tekstai.lt

Juozas Erlickas: „Jei galvočiau, ką rašau, nieko parašyt negalėčiau“ (2007)

b_104_155_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_erlickas.jpg       - Skaitytojai apie jus žino daug, bet niekuo netiki. Kas toks iš tiesų esate?

       - Bene man tai suprast? Bet aš tikiu: mokslas kada nors viską paaiškins. Aš, tiesa, apie skaitytojus nežinau nieko. Nepažįstu nė vieno, skaitančio MM. Esu girdėjęs, kad jie jau vaikšto ant dviejų kojų, bet netikiu.

       - Ką jums pasakė motina ir tėvas, kai pirmą sykį gyvenime raštu pasielgėte erlickiškai?

       - Ir tėvelių, ir senelių nuomonė buvo tokia pat: kas skaito, rašo - iš to žmogaus jau nebus.

       - Ką išmokote pirmiau: rašyti ar galvoti?

       - Jei galvočiau, ką rašau, tai nieko parašyt negalėčiau.

       - Jūsų žmona Vilija ragavusi klasikinės filologijos. Kuria kalba ji su jumis bendravo, kai bandėte su ja susipažinti, - graikiškai ar lotyniškai?

       - Kūnų kalba. Ji mirksėjo akimis, aš karpiau ausimis. Ką ji sumirksėjo, tą aš sukarpiau. O sukarpytas daleles giliai į širdį dėjau...

       - Kokia kalba vyksta šeimynininiai pokalbiai po poros dešimčių metų?

       - Gestų kalba. Aišku, mosuojam ne tuščiomis rankomis. Tam tikri įrankiai labiau įtikina.

       - Ar tyla - gera byla? Kada elgiatės tyliai?

       - Manoma, kad tyli kiaulė gilią šaknį knisa. Bet gal čia ne apie mūsų kiaules... Mūsiškės tai pirma visus užknisa kalbomis, o paskui užknistiems iš panosės ir jų šaknis išsiknisa. Likę be šaknų, žmogeliai it paukšteliai, vos šiauresniam vėjui papūtus, pulkais į kitas šalis išlekia. O knysliai plačiai Lietuvoj įsišaknyja. Aš taip nemoku. Todėl tyliu. Bet kartais, regėdamas tokius reiškinius, pasijuntu Azijoj esąs. Tada imu kalbėti totoriškais žodžiais.

       - Ar mušate moteris - dvi savo dukras, žmoną ir praeives gatvėje, kurios užstoja kelią? Ar šį ritualą atliekate metodiškai?

       - Mušu, bet retai. Mat esu pastebėjęs: kai dažnai muši, tai pripranta ir net ima manyti, kad myli.

       - Ar jus kartais muša vyrai ir viršininkai?

       - Taip. Iš patirties galiu pasakyti, kad tai sveika. Jei smagiai nuplaka rykštėmis per užpakalį ir dar pabarsto druska, tai labai sumažėja rizika girtam sėsti prie vairo. O smūgiai koja į galvą labai sutvirtina smegenis - neatsitiktinai gi būtent iš „kungfuistų“ išsivystė toks gausus būrys verslininkų „pochuistų“.

       - Ar tebetrokštate sūnaus?

       - Nei troškau, nei laukiau. Bet jei sykį sūnus imtų ir pasirodytų, aš tėviškai griežtai jam tarčiau: „Keliauk, vaike, iš kur atėjęs. Tavo vieta - kaip ir visų vyriškos giminės būtybių: tarp kiaulių, smauglių ir krokodilų“.

       - Kada geidžiate kitų moterų? Kiek jų pajėgtumėte išlaikyti?

       - Kadangi esu gerai išstudijavęs didžiųjų verslo ir politikos kankinių gyvenimo būdą ir stilių, tai žinau: net smarkiai padėvėta meilužė ryja kur kas daugiau nei naujas visureigis. Nesudėtingi skaičiavimai rodo, kad nė vienos nepajėgčiau išlaikyti. Dėl to man taip liūdna ir taip ilgu. Tam ilgesy - mano kūrybos versmės.

       - Kokią didžiausią kvailystę savo biografijoje labiausiai gerbiate ir mielai ją pakartotumėte?

       - Prisimenu, kai gimiau, pagalvojau: „Kas čia dedasi? Kur aš atsidūriau? Kokia kvailystė!“ Bet pakartočiau.

       - Kas jums sunkiau - kopti laiptais į viršų ar leistis į rūsį?

       - Priklauso tik nuo to, kas kur padėta.

       - Ar tikite savo dainavimo jėga? Ar tikite, kad tuo tiki klausytojai?

       - Tegul kalba faktai. Būtent tada, kai aš pradėjau dainuoti, buvo pradėtos statyti naujos didžiulės arenos Vilniuje, Šiauliuose (greit atsiras ir Kaune, Klaipėdoj)... Tai daug pasako apie numanomą klausytojų antplūdį į mano jubiliejinius koncertus 2009-aisiais.

       - Ar jums kelia pasigėrėjimą Zarasų kraštas, iš kurio kilusi jūsų žmona?

       - Ji pakilo ir nušvietė tą kraštą... Dabar ten gražu. O anksčiau nieko nebuvo - tamsios plynos erdvės, po kurias lakstė girti sėliai su kirviais.

       - Ką valgote pusryčių? O vakarienės?

       - Pusryčių - žiupsnis angliavandenių su šlakeliu baltymų. Pietų - mikroelementai ir liekninamosios piliulės. Užtat vakare!.. Tortai, kremai, sklindžiai, skilandžiai, vašylai, meduoliai, moliūgai, starkiai su kiaušiniais, skrebučiai su parmezanais ir didžkukuliai. Mat mano žmona laikosi principo: vakarienę atiduok priešui.

       - Kas jums verda sielos ir kūno peną?

       - Sielą dažniausiai maitinu XX ir net XIX a. meistrų produktais. Jie natūralesni. O dabartiniuose per daug priedų, kurie vis tiek neapsaugo nuo greito puvimo. Nors... Nei aš tą sielą pažįstu, nei žinau, kas jai patinka. Gali būti, kad jos mėgstamiausieji - Ciupijus ir Zakarevičius, Kingas ir King Kongas.

       - Kodėl KITI humoristai nėra talentingi?

       - Atsakysiu eilutėmis iš 1987 metais išleistos knygos „Raštai...“: „To humoro nėra tiek daug, kad jo visiems pakaktų“. Ši sena įžvalga nepaseno.

       - Kiek metų ketinate gyventi?

       - Kiek šį sykį - nežinau. Bet žinau: kas elgiasi blogai, tas vėl grįš į Žemę, idant iš naujo gyvendamas savo karmą pataisytų. O kas teisingai gyvena, tas po mirties išsyk su šviesa susilies... Be abejo, mano tikslas - kuo labiau prisidirbti, kad dar daugsyk čia sugrįžčiau.

       - Ar tylėjimas viešuose vakarėliuose yra išmokta, ar Dievo nuleista poza?

       - Tylėti mokiausi iš paprastų miško medžių. Bet, aišku, kas neturi Dievo dovanos, tam gali metų metais kalti kuolu į galvą tylos mokslus, - vis tiek jis veršis į viešumą šūdą malti. Iš gražios lietuviškos kalbos grūdų daugelis tik šį produktą ir tesugeba sumalti. Dar daugiau tokių, kurie tik šį ir tevertina, tik šiuo ir minta.

       - Ar jums būdingas vartojimo kultas? Ką jūs vartojate?

       - Taip, aš esu šio kulto tarnas. Mano šventykla, kaip ir daugumos lietuvių, „Akropolis“. Kiekvieną sekmadienį ten meldžiuosi daiktams, kurių paskirties nesuvokiu, bet tikiu, kad jie būtini.

       - Ką jums reiškia sėkminga ateitis?

       - Sėkmingą ateitį įsivaizduoju taip: bėgant metams žmogus vis gražėja, stiprėja, darosi protingas... Deja, mūsų valdžia nedaro nieko, kad laikas būtų pasuktas atgal ar bent jau sustabdytas. Užtat ir stebime nemalonų reiškinį: gyvenimas eina geryn, o žmogus - durnyn. O kai gyventi taps labai gera, numirsime. Todėl išsigandę kartais pabundame ir keliamės. Pasidairome, patriukšmaujame ir, supratę, kad niekas niekada nepasikeis, vėl užsnūstame.

       - Kokia jūsų knyga niekada nebus išleista?

       - „Anykščių šilelis“ ir „Broliai Karamazovai“. Gerų knygų dabar niekam nereikia.

Visa, ką teigia Nacionalinės premijos laureatas Juozas Erlickas, yra kiek nepatikima, todėl MM kreipėsi į jo žmoną Viliją patikslinti faktų.

       - Kaip jūs susipažinote?

       - Radau prie slenksčio. Pamestinukas. Buvo smarkiai sušalęs. Priglaudžiau. Ir visai be reikalo: dabar su šakėmis vaikosi mane kas rytą. Žmonėms sako, kad mankštinasi. Apšilęs bėga į ežerą.

       - Kokius mokslus yra baigęs Juozas?

       - Niekur nesimokė. Nebuvo iš ko leisti į mokslus. Savo jėgomis kiek prakuto, bet dabar jau kitus bando mokyti. O kas būtų buvę, jei mokyklos suole kiek būtų pasėdėjęs?!

       - Ar jūs pati bandėte jį mokyti ir šviesti?

       - Mokiau skiemenuoti. Dabar net kalbėti pradėjo. Bet visiems nuo to tik blogiau.

       - Ar Juozas mėgsta gerai pavalgyti?

       - Sausainį jam duodu, kavos kartais įpilu, bet tik prie žmonių. Kai niekas nemato, pats turi maisto prasimanyti.

       - Kur jis miega?

       - Priemenėje laikau. Nuo mažens neįprato plauti kojų. Sykį per metus įkiša kojas į kubilą su dustu nuo gyvių, bet daugiau higienos įgūdžių neįsisavino.

       - Ar žinote, kur jis gimė?

       - Bandžiau išklausti, bet neprisimena. Gimė labai mažas ir kuklus. Visiems liepė namo eiti.

       - Kas sugalvojo jūsų dukterų vardus?

       - Juozas. Rinko kad tik gražesni ir madingesni būtų: Anželika, Emanuelė. Trečiajai dukteriai buvo išrinkęs Gitanos vardą, bet neprireikė: atidavėm ją čigonams už narkotikus.

       - Ar jis troško sūnaus?

       - Sakė, kad nė nebandyčiau gimdyti. Žadėjo per langą išmesti.

       - Ar jis pats rašo humoristinius tekstus?

       - Kai ką parašo pats, bet dažniausiai išbraukiu.

       - Vadovaujate estrados būreliui „Žodžio judesys“ Abraomo Kulviečio mokykloje Vilniuje. Ar Juozo Erlicko tekstai kada nors buvo paversti judesiu?

       - Buvo. Pastatėme spektaklį iš jaunystės kūrybos. Jaunuomenei jie labai patiko. Spektaklis vadinosi „Niekur“. Pats Erlickas ėjo žiūrėti. Visi gyrė, Erlickas - peikė. Sakė, kad jo paties žodžiai niekada jam neatrodė teisingi. Bet kitų poetų judesiais paverstus žodžius labai gyrė.

       - Ar tekėdama pasikeitėte savo pavardę į vyro?

       - Kam man tokia gėda?

       - Ar jūs kada nors kalbate rimtai?

       - Pagyvenkit su Erlicku, tai pamatysit, ar verta.

       __________________________________________________

......

       JUOZO ERLICKO DOSJĖ (jo paties surašyta)

       Gimė

       1953.03.03 (mergautinės pavardės neturi).

       Augo

       Lengvais sovietų valdžios metais, užtat nei mergauti, nei bernauti neteko.

       Titulas

       Lietuvos žemės raštininkas.

       Pareigos

       Stebėtojas, rašytojas, dienraščio „Lietuvos rytas“ priedo „Mūzų malūnas“ apžvalgininkas.

       Priklausymas partijoms ir organizacijoms

       1953-1990 m. buvo priklausė komunistų partijai, o 1990.03.11 jam buvo suteikta laisvė, nepriklausomybė ir pulkininko laipsnis.

       Šeima

       Žmona - Vilija Rūta, dukterys - Miglė ir Radvilė (gimė XX amžiuje).

       M: 1960-64 m. mokėsi Svirkančių (Akmenės rajonas) pradinėje mokykloje, 1964-1971 m. - Viekšnių (Akmenės rajonas) vidurinėje mokykloje. 1971-75 m. studijavo Vilniaus universitete (nebaigė), nuo 1975-ųjų - gyvenimo universitetuose (nebaigė).

       P: 1975-1990 m. - draugas, nuo 1990 m. - ponas.

       F: Moksliniai pasiekimai: išrado dviratį, vandentiekį, vėjo malūną, Sovietų Sąjungą ir aulinius batus, 1953.03.03 atrado Lietuvą, už tai buvo suteiktas garbingas Juozo vardas.

       Išleistos knygos

       „Kodėl“ (1979 m.), „Raštai“ (1987 m.), „Bilietas iš dangaus“ (1990 m.), „Gyvenimas po sniegu“ (1991 m.), „Žalias pareiškimas“ (1992 m.), „Viršūnės ir kelnės“ (1994 m.), „Bobutė iš Paryžiaus“ (1994 m.), „Knyga“ (2004 m.), „Pavadinimas“ (2007 m.), „Bajorų" (2007 m.).

       Sportiniai laimėjimai

       100 g per 3 sekundes, 1500 g per 24 valandas.

       Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1997 m.), Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

....

       Juozas Erlickas apie moteris ir šeimą

       Kryželį per gyvenimą kartu nešame... Bet kudašių iš namų tai vienas turiu nešt!

       Reiks skųstis dėl lyčių lygybės.

       xxx

       Mūsų šeimoj vienas automobilis, o vairuotojai keturi. Išardžiau ir padalijau po lygiai. Tvarka ir teisingumas yra. O laimės - nėr...

       xxx

       Štai kiemsargis muša savo pačią, o kaimynai stovi kieme ir stebisi.

       Tačiau ką gi anam mušti? Negi būgną? Juk į beprotnamį uždarys!

       Prie labiausiai nusipelniusių tai neprieisi...

       xxx

       Negaliu įsivaizduoti, kad gera valia eičiau į lovą su vyru.

       O daugelis vyrų eina.

       Užtat vyrai ir skundžiasi: moterų nesuprasi...

       xxx

       Skaitau senuosius raštus: gyventi reikia šiandien, nelaukti stebuklų, o džiaugtis smulkmenom.

Kilsteliu stiklelį... Šimtgramis - tikrai smulkmena. Džiaugsmas plūsta į kūną...

Staiga sudunda žemė ir mano celėn įsiveržia žmona. Visas drebėdamas slepiuosi po lapais. Žmona - tai ne smulkmena. Čia jau nėr kuo džiaugtis.

       Audronė Urbonaitė
       Lietuvos rytas
       2007 11 14