tekstai.lt

Aleksandra Fomina. Juozas Erlickas – naujųjų laikų kinikas (Juozas Erlickas. Prisimynimai, 2004)


erlickas%20prisimynimai.jpg       Juozas Erlickas. PRISIMYNIMAI. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 463 p.

       Juozo Erlicko kūryboje dominuojanti tema – bandymas aprašyti Lietuvos praeitį ir dabartį ironiška, sarkastiška, kartais – negailestingai pašaipia literatūrine kalba, kuri labiausiai primena Daniilo Charmso ištobulintą stilių: tikroviškos čia yra nebent pačios trumpučių apsakymų temos, rašytojui susirūpinimą keliančios situacijos, būdingos nūdienos lietuvių kasdienybei. Visa kita – veikėjai, jų poelgiai, pomėgiai, buities detalės – paverčiama netikrovišku farsu, kuriame susipina absurdas ir groteskas, juodas humoras ir kone paranojiškos baimės. Šiame kontekste F. Nietzsche's tvirtinimas, jog „menas egzistuoja tam, kad mes nežūtume nuo tiesos“, įgyja dar vieną prasmę: kai tikrovė maksimaliai iškreipiama, rodoma tik tamsioji, neigiama jos pusė, tai gali padėti teigiamiau suvokti realybę ir nepageidautinus jos reiškinius.

       Naujausia rašytojo knyga „Prisimynimai“ šiuo atžvilgiu mažai kuo skiriasi nuo ankstesnės jo kūrybos. Galbūt tik pasitaiko kai kurių temų, iškilusių kartu su besikeičiančia tikrove: Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą, susirūpinimas moterų padėtimi, pastangos modernizuoti ūkį ir svarbiausia – žmonių mąstymą, kuriam vis dar būdingi tarybinių laikų ypatumai, trukdantys perprasti ir įprasminti naująją realybę. „Prisimynimuose“ bandoma parodyti kartu ir „senųjų“ lietuvių sąmonėje įsišaknijusius, kone tautine ypatybe tapusius mąstymo bei elgesio stereotipus, ir „naujųjų“, iš pokyčių labiausiai pasipelniusių veikėjų cinišką požiūrį į ankstesnę santvarką bei joje susiformavusias vertybes.

       Kaip tik dėl šių bruožų J. Erlicką galima būtų prisikirti tiems autoriams, kuriuos filosofas P. Sloterdijkas vadina „įžūliaisiais“ arba kinikais: jie provokuoja visuomenę, kai kurių jos narių idealistinę aroganciją, yra nusiteikę prieš politiką – kaip abstrakčią, į nepelnytas aukštumas iškeltą gyvenimo formą, siekdami atskleisti susvetimėjimo ir socialinės neteisybės mechanizmus (P. Sloterdijk. „Ciniškojo proto kritika“, Vilnius, „Alma littera“, 1999, p. 141–142). Skirtingai nuo kitų šiuolaikinių lietuvių autorių, daugiausia besidominčių asmenišku rašytojo ir jo sukurtų veikėjų santykiu su tikrove, J. Erlickas laikosi rašytojo – visuomenės kritiko pozicijos. Ir todėl kelia visuomenei labiausiai rūpimas problemas, kurių bene didžiausia – „oficialaus“, žiniasklaidos ir valdžios šaltinių pateikiamo lietuvių realybės paveikslo ir žmonių, nespėjančių susivokti tarp naujovių bei prie jų prisitaikyti, gyvenimo tempų nesutapimas. „Prisimynimuose“ gausu įrodymų, kad daugelis tų naujovių, pradedant buities rakandais ir baigiant vyresnio amžiaus žmonėms nesuprantamais reiškiniais ir elgesio modeliais (pavyzdžiui, netradicine seksualine orientacija ar žemės ūkį reformuojančiais įstatymais), ne tik svetimos veikėjams, bet ir sukelia visišką sąmyšį. Todėl ir atsiranda potekstinė nostalgija tarybiniams laikams: „Europoje žmonėms irgi trūksta adrenalino. O dar ne taip seniai nebuvo nei tokių žmonių, nei paties adrenalino. Ir vis tiek visi gyvenom“ („Medžiagų apykaitos sutrikimai“, p. 355). Šią nostalgiją pripažino ir pats autorius, per pristatymą Vilniaus knygų mugės metu specialiai skyręs dainą „tarybinei moteriai“. Nors, be abejo, lygiai tiek pat galima surasti ir to laikotarpio kritikos: „Sovietmetis, kai žmogum tapdavai tiktai peržengęs grabo slenkstį“ („Orų prognozė“, p. 371).

       Valdžios pertvarkytame gyvenime chaosas atsiranda ir dėl to, kad visiems ilgai žadėta mąstymo ir elgesio laisvė kažkodėl vis neateina. Tą liudija sustabarėjusių klišių ir stereotipų gausa mąstysenoje, kurią J. Erlickas išjuokia jau pačiais kūrinių pavadinimais: „Pinigų karta“, „Reiškiniai, pranašaujantys perversmą Tavo sąmonėje“, „Reiškiniai, pranašaujantys demokratinių jėgų pergalę“ ir t. t. Ir knygos pavadinimas – „Prisimynimai“ – tarytum ne paties autoriaus, bet visos vyresnės kartos („turiu omeny surūgusį sovietmečio produktą“, p. 296) kolektyvinės atminties naršymas. Todėl, kaip ir kituose rašytojo rinkiniuose, čia taip pat kalbama apie visai neseniai vykusius socialinius reiškinius, lydimus gerai žinomų skandalų, cituojamos masinės kultūros apraiškos, parodijuojami lietuvio sąmonei iki tol svetimi dalykai. Tačiau net perskaičius visą knygą, primenančią „juodojo humoro“ anekdotų rinkinį, lieka neaišku, kieno pusėje yra pats autorius, kokios vertybės jam svarbios. Viena vertus, lyg ir simpatizuojama pagrindiniams personažams, kurių dauguma yra „kukliųjų profesijų“ žmonės, tačiau čia pat sardoniškai išjuokiami jų gyvenseną lemiantys stereotipai, mąstymo ir elgesio šablonai, siauras akiratis, pataikavimas valdžiai ir kitos ydos, sukeliančios pasibjaurėjimą „tamsuoliais“. Kita vertus, šaipomasi ir iš inteligentų įsitikinimų, jog „dėl visko kalta valdžia“, o iš tikrųjų lietuviai esą kilnesni ir tauresni, nei kiti juos mato. Todėl ir visas pasididžiavimas savimi išgaruoja, patriotinėje deklaracijoje pakeitus vieną vienintelį žodį: „Vaikinai, – tariau. – Atsiminkit, kad čia Kinija, o jūs – kinai. Ir liaukitės pataikavę“ („Trystorijos“, p. 361). Rašytojas tiesiog laisvai „žongliruoja“ klišėmis, perdaro pavadinimus, pavardes, politikų diegiamus šūkius, žiniasklaidos ir reklamos per prievartą brukamas beprasmiškas frazes, pastarąsias paversdamas kone ištiktukais: „Pagaliau mes euro zonoj! Viva color!! Stilius plius!!!“ („Perpetuum halloween“, p. 155). Vienodai parodijuojami ir tie, kas skatina jiems vieniems naudingus reiškinius, ir tie, kas tokiems naujiems šablonams besąlygiškai ir bejėgiškai paklūsta.

       Tačiau kartais ironijos tikslą skaitytojui ne taip jau lengva suvokti. „Prisimynimus“ kartais sunku skaityti dėl to, kad siužetui trūksta tvirtos veiksmo linijos, vidinės logikos, pasitaiko tuščiažodžiavimo, vieni kūriniai primena žodžiais žaidžiančią eseistiką („Amžinai žaliuojantys reiškiniai“), o kituose ima galioti siurrealistinis pasaulio suvokimas. Kadangi autoriui pirmiausia rūpi politiniai ir socialiniai klausimai, o ne literatūrinės kūrinio savybės, viskas čia pasakoma šiurkščiai, atviru tekstu, nevengiant ir žiaurumo, ir tikriausiai vienam J. Erlickui atleistinų keiksmažodžių, „žemiau juosmens“ nukreipto humoro bei provokuojančių užuominų:

 

Seniai tu teisybę kalbi,
Kad metas į didelį kelią...
Gyvenimas stovi kaip by
dermejerio stiliaus spintelė.   

 

  

(„Programa“, p. 249)

  

       Vis dėlto J. Erlickas jau seniai turi savo specifinę auditoriją, kuriai, matyt, tokie žaidimai teikia estetinį pasitenkinimą, panašiai kaip ir „Dviračio žynių“ arba šiuolaikinės animacijos mėgėjams. Kita vertus, juk nūdienos pasaulyje ir taip apstu įrodymų, kad gyvenimo tikrovei logikos ir prasmingumo kartais trūksta tiek pat kiek ir menui, užsimojusiam ją aprašyti. Tad jei rašytojas kartais ir „užsižaidžia“ su europinės integracijos tematika, erzina mus nešvankybėmis arba šiurpą keliančiais vaizdais, verta prisiminti, kad tą patį, bet šiek tiek kitokia forma, mums kasdien pateikia kai kurie „meniniai“ filmai ir žiniasklaida. Turint omenyje, kad J. Erlickas rašo didžiausiam šalies dienraščiui, toks stilius visai nestebina, gal tik provokuoja apmąstymus, kurių iš tradicinės literatūros formų skaitytojai visai nesitiki.

       Kaip ir žiniasklaida, kuri, kai kurių intelektualų pasipiktinimui, ne tik informuoja apie įvykius, bet ir turi kitokių, paprastai sunkiai pastebimų tikslų, „Prisimynimų“ autorius taip pat pakankamai sąmoningai stengiasi daryti visuomenei įtaką. Juk naudojamos ironijos, socialinės satyros, sarkazmo ir pašaipos taikinys pirmiausia yra visuomenės ir pavienio skaitytojo mąstymo ir pasaulio suvokimo netobulumai. Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad autoriui „nėra nieko švento“, bet perpratus jo stilių tampa aišku, kad po amoralumo ir nihilizmo šydu slepiasi bandymas moralizuoti. J. Erlickas tarsi viduramžių valdovo juokdarys tik dėl savo pasirinktų šiurkščių ir tiesmukų priemonių neatrodo moralistas: net jei kartais pasirenkamas itin pamokslaujamas tonas („Rolando giesmė“, p. 278), jis greitai paverčiamas savo paties parodija. S. Parulskis laiko J. Erlicką esant bedieviu tikriausiai tik dėl visuotinių vertybių parodijavimo (S. Parulskis. „Nauji Juozapo nuotykiai Lietuvoje ir Europoje“, „Šiaurės Atėnai“, 2005 m. sausio 15 d.). Kartais visuomenės ydoms apnuoginti autorius pasirenka kaip tik tas priemones, kurios anksčiau buvo naudojamos pamokomosioms pasakoms ar pasakėčioms kurti. Kaip ir knygoje „History of Lithuania“, į svarbiais pripažintus įvykius ir reiškinius žvelgiama kiniko akimis: viskas apverčiama aukštyn kojomis, netenka prasmės, kad ir kokia būtų oficiali tiesos versija, vis tiek realybė paklūsta asmeninės naudos ieškančiam ir humanistinių siekių nepripažįstančiam mąstymui. Ciniškąjį naujųjų laikų materializmą J. Erlickas pateikia ir kaip galimą kūrybos credo: „Mano šūkis: jeigu jūs būsite mano materialiniai ramsčiai – aš galėsiu būti jūsų moralinis autoritetas!“ („Trystorijos“, p. 364). Jis taip tobulai įvaldęs visuomenei būdingiausius mąstysenos ir elgsenos bruožus, kad žaidžia jos pačios išrastomis priemonėmis, todėl ir sunku suprasti, kas slepiasi po kiniko kauke: visuomenės moralistas, kenčiantis jautruolis ar jokių vertybių nepripažįstantis nihilistas.

       Taigi „Prisimynimai“ – tai dar viena knyga apie „mažų žmonių“ pasaulį, kuriame klesti neteisybė, manipuliuojama visais, valdžia atrodo kaip galingas ir besotis monstras, klesti visos įmanomos blogybės, ir visa tai pateikiama taupiais, brutaliais, kartais paradoksaliais, bet paprastais vaizdais iš mūsų kasdienybės. Bendras knygos landšaftas atrodo tarsi žaidimas kareivėliais, kuriame autorius dėlioja juos kaip nori, kur nori, priverčia sakyti ir daryti realybėje neįmanomus, o kartais ir visai beprasmiškus dalykus, o palikęs juos vienus stebi, kaip jie bejėgiškai ir naiviai bando patys tvarkytis savo gyvenimą. Trumpus, kartais tik iš kelių sakinių susidedančius kūrinėlius šmaikštuoliai galėtų pavadinti „naujųjų lietuvių tautosaka“.

       Tačiau pavirsti tautosaka – reiškia išlikti ne vieną amžių ir suteikti kitoms tautoms galimybę susipažinti su būdingiausiais krašto gyventojų bruožais ir įpročiais. O juk „Prisimynimai“, nepaisant jų autoriaus epinių užmojų, vargu ar galės būti įdomūs po keliolikos metų, kai juose aprašomi įvykiai ir minimos pavardės reikalaus prisiminti ankstesnius politinius ir socialinius pokyčius. Kaip ir žiniasklaidos pranešimai, šie tekstai aktualūs tik gana trumpą laikotarpį. Nors jie ir stebina šmaikštumu, bet, skaitant tokios apimties kūrinį, reiklesnio skaitytojo protas nuo jų gali ir pavargti. Jeigu prireiktų knygą išversti į kitą kalbą, kad ir kitų tautybių žmonės galėtų suprasti šiandieninius lietuvių rūpesčius, vertėjas turėtų gerokai pasikankinti rašydamas komentarus. Todėl galima būtų pasakyti, jog rūstus autoriaus veidas, žvelgiantis iš nuotraukos viršelyje, pirmiausia žiūri į savo kartos, savo laikų ir panašios mąstysenos žmones, visa kita jam nesvarbu, kaip tikriausiai nelabai svarbios ir recenzijos, – jis vis tiek parašys dar ne vieną panašaus stiliaus knygą.

       Metai
       2005 gegužė-birželis