tekstai.lt

Castor&Pollux. Absurdiškas absurdas (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios, 2005)


butkyte%20voratinkliais.jpg       Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

       Ak, tos mūsų mergaitės. Geriausia eksportinė prekė.


       Kaip katytės – jos linksmos ir žvalios, veidas baltas kaip pienas, tankios juodos blakstienos, žiba akys – tarytum žvaigždelės. Kadaise taip seilėjosi klasikas.


       Viską jos moka, viską gali, o visa kita, kas ne taip svarbu, paslepia po daugiasluoksniais apdarais. Kartais tuos slėpinius galima pavadinti poezija. Tačiau tik kartais. Pavyzdžiui, Jurgita Butkytė – mergytė, lyg nuo konvejerio žengianti į ne rožėmis klotą poetos kelią. Iš pradžių filologyno bambagyslė, paskui – LRS defloracija su PK (pirmojo karto) krauju.


       Jos poezija labai pretenzinga. Bandydama rašyti moderniai, ji lyg tyčia (o gal netyčia?) pakliūva į kalbos ir formos pinkles. Skiriamasis bruožas galėtų būti eilėraščių koliažiškumas, o tai beveik nužudo skaitytoją. Tos mieguistos impresijos prasideda tirpstančiais, neryškiais vaizdais, o baigiasi vapalionėmis, prigrūstomis tuščių simbolių ir užsienietiškų, kartais apskritai nenormalių žodžių.


       Poetė lyg bokšte sėdi savo neiššifruojamos kalbos vienatvėje. Niekalo pomėgis. Nėra vientisumo. Viskas lyg atsitiktinai susiūta. Gal ant knygos viršelio tyčia pavaizduoti siūlai? Be to, iš moderno kartkartėmis išlenda kaimietiški šiaudai – liaudies dainų parafrazės. Netinka.


       Tokiu atveju geriau mestis į avangardą arba rašyti pornografinius romanus. Trenktis galva į komercinės literatūros sieną. Satisfakcija tokia pati. O dabar mergiškos poetinės godos subliūkšta šizofreniškoje sintaksėje. Vietoj išsvajoto princo ant balto žirgo atjoja paprasčiausias pizdukas. Uch!


      
Taigi:

       mergele geroji
       čiūto lylia
       negirdyk jautelio
       čiūto lylia
       neglostyk kojelių
       čiūto lylia
       jautelis įspirs tau.

       2005 12 24