tekstai.lt

Castor&Pollux. Poetų kalvės šnipštas (Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas, 2007)

b_110_170_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_alisauskas_rentgeno.jpg      Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas: eilėraščiai. –­ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

      Neseniai D. Kajokas savo „Nemune“ bandė išprovokuot diskusijas apie lyderio ir epigonų santykį naujausioj mūsų poezijoj. Visuotinai pripažinta moderniųjų poetų piramidė atrodo daugmaž šitaip: pačioje viršūnėje – E. Mieželaitis, žemiau – S. Geda, V. Bložė ir M. Martinaitis, dar žemiau – A. A. Jonynas, D. Kajokas ir G. Patackas, dar žemiau – A. Marčėnas, S. Parulskis ir K. Navakas, o pačioje apačioje – visas tuntas nežinomų pizdukų. Poetas ir klausia: kaipgi galima be lyderio, be Poeto?

      Ogi paprastai, Tamsta Donaldai, – Lietuvoje prasidėjo MES epocha. Mes – socialinis fenomenas, pasireiškiantis daugybe tarpusavy nesusijusių bevardžių noumenų. Mes – begalvė hidra, kurios žaizdotas kūnas nusėtas pro storą odą prasikalusių mūsų galvyčių. Mes – eteris, esantis visur ir niekur, savimi užpildantis aplinkinę erdvę ir pačius save. Mes nenugalimi, nes neapčiuopiami, nes mūsų tiesiog nėra...

      Užteks gražbyliauti, kalbėsiu konkrečiai. Sąjūdžio laikais (ek, koks pasenęs terminas!) Vilniaus universitete dundėjo ir karščiu tvoskė M. Martinaičio įkurta „Poetų kalvė“. Išmokti eiliakalystės amato čionai užsukdavo „Svetimų“ chebra, uoliai lankėsi du jaunesni bičai – R. Stankevičius ir A. Ališauskas, retkarčiais šmėstelėdavo ir jų bendraamžio D. Šimonio siluetas. Ką galima apie šią profkę pasakyti po tiekos metų? Išvada viena: kas „kalvėje“ lankėsi dažnai, tie galutinai prarado poetinę klausą, bet išmoko amato ir vėliau papildė negarbingas epigonų gretas, o retieji lankytojai sugebėjo „neišmokti“ ir ėmė kurti gana savitai (D. Šimonio „Rykštė“).

      A. Ališauskas ir R. Stankevičius, deja, buvo uolūs „paldieninkų“ („kalvėje“ visi rinkdavosi pirmadieniais) klausytojai bei dalyviai. Jie tiek prisiklausė martinaitiškų ir donkajokiškų ritmų bei rimų, kad jų pačių kūryba visiškai supanašėjo ir susilydė į vientisą nedalomą vienį. Pirmąsias jų knygas, pasirodžiusias tais pačiais 1996 metais, – „Prisukamą karalystę“ ir „Akį“ – buvo galima išleisti įrišus į vieną viršelį su abiejų autorių pavardėmis, garantuoju – niekas atskirų eilėraščių autorystės nebūtų atsekęs. Panaši situacija išliko ir šiandien. Vyrai subrendo, bet taip ir liko šiknom suaugę dvyniai mutantai su Marcelijaus ir Donaldo galvomis vietoj savųjų.

      Atrodo, jau viską pasakiau apie šį antrąjį A. Ališausko poezijos rinkinį, išleistą po 11 metų pertraukos, parašytą laisvu nuo darbo – prezidento kalbų rašymo – metu. Ne, klasikiniai kanonai verčia dar ką nors pacituoti. Ką nors klasikinio. Štai:

      Jau šypsaus ir seilėjuos per miegą senam avily
      Nusispyręs batus su Stankevičiaus „randu“ po galva

      „Įsiklausymai“, p. 16

      Miegok, Arnai, miegok. Sapnuok ką nors gražaus, kanoniško – juodus Brolio plaukus, raginius Mokytojo akinius arba žilą Poeto barzdelę. O aš tau paseksiu pasaką:

      Kaip gizelis šnipštą nukalė

      Kartą gyveno kalvis. Visą gyvenimą jis kalė noragus, peilius ir adatas. Turėjo ir pagalbininką – gizelį. Šis kurstė žaizdrą, pūtė dumples ir atidžiai sekė meistro darbą. Vieną gražią dieną kalvis numirė. Gizelis atėjo į tuščią kalvę, nužvelgė kampe sukrautus noragus, sudėtus peilius, susmaigstytas adatas ir tarė: „Gana kalti visokius niekalus, noriu būt ne paprastas kalvis, o eiliakalys. Imsiu ir nukalsiu gražų eilėraštį.“ Kaip tarė, taip ir darė. Čiupo didžiulį geležies gabalą ir ėmė kalti. Kalė, kalė, kalė, kol nukalė... kažką panašaus į noragą. Supykęs kalė toliau. Kalė, kalė, kalė, kol išėjo... kažkas panašaus į peilį. Baisiausiai supykęs ėmė kalti iš visų jėgų ir nukalė... kažką panašaus į adatą. Tada įsiutęs griebė tą kažką ir metė į statinę su vandeniu geležiai grūdinti. Pasigirdo garsas „pšššš...“ ir nieko nebeliko.

      Pasakos moralas: eiles kalsi – šnipštą nukalsi.

      2007 05 05