mekas naktysJonas Mekas. MANO NAKTYS. – V.: Baltos lankos, 2007.

 

Apie Jono Meko sapnų knygą „Mano naktys“ galima būtų kalbėti įvairiai – iš psichoanalizės pozicijų (avangardinio kino pradininkas tikriausiai šiurptų nuo tokios analizės), nagrinėjant egzistencijos klausimus arba gilinantis į naujausios poeto knygos santykį su jo filmais. „Mano naktų“ anotacijose visi šie aspektai aptariami itin glaustai. Recenzija apie „Mano naktis“ skaitytojui beveik ir nereikalinga – visi knygos autorių pažįsta, yra matę bent kelis jo filmus ar skaitę dienoraščių, eilėraščių. Tačiau šį tą pasakyti vis dėlto būtų įdomu.

 

J.Meko sapnai yra savotiškas lunatikavimas, kurio nutraukti nevalia. Jei miegantįjį pažadinsi, jis mirtinai išsigąs. Sapnų analizė yra ne kas kita kaip lunatikuojančiojo žadinimas. Bet ar sapnų tekstų spausdinimas nereiškia, kad pats autorius yra jau pabudęs? Juk sapnai užrašyti 1978–1979 metais, o išspausdinti tik po dvidešimties. Galbūt tiek laiko reikėjo, kad autorius pabustų? Į šį klausimą gali atsakyti tik jis pats...

 

Suprantama, kad knygoje visas veiksmas sukasi apie sapnuojantį subjektą. Dažnai akiratin patenka jo draugai, giminės ir tėvai. Akivaizdžios priešpriešos tarp jų nėra. Rašytojo draugai netampa Lietuvoje likusių tėvų antipodu. Pavyzdžiui, Jurgio Mačiūno gyvenime buvo nuolat juntama opozicija tarp motinos ir draugų. Ją kūrė ne tiek Jurgis Mačiūnas, kiek Leokadija Mačiūnienė. J.Meko atveju giminių ir tėvų figūros prie savęs tarytum prisitraukia medžio ir upelio figūras. Tai – Lietuvos kaimo realijos, sapne virtusios vaizdais. Draugai dažniausiai susiję su tam tikrais miestais (dažniausiai Hamburgu ar Niujorku). Tačiau sapno subjektas yra ne kuriantis priešpriešas tarp miesto ir kaimo, tėvų ir draugų, o pastebintis tik nedidelius šių žmonių ar figūrų skirtumus. Jei braižytume semiotinį kvadratą, šios figūros tarpusavyje santykiautų ne kaip priešingos, o kaip prieštaringos.

 

J.Meko sapnai knygoje „Mano naktys“ apima rašytojo gyvenimą nuo vaikystės iki pat 1978–1979 metų įvykių. Nėra čia jokio skirtumo tarp labai pabrėžtų, atrodančių reikšmingų įvykių ar sukrėtimų ir paprastų kasdienybės detalių, buitiškų atsitikimų. J.Meko knygoje apskritai nėra valorizacijos veiksmo – niekas neiškeliama aukščiau kitų dalykų, viskas atrodo vienoje plokštumoje, kuri tačiau turi daugybę sluoksnių. Erdvės figūros neišvengiamai susijusios su Lietuva, gimtinės vaizdais, Vokietijos miestais, kuriuose J.Mekui teko gyventi po Antrojo pasaulinio karo, ir JAV miestų gatvėmis.

 

Keliareikšmis knygos „Mano naktys“ santykis su tikrove. Vaizduojami tikri išgyvenimai, tačiau sapno tikrumas tėra sąlygiškas. Skaitančiajam tenka atprasti nuo tradicinės estetikos siūlomų meno kūrinio suvokimo „receptų“ – Aristotelio mimezės principo. J.Mekas vaizduoja netikrus įvykius, kurie, skirtingai nei mimezės atveju, niekada ir negalėjo vykti. Kuriamas savotiškas koliažas iš realių sapne prisimintų detalių ir fantastinių vaizdų, kurie su tikrove mažai ką teturi bendra.

 

Kalbant apie naratyvinį analizuojamos knygos lygmenį, ryškiausia yra sapno būsena. Daugelis transformacijų susijusios su užmigimu ir prabudimu. Ryškiausios ir dažniausiai pasikartojančios būsenos yra miegas ir prabudimas. Apie pastarąjį būtų galima parašyti atskirą straipsnį (būtų bandoma įspėti, kodėl sapnuojantis subjektas nubunda vienu ar kitu sapno momentu). J.Meko knyga parašyta kaip ištisinė, beveik kasnakt atnaujinama veiksmų seka, būsenų čia nedaug. Visas kūrinys yra nuolatinė transformacija, laikas čia atrodo nesustabdomas ir nechronologiškas. Subjektas yra pakibęs savotiškoje virtualioje erdvėje, neturi jokių atskaitos taškų, išskyrus save. Jo vertės objektas, gyvenimo prasmė, yra tapsmas savimi. Kurgi dar tai labiausiai įmanoma, jei ne sapne, kuriame nelieka suvaržymų, sąmonė tiesiog žaižaruoja. Ne veltui atsargūs ir savęs bijantys žmonės kartais pasako: „Niekam nepasakok savo sapnų!“ Toks paliepimas ištariamas baiminantis, kad papasakojus sapną, apie tave kiti gali sužinoti daugiau nei reikėtų. J.Mekas tokį paliepimą aiškiausiai ignoruoja – išlieka atviras pirmiausia sau, o kartu ir skaitytojui. Knygos subjektas yra pats sau lėmėjas, jis nuolat kuria save. Rašymas čia tampa savikūros aktu, gyvenimo įvardijimu. Naratyvinės schemos fazes išskirti gana sudėtinga, tai reikalautų chronologinio žvilgsnio į autoriaus gyvenimą. Manipuliacijos fazės užuomazgų nėra – sapno priežastis, loginis paaiškinimas yra neįmanomas, nežinomas. Sankcijos užuominos yra tuose sapnų epizoduose, kuriuose košmarai paties sapnuojančiojo vertinami su ironija, grotesku. Tačiau dažniausia sapno naratyvinės programos sankcija – prabudimas. Kai kurie J.Meko sapnai atrodo labai esteziški: juose lieka vien jutiminė tikrovė, išnyksta praktinis suinteresuotumas (tai pasiekti padeda būtent sapno poetika). Esteziškumą palaiko bet kokio vertinimo nebuvimas.

 

Įdomu knygą „Mano naktys“ lyginti su leidiniu „Žmogus be vietos“. Šis – dienoraštis, o analizuojamą knygą galima vadinti naktiraščiu. Abiem Jono Meko kūriniams būdingas adresato nepaisymas –­ skaitome tarytum rašytojo tik pačiam sau kurtus tekstus, todėl pasiekiamas ypatingas atvirumas ir tikras santykis su pačiu savimi. Ir „Žmoguje be vietos“, ir „Mano naktyse“ natūralumas ir kultūros savastis puikiai dera. Taigi kultūros ir natūralumo skirtumai vėlgi yra tik niuansuoti, tačiau nepriešinami. Subjektas atrodo apsigyvenęs kultūroje, tačiau nepraradęs gyvuonies. Tačiau dienoraštyje „Žmogus be vietos“ dar atskiriami veiksmai, reakcijos į aplinką, vertinimai ir apibendrinimai. „Mano naktyse“ sapnai viską suplaka į vieną teksto lygmenį, ir autorius nepretenduoja į jokius filosofinius ar kitokius apibendrinimus. Dienoraštyje „Žmogus be vietos“ nostalgiškos užuominos apie Lietuvą buvo nedrąsios, vos vienur kitur, o „Mano naktyse“ jau nebijoma gausių gimtinės vaizdų, tačiau melodramatiško „saldumo“ išvengiama. Ir vėl gelbsti pasirinkta kalbėjimo forma. Analizuojama knyga yra ypatinga dėl to, kad čia, regis, ne J.Mekas pasirinko kalbėjimo formą, o pastaroji pasirinko jį. Juk ar galime pasirinkti – sapnuoti mums ar ne?! „Žmogų be vietos“ J.Mekas pats buvo įvardijęs kaip klasikinį romaną su veiksmo užuomazga, ėjimu kulminacijos link, intriga ir kitais žanro atributais. „Mano naktys“ labiau primena ne klasikinį, o „sąmonės srauto“ romaną, pavyzdžiui, Jameso Joyce’o „Ulisą“ (abiejuose kūriniuose beveik nėra skyrybos ženklų). Toks sugretinimas iš karto atrodo nelygiavertis, tačiau ne tik J.Joyce’as, bet ir J.Mekas į pasakojimą įtraukia kultūrinį kontekstą. Gal tik jo platumas skiriasi.

 

„Žmogaus be vietos“ kalbantis subjektas dar ieškojo atskaitos taško išorėje, norėjo sieti save su viena ar kita vietove. Knygos „Mano naktys“ sapnuojantysis yra atskaitos taškas pats sau, nėra buvimo vienoje vietoje, sapnas šokinėja iš vienos erdvės į kitą. Sapnų fragmentiškumas verčia prisiminti J.Meko ištartą frazę, kai jis kraustėsi į Manhataną iš Bruklino: „Esu sudužęs į tūkstantį dalelių“. Šis sudužimas vėliau tapo rašytojo, filmininko išstumtu pasąmonės turiniu. Sudužimas buvo užmirštas, nes susikurta savoji tapatybė. Tokių sapnų užrašymas padeda rašytojui išlaikyti gyvą santykį su savo praeitimi.

 

Intriguojanti užduotis atrodo J.Meko „Mano naktų“ ir Lietuvos literatūrologo Vytauto Kubiliaus dienoraščių lyginimas. Rašytos šios dvi knygos visiškai skirtingomis salygomis – laisvajame pasaulyje ir totalitarinio režimo aplinkoje. Autorius suartina tai, kad jie abu užčiuopia subjektyvumo gelmę. Ir J.Mekas, ir V.Kubilius atveria vieną svarbią tiesą – XX a. antrosios pusės žmogus, jau persirgęs pozityvistinio objektyvizmo liga, ieško savo subjektyviosios esmės, kurios turinys skiriasi – abu autoriai buvo visiškai skirtingi žmonės. V.Kubilius buvo individualistas, tapatinęs save su literatūros pasauliu, nutolęs nuo gyvenimo tikrovės, intravertas, drovus, uždaras, vidujai pralaimėjęs (kaip pats prisipažįsta). J.Mekas, atvirkščiai – kino ir literatūros žmogus, visada gyvenimo sukūryje, tačiau neprarandantis savasties, ekstravertas, buriantis draugus. V.Kubilius itin išgyveno dėl situacijų, kuriose kildavo būtinybė rinktis poziciją, daryti kompromisus ir vėliau dėl to graužtis. Įsimena „Žmoguje be vietos“ pastebėta frazė, kad J.Mekas, būdamas dar labai jaunas, jau aiškiai suprato, kad jam nepakeliui nei su sovietais, nei su hitlerininkais. J.Meko maištas visada atviras, kompromisą su savimi jis įformina kaip humorą. Tačiau ir V.Kubilius, ir J.Mekas –­ nuolat nerimaujantys ir išbandantys save bei išbandomi gyvenimo.

 

Apie knygos „Mano naktys“ santykį su J.Meko poezija norisi kalbėti lyginant pastarąją su Kazio Binkio kūryba (beje, visa trijulė – K.Binkis, J.Mekas ir V.Kubilius – biržiečiai). J.Meko naktiraštyje, kaip ir poezijoje, ypatingai jaučiama gamta, tačiau su ja ne tapatinamasi ar ieškoma abipusės projekcijos santykio, o tiesiog būnama joje. Gausu čia ir žemdirbiškos ironijos, archajiškos pasaulėžiūros ženklų (J.Mekas itin nepalankiu istoriniu laikotarpiu išlaikė ar susikūrė būtiniausius savo egzistencijos pagrindus). Ir poezijoje, ir „Mano naktyse“ dažnai prisimenama vaikystė, draugai ir šeima. Pagaliau turbūt svarbiausia tai, kad J.Mekas, beveik visur būdamas eksperimentatorius, savo sapnų knyga priartėja prie K.Binkio – „Mano naktys“ nepanašios į jokį kitą lietuvių literatūros kūrinį. Sapnai šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vaizduojami itin dažnai, tačiau pasiekti autentiką meninės išmonės priemonėmis atrodo sunkiai įmanoma. J.Meko sapnai tikri ir neapdoroti. Kai kas juos gali skaityti kaip gerą sapnininką, o jei knygą gali skaityti ir savaip suprasti skirtingi skaitytojai – laikas leistas ne veltui.

 

Žiūrėjusieji Jono Meko filmus „Mano naktis“ gali skaityti ne tik kaip poezijos ir dienoraščio-naktiraščio lydinį, bet ir kaip kino poetikos įteisinimą literatūroje. Kinas literatūroje šiandien netgi gali skambėti kaip naujojo avangardo šūkis. Vaizdai čia tampa beveik beminčiai veiksmo ar situacijų pasakojimai. Viename iš straipsnių apie J.Meką teko skaityti, kad lietuvių avangardistas paveikė JAV kino ir pačių amerikiečių identifikaciją. „Mano naktys“ šiame kontekste atrodo kaip knyga, kuri yra paties J.Meko tapatumo aktas. Knygos autorius man rodosi kaip atvirkščias Sigmundo Freudo variantas. Austrų psichoaanalitikas pirmiausia gydė pats save, o paskui ėmėsi pacientų. J.Mekas pradėjo nuo kitų ir tada atrado save. Antrasis kelias leidžia išvengti visažinystės. J.Mekas kelis dešimtmečius filmavo pats, retkarčiais pakliūdavo į savo filmų kadrus, leido kitiems kurti filmus apie save. „Mano naktys“ yra knyga, kurioje autorius nuolat filmuoja pats save ir dar kai ką, kas patenka į kadrą. J.Mekas nesielgia kaip daugelis jo filmuotų lietuvių kine „Lost lost lost“ – jie bijojo kameros, stengdavosi atrodyti taip, kaip patys norėtų. J.Mekas „Mano naktyse“ rodo, kad nemoka grimasų, yra tas pats abiejose kameros pusėse. Nuo kitų jis skiriasi nebent tuo, kad neužmiršta sapnų (perfrazuojant patį autorių, galima sakyti, kad jis teikia reikšmę mažiems ir asmeniškiems dalykams). O juk sapnuojame visi, todėl menininkas – kiekvienas. Ir netgi savitas. J.Mekas Vilniaus pedagoginio universiteto studentams lituanistams yra rašęs palinkėjimą: „Pasaulis prasideda su kiekvienu iš jūsų!“

 

Literatūra ir menas, 2008-05-30 nr. 3192