mekas jonas
mekas jonas
„…suprasti pasaulį – žmogui reiškia padaryti jį žmogišką…“ Albertas Camus

 

I. Seniai susikaupusios pagarbos ir susižavėjimo prasiveržimas

 

Šito žmogaus negalima suvokti iš karto ir iki galo. Tai – kultūros reiškinys, kuris laikui bėgant vis kinta, yra sunkiai apibrėžiamas, tačiau vis vien išlieka nuostabiai vientisas.

 

Jono Meko kūrybos ir gyvenimiškų poelgių spektras nesutelpa į vienareikšmius vienos specializacijos ar išpažinimo rėmus. Labai savitai interpretuodamas (ir apibendrindamas) bet kurį socialinį, politinį ar kultūros faktą, jis visuomet lieka tarsi šone, linksmai besišypsantis. Atrodo, jam visiškai nerūpi problemos sureikšminimas iki vulgariai statiško teoretizavimo ar nemaloniai rimto dalykų gvildenimo. Visuomet džiugus santykis su bet kuriuo pašnekovu (savo nuoširdžia meile žmogui jis man labai panašus į neseniai mus palikusį Tėvą Stanislovą) tarsi sako: gyvenkime draugiškai, o visa kita – tik smulkmenos, kurios išsispręs, susiklostys, reikia tik LEISTI GYVENIMUI ĮVYKTI, nes jis – nesustabdomas visuminis akimirkų srautas.

 

Nuo pirmojo J. Meko sugrįžimo į nepriklausomą Lietuvą, nuo pirmųjų interviu man atrodė, jog jis yra visiškai laisvas, neįsipareigojęs jokiai visuomeninei ar menininkų draugijai, žmogus, neakivaizdžiai priklausantis nebent išminties skleidėjų sektai.

 

Jis vengia bet kokios pozos, ką galvoja, tuoj pat išsako paprastai, aiškiai. Rodos, visiškai nesiekia sureikšminti savo veiklos ir labai nuoširdžiai pyksta, jei kas nors tai ima daryti jo akivaizdoje. Maloni šypsena tarsi liudija, kad svarbiau žmonių bendravimas, o ne liaupsės, etiketės, hierarchija, analizė etc.

 

J. Mekas – žmogus, jau spėjęs permąstyti ir savo gyvenimą, ir vertybes, ir laiką, ir žodį, ir meną, žmogus, aiškiai supratęs, ką jis darė iki šiol, kodėl ir ką nori daryti ateityje. Žmogus, klajojantis po realų ir meno pasaulius, žvelgiantis į viską atvirai; taip, kaip filmuoja savo kamera „Bolex“. J. Mekas nesitapatina su jokia kūrybine hierarchija ar kokia nors vieta vadinamajame meno pasaulyje ir, atrodytų, nei žodžiais, nei veiksmais, nei elgesiu nesiekia savo, kaip kuriančio asmens, identiteto („Aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau…“). Nors tokia egzistencinė stovėsena kelia pasipiktinimą, tačiau savotiškai užburia, verčia stabtelėti, susimąstyti, pažiūrėti į viską kitu kampu. Tai tarsi šokas, po kurio imi mąstyti kitaip.

 

Visai nesvarbu, kad jis ir kalbėdamas, ir rašydamas kartojasi. Sąmoningai, vien tam, jog perteiktų (įtikintų?) norimas mintis, požiūrį, išmintį? Žingsniuojame lėtai, kiek įmanoma atsargiau, nesužeisdami, kantriai („Kantrybė – tai meilė, laukimas, kad kitas surastų save, kad jis išsilaisvintų“, – pritartų kunigas Ričardas Doveika, taip kalbėjęs per savo pamokslą.)

 

Bet koks paradoksas! Jo gyvenimas nesuvaidintas, tikras, autentiškai skaidrus, o atrodo, kad jis ŽAIDŽIA TUO GYVENIMU (arba, kalbėkime dar tiksliau, leidžia gyvenimui žaisti juo pačiu), lyg būtų koks Dao sekėjas…

 

Žinoma, čia reikėtų įžvelgti J. Meko draugo Jurgio Mačiūno ir „Fluxus“ įtaką. Tačiau tai būtų akademinės ir nuobodžios analizės bei ambicingų ir pretenzingų lyginimų metastazės.

 

 

II. Gal kiek avantiūristiškas mėginimas improvizuotai perprasti J. Meko fenomeną

 

Gali atrodyti, jog J. Mekas panašus į A. Camus (absurdo) žmogų, kuriam „rūpi tik patirti ir aprašyti“, tačiau šalia to J. Mekas skleidžia gyvenimiškos (bei kūrybinės) patirties išmintį, kuri padeda gyventi, kurti. Lyg koks mahajanos kelio budistas, J. Mekas ne tik pats pasiekė gilesnio pasaulio supratimo – prašviesėjo, bet ir kitus kviečia (veda?) eiti šviesesnio savęs link. (Jo asmenyje, be abejo, įžiūrėčiau ir sokratiškosios pagalbos gimti tiesai atgarsių!)

 

Na, o A. Camus lieka užsispendęs intelekto ir jausmų pasažais išpuoštuose tekstų spąstuose, kuriuose drykso pasaulio prasmės problematikos sūris... (J. Mekui, kiek pamenu, patinka ožkos... Juokauju!)

 

Arba – dar vienas gyvas nuotykis...

 

Jau seniai stebiu ypač preciziškus ir žavius Leonido Donskio pokalbius-meditacijas įvairiomis temomis ir nuolat stebiuosi šio nepaprastai plačios erudicijos žmogaus sugebėjimu įvardyti, apžvelgti, palyginti ir pokalbio pabaigoje viską apibendrinus nupiešti ateities mąstymų kelius ir visuomeninio gyvenimo vizijas.

 

Dėmesys įvairioms temoms (nuo kultūrologinių teorijų su be galo išsamiomis analizėmis iki... futbolo rungtynių epizodų poetikos, nuo socialinio-politinio „karnavalo“ demaskavimo iki... Rembrandto ir jo epochos konteksto sušiuolaikinimo) rodo begalines šio talentingo žmogaus kūrybinės dvasios galimybes.

 

Tai štai – prieš susitikimą studijoje su J. Meku gerbiamas VDU profesorius man atrodė paprastai žmogiškas, lankstus ir žaismingas. Bet šalia pono su skrybėle teoretiko-mokslininko (nesvarbu, jog jis groja gitara ir dainuoja „The Beatles“!) braižas pasirodė nelauktai komiškas... Noras tiksliai klausti ir laukti adekvataus atsakymo, noras visas rūpimas temas sudėlioti į kalbinių žaidimų schemas kėlė tramdomą (dėl pagarbos J. Mekui ir L. Donskiui) juoką.

 

J. Mekas – įsivaizduokite – liko ištikimas sau, liko toks, koks jis būna ir kitose viešose vietose: kavinėse, parodose, kur nors Manhetene... Visai nesistengė pats (taisyklingai, logiškai) ar remdamasis kokiomis teorijomis (moksliškai) atremti provokuojamus klausėjo klausimus... Taip tarsi pabrėždamas spontaniško kalbėjimo performansiškumą. Jų susitikimas prieš kameras įgavo kažkokio mokyklinio atspalvio, kur vienas (labai rimtas) klausinėja ir laukia tikslaus atsakymo, o kitas (lyg būtų koks padauža!?) – vis bando išsisukti, kalba ką kita...

 

Psichologai sako, kad viskas prasideda nuo žodžių, o žmogaus gyvenimas – tai dialogų grandinė. J. Mekas, nuostabių knygų „Iš niekur į niekur“, „Trys draugai“, „Dienų raštai“, „Mano naktys“, „Žodžiai ir raidės“ autorius, niekada neatsisako pakalbėti, o kalbėdamas nuolat pasisako už šiltą bendravimą, teigdamas, jog tai yra pati didžiausia gyvenimo vertybė. Įdomu, jog J. Mekas nuolat akcentuoja ne tiek pagrindines pokalbio temas, o dažniau konteksto asociacijas: jausmų, išminties, estetinio požiūrio „radiaciją“.

 

Neiškęsiu nepacitavęs kelių ištraukų iš Giuseppe’s Colombero knygos „Nuo žodžių į dialogą“, jos labai tiksliai atitinka J. Meko gyvenimo strategiją:

 

„Tai tvirto ir tyro gyvenimo filosofija, pranokstanti bet kokią filosofiją, nes ieško esmės, neprisirišusi prie mokslinės sistemos; tai nuolankiųjų išmintis, geros ir paprastos širdies aiškiaregystė, pajėgi atrasti egzistencijos koordinates.“

 

Ir dar: „Jų kalba būtinai sukelia atgarsį kitų žmonių sielose. Atrodo paradoksalu: žmonės, kurių didybė paprasčiausiai slypi jų žmogiškume: jie yra tikri žmogiškumo ir meno sužadinti žmogiškumą kituose ekspertai.“

 

Prisiminiau, jog A. Šliogerio knygoje „Laisvojo šaulio taku“, skirtoje Vytautui Kavoliui, yra puikių minčių. Tikrai – atsitiktinis poreikis pasiteisino: pervertęs keletą lapų radau ne vieną pieštuku pabrauktą vietą. Keli sakiniai – idealus šio Žmogaus apibūdinimas!

 

Tuomet pagalvojau, kad J. Meko ir V. Kavolio stovėsena visuomenėje kažkuo panaši. Tik vienas atstovavo griežtai – ir mąstymu, ir ištarme, ir veikla (nors turėjo be galo subtilų humoro jausmą) – intelektualinei (akademinei) žiūrai į pasaulį, o kitam artimesni paprasti, žaidybiniai pašnekesiai, reikalaujantys ne mažiau koncentruoto protinio darbo.

 

Pacituosiu A. Šliogerį: „Kitiems dovanoti viltį ir aiškumo džiaugsmą; pačiam sau pasilikti rezignaciją, o gal ir neviltį Nežinomybės akivaizdoje. Matyt, tokia ir būtų „ne kalbamo, o gyvenamo“ tikėjimo esmė: ištvermingai puoselėti ironišką atstumą tarp to, ką kalbi, ir to, kas esi, niekada nesitapatinti su „kietos“ kalbos matricomis.“

 

Ar tai ne apie J. Meką?

 

Kažkoks nuolatinis šio žmogaus neužtikrintumas, jautrumas kito mintims ir atsargumas paties gyvenimo pasireiškimams man dažnai primena dailininką Algirdą Švėgždą, kuris kartą Kaune savo parodos atidarymo metu pakvietė visus atvykusiuosius pažiūrėti paveikslų, pabūti susikibus rankomis (!) bendrame ratelyje...

 

Toks ir A. Meko bendravimo, gyvenimo ir kūrybos stilius! Šventų kasdienybės akimirkų atnašautojas, Paprastumo genijus, Optimizmo guru...

 

Mes dar nesuvokiame, kokį žmogų (kalbu ne vien apie jo filmus ar poeziją) turime. Palinkėkime J. Mekui sveikatos, entuziazmo ir noro retkarčiais nors „debesų pakraščiuku“ sušvytėti Lietuvos padangėje.

 

P. S. Kadaise buvau žadėjęs „Nemunui“ per savaitraštį pasveikinti J. Meką jubiliejaus (g. 1922 m. gruodžio 23 d. Semeniškių k., Biržų r. – red.) proga. Gerokai pavėlavau... Be to, vis tiek parašiau ne tai, ką buvau sumanęs iš anksto. Tai tik paliudija J. Meko deklaruojamo credo – „aš neplanuoju savo gyvenimo, aš improvizuoju“ – teisingumą...

 

Nemunas, 2009-02-19  nr.7 (233-674)