tekstai.lt

Elena Bukelienė. Sėkmingas debiutas (Aleksandra Fomina. Nepaprastoji padėtis, 2004)

fomina%20padetis.jpg       Aleksandra Fomina. Nepaprastoji padėtis: apsakymai. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

       Aleksandros Fominos apsakymai „Nepaprastoji padėtis", Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pirmos knygos konkurse laimėję pirmąją vietą, – teikianti vilčių proza. Autorė kuria tekstus, kurie kelia pasitikėjimą. Nedidelė gyvenimo patirtis jaunus autorius dažnai kreipia į pretenzingą literatūriškumą. Fominai tai beveik nenutinka. Ji patraukia gebėjimu autentizuoti pasakojimą, įtaigia kalba išreikšti tai, kas matyta, pažinta, išgyventa. Anot autorės, „tai, ką randu ir sutinku, bandau užfiksuoti tekstuose ir piešiniuose". Pora piešinių, pateiktų knygoje, patvirtina pradedančios rašytojos siekį savo kūryboje – tiek piešiniu, tiek žodžiu – fiksuoti ne apibrėžto įvykio, atsitikimo erdvėlaikį, o aplinkos ir ją susiurbiančios sąmonės procesą, gyvenimo tėkmę, patį srautą be krantų ir subjekto savijautą tame sraute. Apsakymai, kaip ir piešiniai, neturi centro, nepajusime įtampos augimo, pradžios ir pabaigos – į juos lyg į maišą galima grūsti ir daugiau, ir mažiau vienos temos daiktų, svarbu tik, kad maišą galima būtų užrišti.

       Iš apsakymų iškyla įvairiaspalvis mūsų dienų jaunos merginos (dažniausiai ji studentė) paveikslas. Pasakotojai būdinga ironiška distancija, objektyvumas. Charakteris neatrodo biografiškai suasmenintas, suintymintas, tiesa, labai mergaitiškas elgesiu, laikysena, interesais, emocijų turiniu, tačiau daugialypis, apibendrintas, daugeliu bruožų būdingas autorės kartai, jos amžininkėms. Pasakojimo subjektė atpažįstama ir iš šiuolaikiškumo, ir iš „amžinojo" moteriškumo. Šiuolaikiškumas reiškiasi labiau išorine gyvenimo kokybe – laisvos visuomenės sąlygomis susiformavusia jauno žmogaus pasaulėvoka ir elgesiu, feministinėm nuostatom, drąsa, savarankiškumo siekiais. A. Fominos herojės rūko, išgėrinėja, gyvena su draugeliais, sėkmingai ir nesėkmingai uždarbiauja užsienyje, sukasi narkotikus vartojančių aplinkoje. Moteriškumą išduoda noras gražiai atrodyti, turėti mylimą žmogų, rūpestingumas, pareigingumas, jautrumas, svajonių ir jausmų primatas, bet kartu intuityvi ir gana brandi išmintis. Visa tai pasakojimuose skleidžiasi tekstualiai arba pulsuoja tarp eilučių.

       Pasakojimo subjekto sąmonė užgriebia paprastai tris laiko ir gyvenimo kokybės pakopas – kas buvo, kas yra ir kas bus arba turėtų būti. Taip atsiskleidžia charakterio branduolys, tam tikras jauno žmogaus tipas, jo gyvenimo būdas, kuris negiliai slepia ir vidines būsenas, dvasios turinį. Pasiremiama dažniausiai kritine arba bent kuo nors išskirtine dabarties situacija, kurią motyvuoja netolima praeitis, o pasakojimo pabaigoje prognozuojama ateitis. Štai novelėje „Alisos slėptuvė" Alisai, atsigėrusiai šalto alaus, pakyla temperatūra, bet ji dar kelias dienas lanko paskaitas, bendrauja su draugais, kol pagaliau suserga „kaip reikiant", ir tada jau tenka slėptis. Tekstą sudaro keli tolesnės praeities (paauglystės) ir vakarykštės dienos fragmentai bei dabartinis nemalonios situacijos išgyvenimas. O ateitis turi grąžinti įprastą kasdienybės ritmą:

       Praėjus kokiom trim dienom ji vėl galės gerti kavą, rūkyti mentolio cigaretes kavinėje ant kampo, eiti į paskaitas, o po jų į svečius, į bendrabutį, skaityti knygas pagal programą ir ne visai, vaikščioti gatvėmis klausydamasi ausinuko, važinėti autobusu, piešti paveiksliukus, susitikti su Bizu, svajoti apie didingus nuotykius arba tiesiog eiti ir žiūrėti, eiti ir žiūrėti… (p. 15).

       Triguba regėjimo perspektyva, akcentuojant dabartį, būdinga ir novelėms „Dėžių pranašumai", „Kaimynė metras penkiasdešimt", „Mielas Hansai", „Ten, kur", „Švilpaujantis Šekspyras". Autorei užtenka kelių puslapių, kad prieš mus iškiltų ne tik charakteris, temperamentas, pomėgiai, interesai, bet ir visas jauno žmogaus gyvenimas – laiko ženklai, šeimos aplinka, draugai, darbas, mokslas, pirmosios patirtys.

       Kalbėdama apie nelengvus savo kartos jaunų žmonių gyvenimo kelius, autorė labiausiai vengia sentimentalių intonacijų, griebdamasi ironijos arba sąmoningai „suvelto", trūkčiojančio, neaiškaus kalbėjimo užuominom. Novelėje „Audra prieš tylą" pasakojama apie narkomano mirtį. Išlikę tik du laiko tarpsniai – dabar, kai bandoma suvokti, kodėl, draugui dar gyvam esant, atrodė, kad jo „čia niekad nebus", ir tada, kai draugas „pakibo vieno tamsiai mėlyno spalio vakaro ore". Novelės tekstas – lyg narkotikų užtemdytoje sąmonėje iškylantys buvusių pasilinksminimų, vakarėlių, šokių, išgėrimų fragmentai ir savotiški jų komentarai, minčių skeveldros. Į vaizduojamą situaciją žvelgiama iš jos vidaus, ieškoma adekvačios formos, todėl nerasime čia nei motyvacijos, nei moralo. Yra, kaip yra. Vergilijaus žodžiais tariant, „trahit sua quemque voluptas" („kiekvieną traukia savas pomėgis"). Ir vis dėlto mūsų sąmonėje autorė palieka kažkokią sunkiai apčiuopiamą, subtiliai išreikštą pozityvią nuostatą. Novelė prasideda daugtaškiu: „…Net jeigu dabar būtum čia, niekas nepasikeistų". Suprask: kaip liudiji gyvenimo beprasmybę savo išėjimu, taip liudytum ir savo buvimu. Paskutinis novelės sakinys, teigiantis atkakliai neigtą ir pagaliau paneigtą prasmę, tai tarsi patvirtina. Tačiau tame pačiame sakinyje užsimenama, kad kasnakt kartojasi dvasios nerimą išduodantis sapnas, kuris lyg neigia ką tik skelbtą realiausią realybę – prasmės nebuvimą. Suklusti verčia pradžios daugtaškis ir pabaigos klaustukas, reiškiantis abejonę, – kodėl sapnuoju, jeigu nėra prasmės? Subtiliai sužaista.

       Subjekto išgyvenimų adekvačios raiškos paieškos būdingos ir novelei „Gyvienimas". Neatlieptos meilės apsėsto, mylimosios pamesto jaunuolio vienos dienos kronika perteikiama laisvai kaitaliojant pasakojimą trečiuoju asmeniu (išorinis judėjimas), tiesiogine menamąja kalba ar sąmonės srauto atkarpomis. Jau pavadinime – netaisyklingoje žodžio formoje užkoduotas ironiškas pasakotojos santykis su nelaimėlio išgyvenimais. Dar įdomesnis atvejis – novelė „Mielas Hansai". Situaciją, kurioje vyksta veiksmas, net veikėjų skaičių galime tik apytikriai įsivaizduoti – kažkokios Nijolės namai, ji pati tikriausiai grįš tik rytoj, dvi (keturios?) draugės Ieva ir Ūla paliktos prižiūrėti jos dukters Saulės. Pas šią dar užeina kaimynės duktė. Ieva diktuoja laišką, matyt, šiek tiek pažįstamam vaikinui į Olandiją, kurį verčia ir užrašo Ūla. Jos akiplėšiškai prašosi pas Hansą į svečius. Į laiško rašymą įsiterpia vis pasirodanti Saulė su savo vaikiškais reikalais, kalbos apie kitas keliones, kitus vaikinus, vienas iš jų vis neatsiliepia telefonu, o pažadėjęs atvažiuoti neatvažiuoja. Viena (trečia?) visą laiką geria, kita (ketvirta?) skaito poeziją. Draugės ją laiko kvaile. Kalbos iki koktumo banalios, bet tas tarsi stenografuotas merginų kalbėjimo srautas, autorės virtuoziškai paverstas vientisu tekstu, yra įspūdingas savo tuštybe. Autentiškumą stiprina stilizuota buitinė šneka, žargonas – „Tai tipo kaip ir viskas, ane? Ojej vajej, pažiek, nukratei tiesiai ant gėlės". O virš viso to vištiško kvarksėjimo plevena beveik nematoma, tik jaučiama ironijos dvasia. Ją „sugauname" nebent pabaigoje, kur atsiranda jau minėta mažytė, lyg atsitiktinė užuomina: „O ką ji tenai veikia? Visai bim bam, skaito poeziją". Štai jums ir vertybinis atskaitos taškas. Ir banaliausią melodiją autorė sugroja tiksliai intonuodama.

       Rimta paraiška ateičiai, iškalbi man pasirodė paskutinė knygos novelė „Veža". Du vienam troleibuse važiuojantys, bet prasilenkiantys gyvenimo variantai – savotiški gyvybingumo ir mirties ženklai. Nė vienas iš jų nei iškeliamas, nei paneigiamas. Abu šiuolaikiški, abu nusipelno ironijos. Mairos ateities planas: „gauti išsimokslinimą, sutikti gerą vaikiną arba bent jau dirbant paprasčiausią darbą užsikalti kuo daugiau pinigų. Už juos nusipirkti visų pirma geriausią kosmetiką. Po to – aukštos kokybės pėdkelnes su likra ir būtiniausiai aukštakulnius batelius". Maira, gyvendama pagal įprastą ritmą, įkūnija pasaulinę ramybę ir tvarką. Ji auklėjama spalvotų žurnalų ir gyvena pagal nurodymus tų, kurie „skirti ir subalansuoti specialiai merginoms".

       Antrasis troleibuso keleivis – vaikinas tamsiais akiniais. Prisirijęs tablečių, nes „išklero po eilinio liūdesio priepuolio, užplūdusio nuo dykinėjimo ir ezoterinės literatūros", „pats nepastebėjo, kaip priprato neskirti filmų nuo realybės". Besišlapinantį parke ant krūmo ir dėl sustiprėjusių pojūčių įsivaizduojantį, „kad šis procesas reiškia simbolinį savivalos aktą", jį prilupa policininkai. „Baigiasi tablečių poveikis, palikdamas tik viso kūno nuovargį". Vėl abu herojai troleibuse, tik nežinia, ar apsnūdęs vaikinas suras kelią į namus. Pasaulis vis dėlto turi savo tvarką, ir troleibusai, ir raketos turi savo tvarkaraščius, kurių gyviesiems geriau paisyti. Dėl tų gyvųjų dvasios sveikatos autorė neturi didelių iliuzijų – „aplinkui vien judantys ratu tipažų rinkiniai, kuriuos Žemė traukia baisinga jėga".

       Patrauklus jaunos autorės gebėjimas kiekvienam apsakymui rasti vis kitokią tonacinę dermę. Tiesa, ironija yra būtent tai, kas sieja didžiumą tekstų, daro juos atpažįstamus. Tačiau Aleksandros ironija ir autoironija kiekvienu atveju yra skirtingo intensyvumo, dažnai apsiribojanti skeptiška šypsenėle arba ir visai dingstanti nuo lūpų, palikdama tik mąslų veidą, kuris vis dėlto niekada nepraranda išdaigiško žvalumo ir pasitikėjimo. Tokią šviesaus liūdesio apgaubtą pasakotoją-veikėją regime bene skaidriausioje, poetiškiausioje rinkinio novelėje „Ten, kur", paremtoje subtilia paradokso poetika. Tai novelė apie svetimame, šaltame, akmenuotame šiaurės krašte uogas skinančią mergaitę, pamilusią žilstelėjusį šeimininką. Gražiausia, kad apie jausmus tiesiogiai nekalbama. Punktyrišku ažūriniu piešiniu, labiau slepiant, negu pasakant, brėžiama dviejų žmonių jausmų linija. Iškalbi kiekviena detalė, užuomina – raudona vasaros spalva, atmintis lagamino dugne, žaidžiantys vaikai, laiminga verkianti mergaitė, šeimininkas – nelaimingas žmogus. Meilės prisipažinimai skiriami vasarai: „Kaip sulaikyti vasarą, kurią taip myliu, kad nereikėtų jos dėtis į lagaminą, kad ji būtų visada?" Laimi blaivi gyvenimo logika, kuri irgi nestokoja paradoksalumo:

       Viskas, kas tikra, turi pasibaigti, ir aš negaliu likti čia, nes tuomet tai bus netikra: tai nebebūsiu aš, arba tai nebebus vasara. Tegul geriau būna vasara, raudona vasara, kurią galiu sukrauti į lagaminą ir keliauti toliau – keliauti visada, nes esu laiminga mergaitė, žaidžianti su nepažįstamais (p. 88).

       Trumpame kūrinėlyje „Nykumoje", kurį greičiau laikytume ne novele, o parabole, autorė nestandartiškai apmąsto mūsų visuomenės susvetimėjimą, žmogaus vienišumą, totalų uždarumą, nesąmoningą baimę atsiverti. Nykumos krašte gyvena inertiški, pilki, tylūs, šalti žmonės, kurių net nematyti ir negirdėti. Jie neatpažįsta viens kito ir išnyksta nespėję pasirodyti. Šiame krašte nepasitaiko nušvitusių, čia negimsta guru. Ironija: „galima pasiguosti vos pagalvojus, kad iš gero gyvenimo žmonės netampa guru". Vadinasi, gyvename neblogai, o jaučiamės nelaimingi visai be reikalo, tiesiog esame kankinami nevisavertiškumo kompleksų. Pagrindinis šio krašto žmones charakterizuojantis alegorinis ženklas – neperšaunamas apšalęs akvariumas: „Mes čia visi apledėję nuo kulnų iki pirštų galiukų". Atšilimo metu „ledą nuo akvariumo reikia lupti su pirštais ir kalti su plaktukais". „Transporto priemonės" – taip pat akvariumai: mirtinai prigrūstos, jos „per dieną gabena savyje tūkstantį akvariumų". Bet štai viltinga parabolinio žaidimo pabaiga:

       Viskas, ką teturime, – tai akvariumas. Ten bent jau matai savo figūrėlės atspindį stiklinėje sienoje. Ir netgi jei pastūmęs jį nosim atsitrenki į savo kietą, klausiantį anfasą, net tada yra vilties: juk atvaizdas juda ne šiaip sau. Jis juda tavęs link (p. 64).

       Aptarinėti, analizuoti A. Fominos tekstus sunkoka. Kadangi jie „beveiksmiai", sudaryti iš besikeičiančių minčių ir vaizdų fragmentų, šmėkščiojančių prieš pasakotojo akis, beviltiška bandyti juos perpasakoti ar pasakyti, apie ką kalbama; išvertus į kritiko kalbą, dingsta visas novelės žavesys, nes žavus pirmiausia pats tekstas, o stiprus realybės pojūtis paprastoms situacijoms suteikia gyvybės ir įtaigos. Dėl stilingo, raiškaus, gyvo pasakojimo skaityti šią autorę yra nemažas malonumas.

       Ir vis dėlto kol kas tai – tik nepranokstamas jaunystės žavesys. Pripažįstant, kad gebėjimas pasakoti vertintinas kaip rimta paraiška ateičiai, nevertėtų pamiršti, jog rimtai prozai neužtenka gyvenimo išorei pastabios akies ir šmaikštaus žaidybiškumo. Reikės gilesnio, analitiškesnio pažvelgimo į pasaulį žmoguje ir žmogų pasaulyje – stiprų ir silpną, kenčiantį, sprendžiantį sunkius savo laikino buvimo žemėje klausimus.

       Literatūra ir menas
       2005 09 30