tekstai.lt

Petras Venclovas. Paprastoji padėtis (Aleksandra Fomina. Nepaprastoji padėtis, 2004)


fomina%20padetis.jpg       Aleksandra Fomina. Nepaprastoji padėtis: apsakymai. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

       Pastaruoju metu įvairios leidyklos išleidžia daugybę poezijos ir prozos knygų, kurios tarsi ir pretenduotų į grožinės literatūros statusą. Dažnai jau jų išvaizda (viršelis, popierius, poligrafija) perspėja išrankesnį skaitytoją, kad jos skirtos ne jam, o autoriaus giminėms, draugams, pažįstamiems. Arba mėgėjams buitinių liūdnų, graudžių istorijų, kur viskas ,,kaip gyvenime“, kur literatūra net nekvepia. Tiesą sakant, tokių leidinių tiražas būna nedidelis, jie tik retkarčiais kukliai prisiglaudžia didesnių miestų knygynuose, tad dažnai galima jų nepastebėti arba paprasčiausiai ignoruoti be jokio sąžinės graužimo. Pirmasis Aleksandros Fominos apsakymų rinkinys ,,Nepaprastoji padėtis“* nė iš tolo nepanašus į tokio pobūdžio knygą: jis išleistas prestižinės Lietuvių rašytojų sąjungos leidyklos, jo puošnus viršelis šviečia aguonų raudoniu (dizaineris Romas Orantas), jį malonu paimti į rankas. Bet svarbiausia, kaip skelbia leidėjai, A. Fomina leidyklos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse laimėjo pirmąją vietą, o knygos išleidimą rėmė Kultūros ministerija. Vadinasi, ,,Nepaprastoji padėtis“ turėtų būti stipriausias šių metų prozos debiutas. Galima neabejoti pirmosios prozos knygos konkurso komisija, kurią sudaro garsūs ir patyrę literatūrologai bei prozininkai, tačiau padiskutuoti su jais ir su pačia autore, manau, verta.


       Paprastai jauni autoriai, ypač poetai ir prozininkai, turintys rimtų literatūrinių ambicijų, pirmiausia debiutuoja spaudoje, kuriame nors literatūros ar kultūros leidinyje. Aleksandros (bent man) anksčiau niekur neteko sutikti – ji, regis, iš karto debiutavo pirmuoju apsakymų rinkiniu. Tad kokios nors išankstinės nuomonės apie autorę neįmanoma turėti. Jos biografija, kaip ir daugelio jaunų žmonių, nėra kuo nors ypatinga: knygos viršelyje Aleksandra rašo, kad yra gimusi 1980 m. Kaune, mokėsi rusų mokykloje, vėliau – Vytauto Didžiojo universitete, o šiuo metu gyvena Vilniuje ir vertėjauja. Tačiau paskutinis prisistatymo sakinys verčia suklusti: ,,Esu nusiteikusi feministiškai, nuoširdžiai prijaučiu menui ir niekada nieko neplanuoju“.


       Rinkinį sudaro keturiolika nedidelių apsakymų. Taip bent savo kūrinėlius vadina autorė, o aš suabejojau, ar kai kurių iš jų nereikėtų vadinti esė. Pastebėjau, kad pastaruoju metu autoriai dažnai nė patys nežino, ką jie parašo – apsakymą ar esė, ir vadina juos tiesiog tekstais. Taip daro ir Aleksandra: ,,Tai, ką randu ir sutinku, bandau užfiksuoti tekstuose (...)“, – teigia ji savo prisistatyme. Vis dėlto tai, kas netelpa į apsakymo arba novelės žanro rėmus, reikėtų vadinti esė, nes tokio pobūdžio kūriniai daugiau ką sutalpina, jie mažiau ribojami tam tikrų reikalavimų, jiems būdingas stilistinis laisvumas su publicistiniais bei meniniais elementais. Kai kurie literatūrologai linkę laikyti esė tik žaliava apsakymui. ,,Nepaprastojoje padėtyje“, mano manymu, bent pusė kūrinių priklauso esė žanrui: ,,Audra prieš tylą“, ,,Dėžių pranašumas“, ,,Gyvienimas“, ,,Nykumoje“, ,,Pasaka pavargusiems“, ,,Ten, kur“ ir ,,Veža“. O gal tai – tik nepavykę bandymai parašyti apsakymą arba novelę? Paprastai šiuose kūriniuose nėra minties judėjimo, trypčiojama vietoje, teigiama tas pats per tą patį (idem per idem), kartais viskas pernelyg miglota, nesuprasi, net kas pasakoja – vaikinas ar mergina, tarsi naratorius būtų belytė būtybė, nėra pasaulėjautos ir požiūrių skirtingumo (,,Gyvienimas“), daug kas ištęsta, kartojasi, atrodo, kad autorė net nežino, kaip baigti savo tekstą, nes niekas taip ir nepaaiškėja (,,Dėžių pranašumas“, ,,Pasaka pavargusiems“, ,,Ten, kur“). Kartais susidaro įspūdis, kad A. Fomina moka, bet nelabai turi apie ką rašyti. Galima būtų teigti, kad tai autorės asmenybės problema, bet aš įžiūriu gerokai platesnį ir sudėtingesnį dalyką – beveik visų jaunųjų prozininkų problemą. Ką jie gali rašyti šiais postmodernistiniais laikais, kad nebūtų išjuokti bendraamžių? Apie kilnius idealus? (Idealų apskritai nėra!) Apie dvasinį sudėtingos asmenybės gyvenimą? (Juokinga, sudėtingų asmenybių nėra, yra tik ,,gyvienimas“!) Apie tėvynės ir žmonių tarpusavio meilę? (Tėvynės sąvoka išblukusi, keliaujant po užsienius apie ją negalvojama, mes vis labiau daromės Europos arba visos planetos piliečiai; ten nuvykus svarbiausia ,,užkalti gerą pinigą“, kad nereikėtų lindėti kartoninėse dėžėse kaip A. Fominos veikėjams, nes jose ,,ne visai patogu gulėti, ypač mylėtis“. Apie vyro ir moters meilę nepatogu, net nepadoru kalbėti, nes toks dalykas nebeegzistuoja, yra tik seksas arba feministinis protestas: ,,...jei tavo vaikinas moka baigti tau ant pilvo ir yra toks gražuolis, kad gali ką nori užkalbinti...“ arba ,,Kai jis pakelia į ją neva nustebusį žvilgsnį, Ūla žiūrėdama tiesiai jam į veidą iškelia ranką, rodydama nepadorų gestą, kuriam naudojamas vidurinis pirštas“.) Postmodernistai savo kūryboje ignoruoja ir kitas būtiškąsias kategorijas: egzistencinį nerimą, metafizinį ilgesį, užuojautą ir meilę savo artimui, skausmą ir mirtį. Nei dvasinis, nei fizinis skausmas esą nieko nebegali duoti jų kūrybai. Gamtos jie nepažįsta, nemoka jos stebėti, sieti su žmogumi ir jo vidiniu gyvenimu. Kas tada lieka? Pirmiausia fiziologija, instinktai, impulsai, perversiški pojūčiai. Vėliau galbūt ironiškas, o kartais ciniškas požiūris į save ir aplinką (aš esu nevykėlis, autsaideris, kiti irgi tokie pat arba pasipūtėliai ir debilai): ,,Mairos kojos toli gražu ne patrauklios, bet ji tiesiog žino, kad jas privalu rodyti viešai: o gal atsitiks stebuklas, ir jos grožybes pagaliau pastebės potencialus sužadėtinis arba, blogiausiu atveju, koks žymus verslininkas“ (104 p.).


       Tačiau tenka pripažinti, kad daugelį postmodernistų arba į juos besilygiuojančių gelbsti blaivus, tyrinėjantis ir analizuojantis, pastabus žvilgsnis į aplinką, ta pati ironija ir net groteskas. Jie dažnai šauniai žaidžia paradoksais, neapsimetinėja esą naivesni, nei iš tiesų yra, po jų bravūra retkarčiais slypi tikras susirūpinimas ir skausmas. A. Fominą, kiek galima spręsti iš jos pirmojo rinkinio, laikyčiau pritariančia postmodernizmui, mėginančia neatsilikti nuo jo, tad šie pastebėjimai tinka ir jai. Nieku gyvu nenurašau į atliekas jos kūrinių, kuriuos pavadinau esė: juose galima nujausti jauno žmogaus pasaulėjautą, jo blaškymąsi (ne tik savyje, bet ir po užsienius), jo ieškojimus, kurie, deja, dažnai iš anksto būna pagraužti skepticizmo, tad ne vienu atveju vėl grįžtama prie pradinio išeities taško – kol kas autorė savo veikėjams, kartu ir skaitytojams, nieko nesiūlo. Tai galima paaiškinti visiškai nesunkiai: A. Fominai trūksta patirties, stinga platesnio ir gilesnio žvilgsnio į žmones ir aplinką. Bet dėl to jos nereikėtų kaltinti: jaunystė, nieko nepadarysi, turi savų pliusų ir savų minusų.


       Įdomu, kad ,,Nepaprastojoje padėtyje“ Aleksandrai labiau pavykę tie kūriniai, kuriuose pasakoja pati autorė: ,,Alisos slėptuvė“, ,,Švilpaujantis Šekspyras“, ,,Nepaprastoji padėtis“, ,,Kaimynė metras penkiasdešimt“, ,,Latvijos Nepriklausomybės diena“. Čia daugiau tradiciniam apsakymui arba novelei būdingų parametrų, objektyvesnis žvilgsnis iš šalies, esama veiksmo užuomazgų, charakterio apmatų, laiku sustojama, gana sėkmingai sužaidžiant paradoksu. Kūriniai, kuriuose pasakojama pirmuoju asmeniu, pasižymi daugžodžiavimu, nereikšmingomis digresijomis, pasklidumu ir padrikumu, atrodo, kad rašoma be vidinės būtinybės, tiesiog stebint aplinką ir be rimtesnės atrankos pritraukiant objektus, tą valandėlę pakliuvusius į akiratį (,,Ten, kur“, ,,Pasaka pavargusiems“, ,,Mano A.“).


       A. Fomina prisipažįsta, kad Kaunas ją ,,supažindino su dauguma šios knygutės veikėjų“. Tiesą sakant, veikėjų nėra labai daug, jie nelabai skiriasi vienas nuo kito, nepasižymi kokiomis nors išskirtinėmis savybėmis, paryškinamas tik koks vienas jų bruožas: tarkim, Kepšius (,,Švilpaujantis Šekspyras“) mėgsta klasikinę muziką, Daugirdas iš to paties apsakymo yra gana išvaizdus vaikinas, bet pernelyg rimtas, drovus, nestandartinis, prieš namų aplinką ir apsimetinėjimą maištauja Alisa (,,Alisos slėptuvė“), dar mergina iš ,,Nepaprastosios padėties“, įsivaizduoja Trečiąjį pasaulinį karą, kokį mato televizoriaus ekrane. Šie ir kiti, dažnai net neįvardyti veikėjai yra studentai arba moksleiviai, žodžiu, pačios Aleksandros aplinka, be abejo, jai gerai pažįstama. Galima paspėlioti, kad kai kurios veikėjos turi pačios autorės bruožų arba yra bent jau artimos jai savo pasaulėjauta ir požiūriu į supantį pasaulį.

Manau, kad A. Fominos ,,Nepaprastoji padėtis“ iš esmės skirta autorės bendraamžiams. Be abejo, čia lengviausiai užsimegs abipusis dialogas: kalbos specifika, temų artimumas ir suprantamumas, atpažinimo efektas, panašus patyrimas – visa tai sukuria terpę, kurioje dažnas studentas arba moksleivis jausis savas ir suprastas, suras savų minčių ir pojūčių.


       Norėčiau keletą žodžių pasakyti ir apie debiutantės kalbą: apskritai ji graži, išlavinta, stilinga, pasižyminti dažniau kasdienėje kalboje vartojamais vaizdingais posakiais, lanksčia intonacija. Tačiau galima rasti ir vieną kitą stilistiškai nesutvarkytą sakinį: tarkim, ,,... neverta net žiūrėti jo linkme ir juo labiau knistis prisiminimuose“ (107 p.), ,,...įžūliai ir ramiai išlaikyti komendanto žvilgsnį, tyrinėjantį jos studento pažymėjimą išsišiepus taip, lyg Ūlai iš po striukės kyšotų neriniuotos kelnaitės“ (99 p.). Beje, pastarajame sakinyje yra dar ir rašybos klaida: turėtų būti ,,nėriniuotos kelnaitės“. Turbūt tektų papriekaištauti redaktoriui, kad į knygą prasprūdo ,,senai“ (,,seniai“ prasme), ,,sudalyvauti“, pritrūko kablelio, kur jo tikrai reikėtų, kad tame pačiame sakinyje kelissyk kartojasi žodis ,,eiti“, kai turime tiek daug jo sinonimų.


       Žinant, kokia rami, stabili, normali ir paprasta šiuolaikinės prozos situacija, nevertėtų tikėtis įspūdingo, pribloškiančio, keliančio susižavėjimą jaunos autorės debiuto. Ko gero, pirmajam A. Fominos apsakymų rinkiniui būtų labiau tikęs pavadinimas ,,Paprastoji padėtis“. Juk ir autorė, ir jos veikėjai dar yra ieškojimų kelyje, kuriuo einant iš tiesų galima daug ką rasti.

       Nemunas
       2004 12 02