Juozas Erlickas, Apreiškimai, Vilnius: Tyto alba, 2003, 372 p.

      „Kiek daug knygų... per visą gyvenimą tiek neperskaitysite... ir neperskaitysite kaip tik tų žodžių, kurių jums reikia... o tie, kurių jums reikia, yra šioje knygoje, kurią parašiau AŠ (Juozapas)“, – per knygos pristatymą šių metų Knygų mugėje kalbėjo autorius. 366 apreiškimai kiekvienai metų dienai. Todėl knygą reikia skaityti ištisus metus – kaip šiuolaikinę maldaknygę. Kaip šių dienų kroniką.

      Juozas Erlickas ir šiame rinkinyje lieka ištikimas klasiko laikysenai. Kyla klausimas, kieno valią apreiškia Juozapas (Juozas tapatus Juozapui, tačiau Juozapas netapatus Juozui)? Kadangi autoriaus logika grindžiama apvertimo principu, čia išsakoma ne dieviška tiesa, o greičiau velniška išpažintis, nors, pasak Erlicko, „Juozapas ramina bendruomenę ir duoda praktinių patarimų, kaip pasaulio pabaigą pasidaryti savo namuose“:

Nežinau, kokios galios slypi mano
delnuose, bet žinau, kokios kumščiuose, ir
einu gatvėn su tautiečiais individualiai
padirbėt.
(„Jūsų gelbėtojas“, p. 34)

      Šioje vietoje prasideda autoriaus identifikacijos problema. Postmodernizmo teoretikai teigtų, kad individualus subjektas yra paprasčiausias mitas, kultūrinė mistifikacija, nes jis niekados ir neegzistavo. Tačiau Erlicko atveju autoriaus mirties fakto pritaikyti anaiptol negalima. Priešingai – autorius susidvejina, pasidaugina, padvigubėja, pagimdo pats save, t. y. kitą – dar vieną save. Kita vertus, postmoderniojoje kultūroje tapatumas neįmanomas. Kaip rašo Viktorija Daujotytė, „tas, kuris kuria, yra autorius, yra ir kitas, esantis tame pačiame žmoguje“ (Viktorija Daujotytė, Literatūros filosofija, Vilnius, 2001, 104). Juozapas ir yra susidvejinęs kitas – sãvo vardo (t. y. Juozo Erlicko), netgi savo išorinio atvaizdo mistifikacija. Tokį atsiskyrimą galima paaiškinti Michailo Bachtino žodžiais: žvelgdami į kitą matome visas jo išorines ribas, o pamatyti visą save neleistų ne tik sukaupta patirtis, bet netgi vaizduotė. Tik nuo savęs atskyrus kitą galima jį literatūriškai įteisinti ir pateisinti, sukurti autorystę liudijantį savojo identiteto personažą: „[...] autorius – Lietuvos žemės raštininkas, istorikas, reikalų tvarkytojas Juozapas. Tai liudija knygos tūris bei stilius, taipogi tik šiam autoriui būdingas optimizmas, tikėjimas pergale ir didelis gailestingumas“ (p. 5). Po šiuo tekstu pasirašantis Juozas Erlickas, be abejo, turi pažinoti Juozapą – priimti jo stilių, taigi pažinti savo alter ego. Beje, 1996 m. išleistoje Erlicko Knygoje sudėti „Lietuvos žemės raštininko“ tekstai taip pat suniveliuoja autorystės skirtį.

      Jau nuo Antikos laikų paminklai (atvaizdai ir kiti kūriniai) statomi tam, kad įamžintų, užtikrintų šlovės ir garbės atminimą. Biblijoje vardo steigtis taip pat svarbi (Erlicko knyga turi aiškių aliuzijų į Šventąjį Raštą savo pavadinimu ir išoriniu apipavidalinimu). Pats Juozapas įvardytas kaip Mokytojas. Tačiau Juozapas rankoje laiko ilgą lenktą lazdą – krivūlę (tai senovinis ženklas žmonėms rinktis į sueigą). Kokią bendruomenę jis čia telkia?

      Pirmasis apreiškimas pagrįstas pasakos struktūra. Erlicko tekstai dažnai pakartoja pasakos fabulą: gyveno senelis ir senelė. Daugybė personažų yra seneliai, tiesiog senelių kolonija: senelis Motieka, senelis Olekas, senelis Zuokas, senis Kudirka, senelis Mykolas Algirdas, senis Kristijonas, pensininkai arba tiesiog toks senelis. Atvyksta personažų ir iš Vakarų Europos ar netgi egzotinių šalių: svečiai iš Europos, svečias Bonifacijus, žmogelis, panašus į belgą, švedų karalius, japonas ir panašiai. Moteriškosios giminės atstovės: senelė, žmona, pati, Pabarškaitė, grožio karalienė, kvaila moteris. Arba šeimyninės poros: Vasiliauskas su Vasiliauskiene, Pabiedinskas su Pabiedinskiene. Įdomi literatūrinių personažų transformacija per sąskambius, jų virtimas stabais: tėvelis Maironis-Janonis-Brazdžionis-stulpas. Dar veikia nepažįstami ar įtartini tipai: tipas su šauninku, krauju pasruvęs tipas ir kiti. Užimantieji tam tikras pareigas arba atstovaujantieji socialinėms struktūroms: pirmininkas, ministras, kandidatas, pareigūnas, Seimo narys, rašytojas, kaimynas, ponas (beje, pono traktuotė paradoksali – jis vaikšto po šiukšlynus arba ištiesęs rankas, t. y. prašydamas išmaldos).

      Apreiškimų siužetus palyginus su pasakiniais ar bibliniais galima prieiti prie išvados, kad juose kažkas jau yra įvykę, apreiškimas nėra pasakos pradžia, netgi ne numatoma apokalipsė. Vygantas Šiukščius 1996 m. „Literatūroje ir mene“ rašė, kad ankstesnėje Knygoje ne viena Erlicko istorija yra apokaliptinė – „perversmas, liaudies revoliucija, sprogimai, gaisras, uraganas. Tai – karnavalo kulminacija“. Apreiškimuose kulminacija jau įveikta, viskas įvykę ir žadėtasis rojus jau atėjęs, tik jis nepateisino vilčių. Tėvo sūnūs užauginti ir tapę politiniais kandidatais, trečiasis brolis sugrįžęs iš Lietuvos (prisikišęs pilnas kišenes tuščių butelių, plytgalių, nuorūkų) jaučiasi truputį laimingas. Arba Lietuvoje taip niekada ir nebuvęs: „Lietuvoj didžiulės permainos, o tavo namuose – nieko. Bet lieka svajonė: ak, kad nors dienelę pagyvenus Lietuvoj! Tada ir numirt nebaisu“ (p. 320). Pažadėtoji, išsvajotoji Lietuva tampa tik utopija – vieta, kurios nėra, tad jokių vilčių kada nors joje apsigyventi taip pat nebelieka. Patikima tik tais balsais, kurie skelbia, kad gyvename blogiau.

      XVIII a. Europoje išpopuliarėjęs utopijos žanras iškilo kaip priešprieša tragiškajai pasaulio traktuotei. Erlicko apreiškimai turi tam tikrų utopinių ir antiutopinių bruožų. Utopizmas yra susijęs su pedagogika, o Juozapas juk – Mokytojas. Reikia pasakyti, kad XVIII a. utopinių romanų vaizduojama tolima ateitis (pvz., XXV amžius) savo prognozėmis toli gražu neprilygsta netgi dabartinei tikrovei. Vaizduotė visada yra pernelyg susijusi su savo laikmečiu. Erlicko utopija apima gal tik porą dešimtmečių, tačiau ir jų pakanka, kad būtų atskleistas esamojo ir žadėtojo gyvenimo kontrastas. Utopijai priešingas yra antiutopijos žanras: kas pirmojoje teigiama, antrojoje paneigiama. Antiutopija – satyrinis kūrinys (bene garsiausia antiutopija yra Jonathano Swifto Guliverio kelionės). Erlickui, parodijuojančiam visuomeninį gyvenimą, artimesnis pastarasis žanras. Anti- teigia priešybes, absurdą kaip natūralų būvį. Natūralus, kompleksų nepatiriantis būvis būdingas Juozapui (jį reikėtų tapatinti ir su pasakotoju). Beje, antiutopijos dažniausiai yra politizuoti kūriniai.

      Jau minėtame straipsnyje Šiukščius Erlicko kūrybinį metodą įvardijo kaip „realizmą išvirkščiai“, „nes paradoksaliu būdu jis priartėja arčiausiai mūsų gyvenimo realybės, socialinės tikrovės, adekvačiausiai geba ją išreikšti“. Dar galima pridėti, kad ne tik priartėja, bet ir peržengia. Skersai ir išilgai perskrodžia gyvenimo realybę ir įžengia į fiktyvumo erdvę, pasitelkia kultūrines ir literatūrines atramas – intertekstus plačiąja prasme (praeities tekstus), iš kurių parsiveda kokį senelį: va, pažiūrėk, kaip mes dabar gyvename. Subjektyvusis aš iš tikrovės natūraliai pereina į fiktyviąją erdvę ir vėl grįžta į „šviesesnį pramogų pasaulį“. Nostalgija, ilgesys yra viena iš pastišo atmainų, būdingų masinei kultūrai – tai vadinama „nostalginiu filmu“. Plačiau pažiūrėjus tai ne vien filmai. Tiesiog noras vėl patirti kadaise buvusius vaikystės, jaunystės išgyvenimus. Nemažai apreiškimų sužadina istorinę atmintį: „Prisimenu: sėdi Kudirka prie lango“; „Prisimenu: sėdėjom Lenino aikštėj“; „Prisimenu: visi bijo konservatorių“; „Prisimenu filmą: Rusija...“; „Prisimenu: sėdėjau tupykloj“ ir kiti. Jeigu autorius gyventų romantizmo epochoje, įkvepianti praeitis neatrodytų tokia absurdiška. Būtent romantikai išplėtojo ironijos sąvoką vadovaudamiesi principu, kad ironija būdinga pačiai kalbos prigimčiai.

      Dabartis nepateisina praeities lūkesčių. Erlickas įžanginiame žodyje rašo: „Daugelis apreiškimų rašyti jau mūsų laikais, kai žmones apėmė nusivylimas, nesulaukus to, kas žadėta“ (p. 6). Dabarčiai priešinama „tada“: „Buvo vasara... Gėlės žydėjo... Noko žemuogės... Balo kviečiai... Viskas tada buvo kitaip“ (p. 323). „Tada“ buvo kitaip, tačiau paradoksalu – tada buvo „tamsūs laikai“. Nostalgija – viena iš pagrindinių pasijų, tai jausmas, apeliuojantis į praeities išgyvenimus. Ir nesvarbu, kad tuomet buvo „tamsūs laikai“ – ilgimasi ne socialinio konteksto, bet žmogiškųjų patirčių. Visuotinis nusivylimas, desperacija ir nihilizmas: šiandien jau nieko nebelaukiu, šiandien niekas netiki, šiandien nebevertiname savo didžiavyrių – „ar tu vienaip gyvensi, ar kitaip – laimės Lietuvoj nėr“. Šitaip erlickiškoji Lietuva ir įgyja utopinį statusą.

      Roland’as Barthes’as rašė, kad kiekvienas tekstas sudarytas iš praeities citatų. Irina Melnikova teigia, kad intertekstu gali būti laikomos įvairios citatos, aliuzijos ir panašiai. Citavimas yra „eksplicitinė apeliacija į kitą tekstą, kuris įtraukiamas ir tuo pačiu metu atitolinamas, demonstruojant ‘kitoniškumą’“ (Irina Melnikova, Intertekstualumas: teorija ir praktika, Vilnius, 2003, 55). Pasakotojas tiesiogiai skaito tekstą ir mato, kad jis visiškai neatitinka tikrovės, todėl atsiranda paradoksali versija, arba priešingai – nepaisant didžiausio pasakotojo nustebimo, tekstas sutampa su tikrove:

Ak, tie senieji lietuviai!
Skaitau Maironį: šiltos malonios vasaros
naktys...
Išeinu laukan: taip ir yr!
Viską jie žinojo.
(„Pamokos“, p. 220)

      Sutapimas yra netikėtas, neįtikėtinas, nes tekstas (tiesioginis arba praeities) visų pirma susiduria su Juozapo tikrove, ir tuomet atsiranda įžvalga. Patiriamas nušvitimas. Apreiškimai kuriami per ryškias asociacijas, paraleles, kurios pasukamos neįprastu kampu. Pavyzdžiui, tarp gamtos reiškinių ir politikos: „Krūpteliu – tai gamtos ar valdžios reiškinys?“ (p. 121). Paralelės natūraliai susilieja, rodosi viena kitos pavidalu. O beveik kiekvieną apreiškimą lydi intertekstas: skaitytojui svarbu at-pažinti, susitikti su tekstu ir tarp-tekstu. Tuomet ištinka juokas. Apreiškimai nėra ilgi, kai kuriuos sudaro vos trys ar dvi eilutės. Tad juokas ištinka dar nesusivokus, nepradėjus juoktis, – jeigu būtų ištęstas, apreiškimas nesukeltų tokio afekto.

      Prisiminimas (intertekstas) yra inkliuzas dabarties akimirkoje. Tačiau ar tikrovė yra intertekste, ar intertekstas – tikrovėje? Tekstas (intertekstas) ir tekstas (kuriamas tekstas) susilieja per palyginimą, metonimiją („žodžio iš dainos neišmesi“ vs „žmogų iš balkono švystelt – vieni juokai“, p. 184), inversiją („Antanas yra mano draugas“ vs „negerai, kad Antanas neturi draugo“, p. 171) arba introversišką tikrovės realizaciją („Didžiausia Lietuvos upė vadinasi Nafta“, p. 168). Greičiausiai pre-tekstas yra ne tekstas, o susitikimas su tikrove, balansavimas perskyrose. O jeigu skaitytojo istorinė atmintis šlubuoja ir anamnezės principas nesuveikia, autoriaus patarimu, reikia skaityti iš naujo (tam laiko pakanka, nes vienam įrašui skirta visa diena).

      Intertekstai Erlicko Apreiškimuose įvairūs: pasakos („Toli toli, už devynių mylių nuo didžiojo plento“, p. 313), bibliniai motyvai („Danguje kitaip nei žemėj...“, p. 353), posakiai, patarlės („Stogas nuvažiavo Europon“, p. 349; „Vasarą – molis. Žiemą – irgi molis“, p. 239), literatūros kūriniai („Jau saulelė vėl... O džiaugsmo – nėr!“, p. 67). Jie įkomponuojami visiškai apverčiant jų tiesioginę reikšmę, kartais ji pasukama kitu kampu. Kai kuriuose apreiškimuose susiduria net keli intertekstai. Pavyzdžiui, „Mūsų sodai“ (p. 340):

Tėvas mirdamas užrašė sūnui dangų
ties Fabijoniškėm.
– Jei būsi protingas, gyvensi visko
pertekęs.
Sūnus buvo labai protingas: pavasarį
apsėjo dangų kvailom mintim – rudenį
pažiūros užaugo.
Pardavęs pažiūras, nusipirko
kandidatūrą. Iškėlė vidur Lietuvos ir
baido praskrendančius investuotojus.

      Pastarąjį įrašą galima suprasti pasitelkus pasakos siužetą, įžvelgti jame aliuzijų į Marcelį Prouste’ą („Svarbiausia, kad netrūktų būtiniausio dalyko – didelio sklypo dangaus“), tačiau akivaizdžiausias yra biblinis motyvas apie talentus. Šiuolaikinis mąstytojas nieko naujo nesukuria – tik perkuria, atkuria, dekonstruoja, cituoja. Įpinamas ir karnavalinis kaliausės įvaizdis, numatantis politizuotą absurdo teatrą. Dažnai į gerai žinomą pasakos struktūrą įtraukiami politiniai personažai (senelis išdrožė kandidatą, gyveno trys valdininkai ir panašiai). Dominuoja kaliausės įvaizdis – kaip natūrali gyvenimo išraiška. Personažus galima sudėlioti į absurdo teatro kaukių muziejų lentynas.

      Fredricas Jamesonas pastišą apibrėžia taip: „Pasaulyje, kuriame stilistinis atsinaujinimas nebegalimas, lieka tik mėgdžioti negyvus stilius, kalbėti užsidėjus kaukes tų stilių balsais įsivaizduojamame muziejuje“ (Fredric Jameson, Kultūros posūkis: rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983-1998), Vilnius, 2002, 21). Parodija nuo pastišo skiriasi tuo, kad pastišas yra neutralus mėgdžiojimas – ne konkretus mėgdžiojamasis tekstas, o tik bendros socialinio gyvenimo tendencijos. Jamesono teigimu, pastišas yra bejausmė parodija ar bejausmė ironija. Kitaip tariant, juokingas, bet nesijuokiantis Erlickas.

      Nostalgiškajam pastišui būdinga metonimiškai vaizduoti praeities įvykius. Erlickas itin mėgsta metonimines priemones (abstrakčios sąvokos įgyja kūną, pvz., gyvenimas, nusikalstamumas), ypač sinekdochą; be to, jis išveda paraleles tarp gamtos reiškinių ir žmogaus, šitaip sukurdamas dvigubą efektą. Metonimijos suvokiamos tiesiogiai – tai jau nebe metonimija, bet antimetonimija: „Išėjęs grybaut, tik keletą žmonių miške randu. Nupjaunu galvas ir išmetu. Žmogus be galvos – nieko vertas. O kur man visą žmogų dėt?“ (p. 235). Išeinama grybauti ne grybų, bet žmonių. Pasiūlomas egzistencinis absurdas: kaip paprasta papjauti žmogų. Arba subjektas visiškas naivuolis – neatskiria grybo nuo žmogaus.

      Dar Sokratas, kalbėdamas apie ironiją, komedijoje išskyrė dvi personažų rūšis: išminčių ir kvailelį. Koks yra Juozapas? Bibliniuose tekstuose Dievas apreiškia išrinktajam, kad šis paskelbtų apreiškimą, tačiau Erlicko tekstuose yra priešingai – Juozapas neišsako kieno nors valios (bent jau tiesiogiai), kaip, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus apreiškimą skelbia Jonas (aš mačiau, regėjau, išgirdau). Juozapas yra Juozapas, ir nieko daugiau – jokios transcendencijos. Juozapas apreiškia savo matymą įvairiais būdais apeliuodamas į skaitytoją. Todėl į „apreiškimą“ galima žvelgti su išankstine ironija (dar viena ironija slypi pačiame tekste, tad galima kalbėti apie antiironiją). Šventumo iliuziją sukuria tik viršelis – kaukė. Knygos apipavidalinimas toks patrauklus, kad gali sukelti bent jau optinį sakralumo jausmą. Juozapas ramiai stebi, kartais pamoko, skelbia išmintį. Kvaileliu jo niekaip nepavadinsi, nors galima rasti atitikmenų su trečiuoju broliu, betgi ir šis iš tikrųjų nėra kvailas. Juozapas tiesiog atrodo per daug naivus (prisiminkime Friedrichą Schillerį: naivus turi būti kiekvienas tikras genijus), nes viską supranta tiesiogiai – pasaulio įvykius priima paraidžiui, todėl ir pats stengiasi neatsilikti. Nors: „žengiu žingsnį – gyvenimas du, žengiu du – gyvenimas jau kažin kur nuėjęs... [...] Juk gali būt, kad tai ne mūsų gyvenimas“ (p. 207). Vis dėlto tiesioginis Juozapo pasaulio traktavimas – paradoksalu – yra pagrįstas paprasčiausia logika, paremta priežasties-pasekmės santykiu. Tokia metaforizuota logika pateisinamas ir absurdas:

Gėlės puošia mūsų buitį!
O pačios gražiausios žemės gėlės – vaikai!
Užtat ir džiaugias širdis, kad vis daugiau
vaikų gali pamatyt sąvartynuose,
šiukšlynuose, stotyse... Visur, kur kol
kas dar taip stinga grožio.

(„Reformos“, p. 159)

      Retkarčiais Juozapas paleidžia į darbą kumščius, bet tik „iš reikalo“. Reikalo, kurį lemia esama padėtis, aplinkybės, „natūralus būvis“. Toji padėtis yra Juozapo tikrovė, kurią jis mato, regi ir girdi ir kuri puikiai suvokiama skaitytojo. Juozapo vertybių sistemoje nėra jokios hierarchijos. Todėl suvokdamas įvykius tiesiogiai, jis nusižengia moralei („Ir tokia pagauna melancholija! Stveri kirvį ir ieškai sugyventinės...“, p. 67). Tačiau intertekstas ištrina moralės normas suteikdamas estetinį kontekstą. Patiriama meninė satisfakcija:

Girdžiu: Įžiebk Kalėdų žvaigždę!
Brykšt! – ir padegu kaimyno dvarą
[...] kiekvieno aky regiu mažytę
spindinčią žvaigždę...

(„Dovanos“, p. 365)

      Skaitytojui paliekama absurdo nuovoka arba pasitenkinimas meniška pajauta. Galimybė patirti savotišką tragikomedijos katarsį („man taip neatsitiko“), apsivalymą, gėrėtis proziškąja poezija ir poetiškąja proza. Svarbu atkreipti dėmesį į apreiškimo (apreikšti: paskelbti, pranešti) paskirtį. Mircea Eliade’s teigimu, per krikščionybės istorinę sąmonę (linijinį laiką) „nelaimingas mąstymas“ nuolat trokšta apreiškimo. Apreiškimo reikia tam, kad žmogus suvoktų situaciją ir žinotų, ką jam toliau daryti. Todėl ir Erlicko apreiškimų skaitytojas, patirdamas absurdiškas situacijas, turėtų pats susiformuoti vertybių skalę. Tai vadinamasis skaitytojo patikrinimas. Jam suteikiamas vertintojo vaidmuo – kad „pažvelgtų“ į savo gyvenimą iš šalies, iš kito pozicijos ir žinotų, ką toliau daryti. Toks turėtų būti autoriaus (ne Juozapo, bet greičiau Juozo) tikslas.

      Apreiškimų „aš“ yra melancholiškas pasaulio tvarkytojas. Tvarkytojas pagal mūsų elgesio stereotipus, sugriaunantis, apverčiantis archetipus. Pačios giliausios įžvalgos, praregėjimai, tikrieji (estetizuojantys) apreiškimai yra žodžiai, palydintys kiekvieną procesą („Širdin smelkiasi tylus džiaugsmas“, p. 196; „Ir ne dėl to aš verkiu, kad pilis griūtų. Ne, ta stovi kaip stovėjus. Pats nežinau, kas man yra“, p. 138; „Smulkmena. Bet gražu!“, p. 334). Gražu, kur, rodos, ir neturėtų būti gražu, o vis tiek... Vis tiek nostalgija ir melancholija iš to paties kadaise patirto ir jau niekad nebepatirsimo jausmo. Toks poetinis suplementas, tikrosios poezijos proveržis – proveržis kasdienybėje. Lietuviško graudulio ekstazė. Vis dėlto Juozapas – žmogus pasaulietis, jau europietis. Mokytojas. Patariantis ne tik kaip elgtis lietuviškoje terpėje, bet ir kaip integruotis į Europą. Visomis sielos ir kūno dalimis:

Pamatęs gatvėj prancūzą ar belgą,
niekados nepraeinu kaip kiaulė pro šalį: tai
liežuvį kyšteliu, tai, kelnes nusileidęs, pliką
užpakalį parodau.
Niekados nepamirštu: mes, lietuvaičiai,
privalom įdomūs Europai atrodyt.

(„Pareiga“, p. 357)

      Paskutinis metų įrašas apibendrina apreiškimus tarsi slaptas užkalbėjimas. Užkalbamas žodžio padarymas (ne parašymas, ne sukūrimas, bet padarymas), kad žodis taptų kūnu. „Padaryti“ turi dirbtinumo, gaminimo atspalvį, tačiau viena iš šio žodžio reikšmių – „suteikti kam buvimą“. Suteikti žodžiui prasmę (kūną): drabadam! Šioje vietoje Juozapo misija ir baigiasi. Baigiasi visiškai: skaitytojui pateikiamas pavyzdys, paradigma, kaip susiplanuoti kitus metus.

      literatura.lt
      2004 07 16