tekstai.lt

Castor&Pollux. Esminis instinktas (Dalia Jazukevičiūtė. Imperijos moteris, 2006)


imperijos%20moteris.jpg      Dalia Jazukevičiūtė. Imperijos moteris. Eilėraščiai. V.: Baltos lankos, 2006.


      Cesare Lombroso, nagrinėdamas prostitučių ir moterų nusikaltėlių psichiką, turbūt net nenumanė, kad kada nors atsiras labai panašus psichologinis tipažas, tinkantis šiai draugijai. Tai moteris poetė. Matyt, devynioliktajame amžiuje dar nebuvo taip išplitusi rašančių bobų kasta. Bet jis seniai baigėsi ir atėjo didingas didingas moterų amžius, griaunantis ribas tarp lyčių bei profesijų. Ką čia ir kalbėti... Tačiau ir vienoms, ir kitoms „meilės darbininkėms“ būdingi tie patys padorumo defektai, atsiradę dėl jų nuodėmingos prigimties: neatsakingumas, abejingumas visuomenės nuomonei, lengvabūdiškumas, isteriškumas, nepraktiškumas, išdidumas, dirbtinis jausmingumas, polinkis į alkoholį, triukšmingus debošus, teatrališkumas, savinaika, tuštybė.

      Prostitucija – tai moteriško nusikalstamumo forma, atstovaujanti dviem paraleliems reiškiniams, susietiems vienas su kitu. C. Lombroso teigė, kad psichologiškai žiūrint prostitutė – tai ta pati kriminalinė nusikaltėlė, o jei ji neįvykdo nusikaltimų, tai tik dėl tos priežasties, kad turi per mažai fizinės jėgos arba protinių gabumų, arba dėl to, kad, pasirinkusi tokį palaidą gyvenimą, ji patenkina (išeikvodama visai nedaug energijos) visus savo norus. Poetė – tai gyvenimo forma, turinti, mano manymu, daug panašumų į seniausią profesiją. Prostitutės pardavinėja kūną, o poetės – sielą. Abi jos neva „meilės“ vergės. Todėl kiekvieną poetę kamuoja tokie patys ligoti psichinių centrų veiklos sutrikimai kaip ir tarpkojo darbininkes. Stiprios aistros, vulgarumas, fatališkumas, nenuspėjamumas, cinizmas, kerštingumas, plepumas, lipšnumas, infantiliškumas, asmenybes susiskaldymas, sadomazochistiniai instinktai ir t. t., ir pan.


      Būdamos gan nepastovios psichinės nuotaikos, poetės (kaip ir prostitutės) gali tai verkti, tai juoktis, o pereiti nuo vienos būsenos prie kitos joms labai lengva. Galima sakyti, jos gyvena tik šia diena – ateitis joms neegzistuoja. Dėl savo nuodėmių jos itin nuoširdžiai atgailauja, bet pasikeisti negali. Charakteringa ir tai, kad ir poetės, ir prostitutės esmė susilipdo tarsi iš moters ir vaiko bruožų, tik labiau hipertrofuotų ir net sukarikatūrintų. Jos susikuria atskirą pasaulėlį, tinkantį tingiai pardavinėti meilę už žodžius ar pinigus. Tokios moterys – suaugę vaikai. Negatyvūs jų instinktai įvairesni ir gausesni nei vyrų. Gerai dar, kad jie dažniausiai latentinės būsenos, nes jeigu pabunda ir prasiveržia, tai pasekmės būna siaubingos. Kas nematėte prisigėrusios poetės, daug ką praradote.


      Meilė, – rašė George Sand, – tai savanoriška vergija, kurios siekia moters prigimtis. Šis siekis poetės pasąmonėje toks sureikšmintas, kad sublimuodama jį į savo tekstus, rašytoja parsiduoda žodžių jungui ir pasitenkina vien fantazmiško kūrinio pavidalu. Panašu į santykiavimą su sukubu. Tai nenormalu. Pardavinėti savo sielą dėl tamsių instinktų ir vaizduotėje tenkinti nedorus potraukius – tas pats kaip stovėti stoty už dvidešimt sū. Nes poetei reikia ne vyro, o naujo impulso, kuris sujaudintų atsijungusią sielą. Mat išniekinta vertybė ar demaskuota iliuzija atrodo taip pat, jos panašios viena į kitą ir gali susikeisti vietomis.


      Todėl viskas tampa melu. Kalbu visai ne apie tai, kad žodžiais sunku išreikšti savo jausmus. Ir visai ne apie kokį perfekcionizmą, kai žmogus, ieškodamas tobulumo, lyg drugelis skrajoja nuo vieno nuostabaus žiedo prie kito ir galop gražiausio neranda. Bėda ta, kad jausmų nėra. Moters meilė – tik specifinė motinystės jausmo atmaina. Moteris ne-myli. Ką jau kalbėti apie poetes, kurios net yra blogos motinos. Nes moters meilės jausmas vyrui – ne lytinės prigimties, o paklusnumo ir ištikimybės rezultatas, susiformavęs per ilgą vergavimo istoriją.

      Lietuvos poetėms nepakenktų padirbėti prostitutėmis. Tada arba išsigydytų nuo rašymo, arba suprastų, apie ką rašo. Tik vėl bėda: jos visos baisios kaip mano gyvenimas ir dažnai turi daugiau vyriškų bruožų nei moteriškų. Ką padarysi. Išvada peršasi viena. Kekšiška prigimtis gimdo šliundrišką poeziją. Bet tą patį būtų galima pasakyti ir apie poetus vyrus, kurie anksčiau ar vėliau tampa politinėmis arba konjunktūrinėmis prostitutėmis. O tai daug blogiau.

      2006 11 11