tekstai.lt

Castor&Pollux. Apie gero poeto blogą prozą (Donaldas Kajokas. Kazašas, 2007)


kajokas%20kazasas.jpg      Donaldas Kajokas. Kazašas. Romanas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

      Turbūt neaišku, kada – gal prieš kokį gerą penkmetį, o gal net ir prieš visą gyvenimą – garsusis Kauno poetas Donaldas Kajokas panoro parašyti romaną. Iš kur, kai pagalvoji, toks išsekęs, pavargęs nugalėti „karvedys“ turi tiek drąsos, tiek ryžto begalinio – tiek jėgų romanui? Matyt, D. K. į senatvę pagaliau sugebėjo sublimuoti amžiną poeto kompleksą, jaučiamą prieš prozininką. Nes, liaudiškai tariant ir liaudies akimis žiūrint, poetas tėra kaimo kvailelis, silpnaprotis, žmogus nerimtas. Pajacas, užsiiminėjantis vaikiškais žaidimėliais. Tuo tarpu storiaknygis prozininkas – tai jau kita kalba. Jis – rimtas žmogus. Tikras RAŠYTOJAS!

      Ir štai puoli prie naujo rimto rašytojo, vartai jo stambų veikalą, skaitinėji ir nepastebi, kaip nejučiomis, beveik iš karto tave apninka haliucinacijos. Pasijunti, lyg stovėtum prieš išsimaudžiusį, susišukavusį, išsikvėpinusį, bet dar drovų ekshibicionistą. Knyga – lyg chalatėlis: prasiskleidžia ir bando sarmatlyvai kaži ką parodyt, bet, deja, jį vilkintis dėdė kaskart staigiai užsidengia nieko neatskleisdamas. Lieki it musę kandęs ir, o siaube, netikėtai pasijunti moterimi, ta nušovusia siužetą moterimi, keliais einančia knygos link, bandančia praverti Don Kajoko romaną ir pačiupinėti bei palaikyti saujoj jo SIUŽETĄ. Ei, ekspoete Kajokai, na duokš gi savo siužetą, duokš! O jis, slapukas, atsako: NEEEE...

      Taip, deja, ir vargsti visą laiką su knyga, nieko nesuprantančiomis ir nematančiomis akimis sekdamas vaizdingus kažkokio bepročio kliedesius. Perskaitęs penkias eilutes jau nebepameni pirmosios, nes visiškai neaišku, kas vyksta. Absoliuti šizofrenija! Belieka tik poetinis stilius, kurs vargiai begelbėja.

      Ir stiliaus, ir siužeto požiūriu tai tipiška poeto knyga. Poezija, kaip žinome, – tai suvaldyta šizofrenija. O kas tinka poezijai, vargiai praverčia prozai. Taip ir čia. Tekstas kaip pėdos sniege – fragmentiškas, tarpusavyje susijęs tik tiek, kiek vienas traukinio vagonas, prikabintas prie kito tokio paties vagono, kur garvežys gali judėti į priekį ir atgal – tekstas dažnai menkai besisiejantis arba pats savyje besideformuojantis į kažkokį jovalą. Pats autorius, matyt, pradėjo rašyti visiškai nežinodamas, ką nori pasakyti, nesilaikydamas jokios elementarios logikos – gal turėdamas tik kažkokių beprasmių fragmentuotų sapnų rinkinį. Todėl nuolat lyg nepasitikėdamas savimi bando apibūdinti tas būsenas, kuriomis žaisdamas kuria teksto audinį, tarytum teisintųsi sutrikusiam skaitytojui.

      Pvz.:

      Po kelių naktų atrado paradoksalumą: tai, ką regėdavo sapnuose, buvo tarsi ankstesnio jo gyvenimo tęsinys, o nubudęs atsidurdavo sapno logika grįstame pasaulyje.

      [...]

      – Nepataikei, žiurkiadanti. Aš pasirinkau sapniško realizmo metodą. Kitaip jis dar vadinamas trealizmu.

      Autorius man galėtų atsakyti knygos veikėjo mintimis. Bet juodu, deja, – tas pats asmuo. Tas pats kalba apie tą patį. Todėl joks tai metodas. Nes nėra karkasinės struktūros, tik balaganinis epizodiškumas.

      Tikrovė niekada taip nesukrečia žmogaus, kaip haliucinacijos. Jei pabandai jomis pažaisti, jos užvaldo visą psichikos veiklą. Tai akivaizdžiai liudija klinikinė simptomatika.

      Haliucinacijos gali būti regėjimo – kada matomi vaizdai, žmonės, žvėrys, geometrinės figūros, net ištisi įvykiai tarsi kino filmai. Paūmėjus psichozėms, kada sutrinka sąmonė, haliucinacijos primena sapnus, tarsi sapnuojama nemiegant. Pasitaiko ir klausos haliucinacijų – tada girdimi balsai ir dialogai. Kiti gliukai – uoslės, skonio, lytėjimo, kompleksiniai (kombinuoti iš kelių rūšių pojūčių – tada ir girdimi balsai, ir matomi žmonės, su kuriais kalbamasi)...

      Egzistuoja ir pseudohaliucinacijos – tariamos haliucinacijos, kurios girdimos ir jaučiamos tarsi savyje, projektuojamos į savo vidų, ten susiformuojančios kaip mintys ir ištariamos balsu. Su šiomis haliucinacijomis sergantis žmogus gali susitvarkyti pats savo valios jėga. Reikia tik įsiteigti, kad garsai realiai neegzistuoja, kad jie – tik vienas iš ligos simptomų ir t. t., ir pan. Kitas būdas – bandyti pažaisti su šia materija literatūrinius žaidimus. Tai sėkmingai ir padarė D. K.

      (Būtų gan įdomu atrast beprotnamiuose gulėjusių poetų bylas, pavartyti diagnozes ir paskaityti apie simptomatiką. Manyčiau, literatūrai atsirastų tikrai geros medžiagos.)

      O jei dar šiek tiek apie poeto romaną...

      Knygoje (kaip ir visoj Kajoko kūryboj) apstu profaniškai suprastos rytietiškos pasaulėžiūros miglos pūtimo – tarpais ji gana vulgari, atsiduodanti libidišku pasąmonės biseksualumu ir užrašyta it budistiniu pasturgaliu. Autorius atrodo panašus į žmogų, nusipirkusį laikrodį „Orient“ ir jau manantį, kad daug žino apie orientalistiką. Deja, viskas kur kas sudėtingiau...

      Poetui mėgaujantis savo vaizduote ir sapnais taip rašyti nėra sunku. Kurti bepročio pasaulį netgi be galo lengva, nes tai gana abstraktu ir asociatyvu. Nes tai artima poetinėms sielos būsenoms ir taip tolima analitiniam proziniam mąstymui. Ir vis dėlto kodėl taip sunku buvo sugalvoti kokią nors konkretesnę žaidybinę struktūrą?

      Suprantu, kad visi anapusiniai įvykiai atsispindi šiame gyvenime ir atvirkščiai – šio pasaulio įvykiai ir vaizdiniai visai kitkuo virsta aname transcendentiniame pasaulyje. Betgi visos panašios prigimties knygos įvilktos į gana logiškų įvykių rėmus, kur sapnas ar haliucinacija turi pakankamai aiškią vyksmo formą. Tarkim, L. Carrollio „Alisa stebuklų šalyje“ tėra šachmatų žaidimas. O viena iš genialiausių tokiu principu parašytų knygų – P. Peperšteino ir S. Anufrijevo „Мифогенная любовь каст“ – pasakoja apie Didžiojo Tėvynės karo įvykius, atsispindinčius nuo kliedesių kenčiančio žmogaus (matančio tuos įvykius mistinių būtybių kovų kontekste) smegeninėj. Bet vis dėlto siužete svarbiausi yra KONKRETŪS įvykiai.

      Tokia kūryba gana problemiška: reikia rasti atramos tašką – logišką išrišimą, paaiškinimą, jei ne – ji tampa tik beprasmiškų epizodų rinkiniu. Tik beprotiška knyga apie vieną beprotybės istoriją. Kas ir nutiko „Kazašo“ autoriui.

      Dar blogiau – tokių knygų Lietuvoje parašyta jau nemažai, tad bijau, kad tai netaptų mada. Prisiminkime G. Beresnevičiaus romanus, G. Cieškaitės „Pragaro smurtą, dangaus ištikimybę“, A. Imbraso „Klajūną“...

      Kažkodėl kyla pobaisė mintis: gali būti, kad gimsta nauja Kauno paranoidinės prozos mokykla. G. Beresnevičius juk irgi buvo eks-kaunietis, taip nelemtai nepriimtas į Kauno „intelektualų“ luomą. Ir niekam ne paslaptis, kaip jis baigė rašydamas tokią metafiziškai šarlatanišką prozą. Kaip baigė G. Cieškaitė – irgi ne paslaptis. Išdykauti su pasąmone – menkas malonumas. Ten viskas kitaip, nei mums atrodo. Vertybės apsivertusios arba mums net neduotos pažinti. Tuo tarpu poetai vis lenda ten, iš kur nėra kelio atgal, ten, kur nėra nei gėrio, nei blogio – tik balsai ir neaiški baisios lemties nuojauta. Šaltas visatos siaubas! Todėl nereikia žadinti fantomų. Jiems tai nelabai patinka.
D. Kajoko knyga – blogas pavyzdys kitiems poetams, dar tik svajojantiems, o gal jau rezgantiems planus parašyti po savąjį romaną. Poetams, jau nežinantiems, ko norėt, kur trenktis, kokį demoną garbint, ką rašyt... Įsivaizduoju, kaip visokio plauko bložės, marčėnai ir gedos ima ir lyg hemorojų išstūminėja savo prozą, o pisdomo leidyklos ją mielai pateikia knygų pavidalu. Baisu! Kas tada bus?

      P. S. Knygą rekomenduočiau visiems kajokofilams. Dievukas pasirodys visame gražume. Skaitykit. Ot, bus smagu! Bet prieš tai rezervuokitės lovas beprotnamiuose.

      2007 08 08