. Na, šioje knygoje šiek tiek papildyti ir pataisyti. Žodžiu, šiek ir tiek.


       Įdomiausias man pasirodė pats šios rinktinės sudarymo principas. Kaip knygos pratarmėje teigia vertėjas: Man labiausiai rūpėjo autoriai, kurių tada niekas kitas nevertė - draudžiami ar ne visai priimtini tuometinei valdžiai ir cenzūrai. Tai štai kur šuo pakastas - veikia tipinis emigranto mentalitetas, t. y. patologinė neapykanta buvusios tėvynės valdžiai, perdėtai kritiškas žvilgsnis į visą buvusios tėvynės gyvenimą (šiuo atveju - į kultūrą ir literatūrą). Toks požiūris į poeziją ganėtinai naujas - cha, cha, cha!

Tad štai ką naujo sužinojau iš šios puspenkto šimto puslapių knygos. Iš eilės išvardysiu man naujas vertėjo mintis apie poetus, kuriuos jis vertė. Juk tikrai nė nemaniau,


       kad F. Ponge kūrybą marksistai siejo su materializmu;


       kad G. K. Chestertono eilėraštį "Drakono medžioklė" vertėjas kadaise suvokė kaip "disidentų himną";


       kad 1972 m. tuometinė cenzūra, radusi antikomunistinių vietų, apkarpė T. S. Elioto "Bevaisės žemės" autorinius vertėjo komentarus;


       kad 1969 m. radijo bangomis Lietuvą pasiekė trumpas W. H. Audeno eilėraštis, negailestingai apibūdinęs SSRS invaziją Čekoslovakijon;


       kad 1974 m. T. K. Valaičio laidotuvės, per kurias buvo perskaitytas D. Thomo eilėraštis "Ir nebus mirties karalijos", virto viena iš ankstyvųjų Vilniaus disidentų manifestacijų;


       kad 1962 m., Johno Kennedy laikais, R. Frostas aplankė SSRS ir buvo pagerbtas nelabai vykusiu E. Mieželaičio eilėraščiu;


       kad F. G. Lorca, stebinęs raiškiais ritmais ir unikaliomis metaforomis, padėjo klibinti socialistinio realizmo kanonus;


       kad sykį, vertėjui perskaičius K. Kavafio eilėraštį "Barbarų belaukiant", kilo skandalas - partijos šulai nusprendė, kad "barbarų" epitetas skirtas jiems, - ir tai gal net pagreitino vertėjo emigraciją;


       kad 1965 m. "Pergalėje" bei "Literatūroje ir mene" vertėjui pavyko išspausdinti kelis B. Pasternako eilėraščius ir tuo būdu Lietuva bene vienintelė SSRS, o gal ir visame komunistiniame pasaulyje, viešai paminėjo poeto septyniasdešimt penktąsias gimimo metines;


       kad vertėjas labiausiai mėgsta C. Norwido eilėraštį "Bemui atminti gedulinga rapsodija", skirtą vengrų revoliucijos didvyriui generolui Bemui, prie kurio paminklo Budapešte 1956 m. prasidėjo antikomunistinis sukilimas;


       kad vertėjas yra išvertęs tik du Z. Herberto eilėraščius ir abu vertimai siejosi su ano meto aktualijomis - tarkim, "Pranešimas iš apsupto miesto" Lietuvoje pasirodė 1989 m. ir 1991 m., per nepriklausomybės kovų įkarštį;


       kad lenkų poetas S. Grochowiakas, priklausęs opozicinei "atlydžio" kartai, priskirtas turpizmo krypčiai, savo kūryba reiškė protestą prieš melagingą gyvenimo vaizdavimą, socialistinio realizmo masinę kultūrą;

kad pusakliai Lietuvos redaktoriai bei cenzoriai neatkreipė dėmesio į "Literatūroje ir mene" išspausdintą W. Woroszylskio eilėraštį "Fašistinės valstybės", kuriame, vertėjo nuomone, iš tikrųjų kalbama apie komunistines valstybes.


       Ir taip toliau, ir panašiai... Deja, pusaklis arba visai aklas esu ir aš, nes esu gan įdėmiai įsiskaitęs į šių autorių kūrybą, tačiau vertėjo įžvalgose ir komentaruose neįžiūriu jokio racionalaus grūdo. Viskas labai pritempta, tiesiog bandoma užsimaukšlinti narsaus kovotojo prieš komunizmą šalmą. Pratarmės pabaigoje vertėjas lyg ir atsiprašo: Pateikdamas žinių apie verčiamus poetus, nesivaikiau enciklopedinio išsamumo, bet nevengiau asmeninių pastabų ir prisiminimų. Tikiuosi, skaitytojas man tai atleis. Nesulauksit, pone vertėjau! Jūsų pastabos ir prisiminimai pernelyg atsiduoda visokiomis "Laisvosiomis Europomis" bei "Amerikos balsais". Juk poezijos vertėjui privalu kalbėti apie poeziją, o ne apie politinę ideologiją.

       2006 04 08