tekstai.lt

Algimantas Mikuta. Šaknys ir lapai (interviu, 2007)


b_100_151_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_mikuta_algimantas.jpg      „Nemunas“ į pasimatymą prie fontano pakvietė poetą Algimantą MIKUTĄ. 


      – Likus kelioms dienoms iki Poezijos pavasario, taigi gegužės pabaigoje, pasirodė nauja Jūsų eilėraščių knyga „Šeško šokis“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Užsiminęs rinkinio skaitytojams, kad šeško šokis iš tikrųjų – joks šokis, kad tas vaizdelis iš vaikystės yra galimas knygos raktas – „alegorija apie gyvenimo grožio apgaulingumą, kuris lydi mus nuo mažens ir neleidžia sustabarėti bei tapti abejingiems atšiauriam aplinkos pasauliui“, išvažiavote vasaroti. Kur keliavote? Ką pirmosiomis rudens dienomis pasakytumėte apie praėjusios vasaros kūrybą?


      Poetas Algimantas MIKUTA:


      – Du vasaros mėnesius praleidau gimtojoje Žemaitijoje, kur jokio separatizmo, kuriuo gąsdina laikraščiai, nepastebėjau. Į akis krito šių metų galinga žaluma, o galvoje kažkodėl kirbėjo banaloka, bet teisinga šaknų ir lapų metafora, ji, aišku, agrokultūrinė ir per žiemą pasimiršta. Taigi šaknys, kurios mus visus maitina, yra žemdirbiai, duonos augintojai. Kol jie sveiki ir patikimi, tol sveiki ir patikimi žalieji lapai: inteligentai, darbininkai, mokslo ir meno žmonės. Jeigu šaknys sveikos ir tvirtos, lapai gali pagelsti, susisukti ir nudžiūti, tai dar ne katastrofa. Augalas nežus, užaugs nauji lapai, kartais dar gražesni, įgavę imunitetą. Gražiai šlamės ir ištrins iš galvos mintį apie nematomas šaknis. Bet jeigu nudžius ir sunyks šaknys, niekas nebegelbės, – jokie saldūs užkalbėjimai ir gudrūs mokslai. Žalieji lapai nudžius ir nebeataugs niekada. Tad šnekėkit ką norit, svarbiausia – šaknys, išsiraizgiusios tamsoje, lapų ir žiedų papėdėje, siurbiančios žemės syvus ir maitinančios lapus. Nedera niekinti šaknų. Moralas senas kaip pasaulis. Deja, ne kas kitas, o tie patys šaknų maitinami lapai, ypač besiskleidžiantys ažūriniai, nenori net girdėti apie purvinas šaknis, glūdinčias tamsoje. Ši situacija nuolat kartojasi. Lapai gyvena neilgai, žiedai – dar trumpiau, todėl, matyt, puikuojasi ir skuba atkreipti visą dėmesį į save. Geležinė šaknų kantrybė.


      Vasara, bent jau Žemaičiuose, buvo derlinga: gražiai sunoko javai, juos pradėjo kirsti rugpjūčio pradžioje, puikiai užaugo daržovės, bulvėms šiek tiek pakenkė koloradas, bet ankstyvosios buvo kaip kumščiai. O jau žolės vešlumas, pievų putojimas, seniai tokį bemačiau. Tvarkingieji ūkininkai vos spėjo šienauti palei namus, pakeles, sodus.O pritingintieji arba besveikačiai visiškai paskendo žalioje jūroje. Karvės braidžiojo žolynuose iki papilvių. Atolas net našesnis negu pirmoji žolė. Slankiodamas palei upelę Ašvą, tekančią per mūsų sodybą, o ir parugėm, pakrūmėm, kokių tik žolynų neradau, neprisižiūrėjau. Ir toks mane ėmė (gal profesinis?) apmaudas, kad daugelio jų nepažįstu, net vardų nežinau. Prasti mano reikalai su botanika, – kažkada verčiau K. Paustovskio apsakymų knygą, tai joje tų žolynų ne ką mažiau negu šiemet nešienaujamuose paupiuose, tada verčiau jų vardus gana aklai, kaip liepė žodynas. Vaikščiojau aš šią vasarą, juokindamas kaimiečius, su žolių puokštėm rankose, bandžiau sužinoti nors tarmiškus pavadinimus. Kur tau, nėra ko paklausti, jaunieji nežino, pažįsta tik smilgas ir varnalėšas, o vienas senas žemaitis net suabejojo mano proteliu: „Tai bene tu misliji, kad kožnas vabalas ir žolelė turi savo vardą? Vabalai yra vabalai, žolės yra žolės. Savo paršelių aš juk nekrikštiju, nes turiu kelias dešimtis, karvės va dvi ir abi su vardais – Margė ir Poniutė“. Su tais žolių vardais buvau bepriskrentąs ir prie klasiokų, kurie vieną liepos vakarą susibėgo pas mus prie Ašvos. Mat labai netikėtai šiemet susirinkome būrin, nors nuo mokyklos baigimo praėjo 47 metai – jokia čia data. Bet mūsų Eleonora, medikė, matyt, nujausdama, kad ne visi iki penkiasdešimtmečio ištrauks, ėmė ir sukvietė mus. Visi, aišku, nesusirinko, o kelių jau ir nebėra, bet suvažiavo nemažai. Kai kurie žinojo, bet neišsiruošė, o štai dviejų vyrukų esame praradę pėdsakus, – vienas buvo aukštas karininkas Rusijoje, Sibire, kitas plaukiojo Ramiajame vandenyne. Pradingo pasaulio platybėse. Bet iš mūsų dingo tik du, o kiek pradings tų, kurie mokyklas Lietuvos miesteliuose baigė prieš dešimt-penkiolika metų. Per klasiokų pašnkesius išaiškėjo, kad daugelio vaikai seniai užsieniuose – Airijoje, Amerikoje, net Kinijoje. Pajuokavom, kad į savų klasių susitikimus jie, matyt, rinksis Londone.


      Nei apie vasaros keliones, nei apie vasaros kūrybą negaliu nieko papasakoti, nes didžiųjų mano kelionių laikai baigėsi, o senais maršrutais kiek gali krutintis. Po „Šeško šokio“ stojo štilis, bet ne todėl, kad jausčiausi išsekęs ir išsirašęs, o todėl, kad palyginęs knygos tekstus su tuo, ką parašiau žiemą ir pavasarį, jau atidavęs knygą leidyklai, supratau teberašąs tą patį: tas pats nusiteikimas, ta pati intonacija. Kas beliko? Susilaikyti ir laukti orų permainos. Gal būsiu jos ir sulaukęs, nes grįžęs į miestą prie savo popierių jau trečią savaitę įnikau į penkiolikos metų senumo užrašus, kuriuose randu primirštų, bet įdomių, nors mažai žinomų istorijų. Be to, ne apie menininkus, apie kuriuos dabar visi rašo. Net nežinau, ar jas būtina dailinti, šlifuoti, literatūrinti. Štai komentarų reikėtų, bet kokie jie turi būti, dar nenumanau. Daugelis mano amžiaus rašytojų skelbia užrašus, dienoraščius, eskizus, galiu ir aš pabandyti. O įdomiausia (gal net pranašinga), jog šaknų ir lapų metafora, visą vasarą neišėjusi iš galvos, atsivijo mane ir į Kauną. Taigi žiūrėkit, kaip baisiai Kaune dar rugpjūtį ėmė džiūti kaštonai. Visi medžiai žalių žaliausi, o kaštonai gatvėse, kiemuose, parkuose parudavo, ėmė mesti nudžiūvusius lapus. Tikriausiai kažkokia liga, kuri kimba tik prie kaštonų. Veikiausiai kitais metais jie atsigaus ir vėl žaliuos, jei šaknys liks sveikos. Bet man vis viena gnybtelėjo širdį, nes kaštonas – populiarios mano dainos veikėjas. Tai jis auga šalia eglės ir vis guodžia ją, savo sesę, kad jų dalia džiaugtis laime dviese ir liūdėt šalia. Susirgo kaštonas, ką autoriui daryt?


      Nemunas
      2007 09 13