Algimantas Mikuta. Šeško šokis. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

       Kadaise buvo manoma, jog tikroji lyrika yra sukuriama ankstyvoje jaunystėje. Šiandien taip nebegalvojama. Tiesa, pati lyrikos sąvoka beveik iškrito iš recenzentų žodyno. Liko poezija. Ją sėkmingai arba nelabai sėkmingai kuria visų amžių ir visų kartų poetai. Čia bus kalbama apie poetą Algimantą Mikutą ir jo naująjį rinkinį „Šeško šokis“. Jis jau peršoko į septintą gyvenimo dešimtmetį. Prieš daugiau kaip dvidešimt metų apie jį ir jo kartą rašiau: „Tai, kad būties mįslės ne taip lengvai spėjamos, A.Mikutos lyrinis subjektas nenusimena. Jis ir toliau lieka tvirtas, energingas, žvalus ir ironiškas. Jam svetimas pasyvumas ar desperacija, net melancholija. Tai atspindi pasaulėjautą jaunosios kartos, kuri renkasi gyvenimo kelią ir gyvenimo būdą laisvai, be baimės ar išorinės grėsmės.“ Gal kiek ir padidintas šio apibūdinimo optimistinis patosas, bet jaunatviško entuziazmo, veiksmo manifestavimo A. Mikutos kūryboje užteko. Buvo jaunoji karta. O dabar jau vyresnioji, kurios gretose rašo ir A. Mikuta. Tiesa, jis nenori savęs sutapatinti su jokia karta, su jokia kūrybos kryptimi. Pasak poeto, jame apsigyveno senelis velnias, veikiantis priešingai viskam, kas visiems įprasta ir madinga: „Lyg nebūtų jau kitų žmonių, / lyg visi jau būtų suvelnėję. / Vyčiau savo velnią po velnių, / bet matai – dar papučia prieš vėją“ (120). Ir šiame rinkinyje A.Mikuta eina prieš vėją, prieš žemės sukimąsi, ne į koją su postmodernizmo padiktuotom tendencijom. Ironiškoje baladėje „Vienišas žvejys“ jis deklaruoja savo atskirumą. Tas žvejys laukia laimės net ten, kur niekas nieko nesugavo. Ne viename eilėraštyje poetas teigia, jog gyvenimo išmintį dažnai išreiškia tie, kurie nepriklauso nuo aplinkybių. Atsiskyrėliai, keistuoliai, visi, kuriuos žmonės laiko visuomenės autsaideriais, nukritusiais iš mėnulio, atviriau išsako tiesą apie gyvenimą.

       Savo komiškose, ironiškose baladėse, gyvenimą parodijuojančiuose eilėraščiuose poetas laikosi tradicinio eiliavimo. Jis tarsi nesibaimina, negalvoja, jog jį apšauks retrogradu, atgyvenusios formos ir senų tradicijų adeptu. Ne vienas lengvai skriejantis posmas intonacija ir žaismingumu tikrai primena tradicinę humoristiką, tilvytiškus boksus ar binkiškas alijošiškas dainuškas. Svarbu, kad skaitytojui būtų linksma, kad jis dažniau nusišypsotų. Pavyzdžiui, žaisminga „Dainelė apie antytes“, dainelė (atitinkanti žemaitiškos dainelės intonaciją) „Pumpadrickis“. Dėl galimų priekaištų poetas nesijaudina: „Nesuvaldau aš tų pasiutusių jaunųjų, / tik su senąja karve sutariam dėl visko“ (37).

       Tai kas gi šiame A.Mikutos rinkinyje gali patraukti skaitytoją, jei jame tradicinėmis formomis linksmai juokaujama apie ne visai linksmus dalykus? Kurdamas komiškas, ironiškas balades, poetas yra daug kuo netikėtas ir originalus, tiek poetinėse fantazijose gimusiais siužetais, tiek gyvenimiška, filosofine potekste. Todėl ir didaktinis užsiangažavimas neatrodo paviršutiniškas. Komiški, ironiški, humoristiniai žanrai neegzistuoja be idėjos, pozicijos, užsiangažavimo. Dabartinę lietuvišką tikrovę poetas įvertina etiniu požiūriu, įžvelgdamas žmonių elgsenos paradoksus, kuriozus, sugalvodamas tragikomiškas situacijas. Kandi pašaipa skrodžia beveik visus rinkinio eilėraščius. Tarp jų daug rimtos, nehumoristinės intonacijos kūrinių, kuriuose svarstomi universalūs būties paradoksai.

       Pirmas įspūdis toks, jog poetas tarsi tiesmukai deklaruoja, manifestuoja savo vertinimus ir įspūdžius: „Nušiuro mano didmiestis, nuskuro / kaip ir aš pats, iškrito dantys, / lopais nudraskė varį nuo skulptūrų / naujų hiperborėjų gentys. // Tirštai nuklotas, visas nuklijuotas / spalvotais popieriais, išėstas / mirties ženklų, labiau jau kiauras luotas, / nei išmestas ant kranto miestas“ (24). Poetas atvirai nesipiktina savo gimtojo Kauno nepavydėtinu likimu, o šaltu protu piešia apgailėtiną jo panoramą, ir tai stipriau veikia negu atviras pyktis. Ne cinizmas, o kandi pašaipa, kartais skepsis įprasmintas mikutiškoje stilistikoje ir pažiūrose. Reikia priimti tikrovę tokią, kokia ji yra.Eilėraštyje „Protezų meistras“ ironizuojama veikla meistro, kuris viską pagerina, kas yra sulūžę, taip eidamas prieš gamtos ir Dievo nustatytą tvarką. Eilėraštyje „Ideopolis“ poetas šaiposi iš troškimo sukurti idealią visuomenę, idealų miestą. Nieko nėra kvailesnio už tobulybę. Tai vienas iš geresnių kūrinių, nors jis toli nuo kasdienių aktualijų. Gal kaip tik todėl. Jis kažkiek primena A.Huxley’o romano „Puikus naujas pasaulis“ įžangos idėjas.

       Į visokias kvailystes, nesąmones ir paradoksus, A Mikutos manymu, reikia reaguoti be riksmo, be nevilties ar rankų laužymo. Nors tame gyvenime tikrai daug nesąmonių ir kvailysčių. Einama tarsi per miglą, per tamsą: „Niekas nieko nenori girdėti apie praėjusį gyvenimą, / niekam neįdomu, kas buvo, kas bus, / visi ištroškę reginių NON STOP“ (8). Ne vienas apsimeta ne tuo, kas iš tikrųjų esąs. Viršuje su povo plunksnomis ponija. Vieni žmonės gyvena erdvių pasaulyje, kiti – požemių. Visi blefuoja, kaip pokeryje. Ypač elgetos. Glumina beprasmiškas, sveiku protu nesuvokiamas elgesys. A.Mikuta vaizduoja išgąsdintą pasaulį, išgąsdintą naujų vėjų, išgąsdintą laisvės. Tačiau jam negaila ir buvusio pasaulio: „Man gaila to, kas neįvyko, nenutiko, ko nebuvo, / o buvusio gyvenimo negaila. // Neverta lyginti to, kas nuveikta ir parklupdyta, / su tuo, kas palydėta dūsaujant į tolį“ (34). Labai retai prabyla jaunųjų dienų Mikuta, skelbęs energingą aktyvų veikimą. Jis pasiryžęs minimizuoti gyvenimą: „jokių laikraščių ir telefonų, / jokių skraidymų į ekspedicijas, / pėstute, visur pėstute, / viena mintis galvoje: gana“ (126). Bet visgi tų laikų aidas kartais pasiekia skaitytojo ausį.. Turiu galvoje eilėraštį „Betoninė gėlė“: „Kiekvienas prašosi supurtomas, /maldauja akimis, jei nebeprašneka. (...) Ką bešnekėt apie panūdusį užakti ežerą, / čia reikia rimto vėjo, jūrų uragano“ (23). Reikalingas rimtas paraginimas. O štai eilėraštis „Senasis daktaras“: „Kam buvo lemta, žinoma, tas mirė, /bet kitas aprėktas vėl puldavo gyventi, / išsprogusiom akim išvirsdavo iš lovos, / mekendavo kažką“ (66). Jaunystės poetas ir dabartinis visgi gerokai skiriasi, nors stiliaus ir mąstymo ypatybės išlieka. Gal pasidarė jis skeptiškesnis, filosofiškesnis, suderinęs ironiją, autoironiją su bendrųjų būties klausimų svarstymu.

       Tai kurie eilėraščiai visgi yra verti dėmesio, kuriuos galima svarstyti kaip meniniu požiūriu sėkmingus? Šiaip A.Mikuta yra stiprus eiliavimo, rimavimo meistras, gerai įvaldęs eilėraščio kompozicijos techniką, jaučia žodžio estetinę vertę. Bet kai atvirai deklaruoja mintį, reiškia pašaipą, neperkeldamas jos į alegorišką, parabolišką struktūrą, tuomet nukenčia meniškumas. Tokių eilėraščių rinkinyje ne vienas. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Aniedu“ vaizduojami keistuoliai, kurie, būdami visiškai nepriklausomi nuo valdžios ir bendruomenės veiklos, įprastų ritualų, mąstymo štampų, nuo minios isteriškų kuriozų, laisvai reiškia savo nuomonę apie laiką ir gyvenimo paradoksus, laisvai pasirenka gyvenimo būdą ir savaip mąsto. Čia atvirai aprašomi gerai žinomo poeto ir jo žmonos, taip pat žymios poetės, gavusios „Didžiąją premiją“, gyvenimo užkulisiai. Skaitytojas lengvai pagauna, kas čia per poetai ir jų keistuoliškas pasaulis. Vienas jų pagal savaitės dieną keičia kaklajuostes, gieda mantras, laukdamas Budos, nori kurti trečią gyvenimą, dedasi aklas ir tik iš klausos suranda jūrą. Autorius gal norėtų pasakyti, jog poetai ir jų mūzos buityje tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti. Jie gali būti sugyvenami, atjaučiantys ir pasiaukojantys, bet gali būti despotiški ir linkę piktnaudžiauti kitų gerumu. Gali dėtis ne tuo, kas esą, ir taip toliau. Tas eilėraštis ne tiek pašaipus, kiek neetiškas, tarsi kerštingas. Tiesa, A.Mikuta ir pats savęs negaili, bet jau sukuria daug meniškesnį tekstą. Turiu galvoje eilėraštį „Leticija“ (galima išversti kaip „mirti siunčianti“). Čia jis jau nebedetalizuoja keistuoliškų detalių, iš kurių galėtum suprasti, koks konkretus poetas yra personažo prototipas. Pavaizduotas apibendrinto poeto dabartinis apgailėtinas likimas, iš kurio gan kandžiai pasišaipoma. Nors ir pasakojama pirmuoju asmeniu, bet skaitytojas negali personažo sutapatinti su pačiu Mikuta, o eilėraštyje „Aniedu“ akcentuojamos skaitytojui žinomos biografinės detalės. Pacituosiu ištrauką iš „Leticijos“. Pernelyg tradicinio dvieilio formos pasirinkimas tarsi ženklina tam tikrą polemiką su radikalizmo mada.

       Leticija mane išvarė iš namų,
       o aš esu jau senas, vos einu
       ir savo skarbo nebepavelku, net kūrinių,
       kuriuos iš pasiutimo kūriau, po velnių,
       dabar jie lenkia mano galvą vis žemiau,
       nei keiktis, nei giedot nenoriu, užkimau,
       kas man beliko – sėstis pakelėj,
       dulkėtoj nešienaujamoj žolėj
       ir žvelgti į akis visiems, kurie sustos
       prie mano rankos, priekin ištiestos,
       aš neprašau, kad jie gailėtųsi manęs,
       verčiau tegul pakrato kišenes,
       o paauksuotos ir benamės utėlės
       ne tik senikės, bet ir jaunos pagailės...
       Dabar, Leticija, matai, ką padarei,
       kai iš namų kūrėją išvarei –
       nei man garbė, nei tau kokia nauda (86).

       Eilėraštis turi ir tam tikrą parabolinę prasmę. Leticijos vardas gali reikšti valdžios, pačios visuomenės ar spaudos („nors imtų ir apspjaudytų spauda, / bet jai, matyt, pakanka užmuštų“) santykį su kūrėjais, apskritai su kultūra. Bet gali reikšti ir poeto liurbiškumą, bejėgiškumą, tvarkant buitinius reikalus. Jaudinimasis dėl kūrėjų, menininkų likimo reiškiamas ne viename eilėraštyje. Tiesiogiai poetas nepriekaištauja valdžiai, aplinkai. Emocinį santykį, pašaipą išreiškia pasirinkti siužetai ir situacijos. Tokio linksmo dramatizmo pavyzdys yra eilėraštis „Prelato sode“. Pasirinktu žodynu ir intonacija, daiktiškumu, kūniškumu, priešinamu giliamintiškam intelektualumui, nusišalinimo principui, o gal ir šiuolaikinės literatūrinės tendencijos ignoravimu šis eilėraštis primena kadaise Albiną Žukauską išgarsinusius „Atabradus“: „Per pusę amžiaus taip ir nemačiau poeto, / kuris atrodo šauniai ant parketo šalia monstrancijų, vitražų, marmuro kolonų, / karalių rūmuose ar banko vestibiulyje – jis ten yra tiktai šlavėjos katinas / ar kiemsargio šuva, pakenčiamas ir mylimas / gal tik bevaikių damų, kurios globojo / pasiklydusius gyvūnus, bet neduokdie / tenai pražioti burną ...“ (64).

       Šis A.Mikutos rinkinys, šiek tiek susijęs su aktualijų angažuota literatūra, praplečia poeto kūrybos stilistinę paletę. Stipresni, turintys tam tikrą išliekamąją vertę yra tie eilėraščiai, kuriuose konkretūs siužetai ir situacijos įgyja perkeltinę prasmę, komizmas, ironija ir pašaipa išreikšta paraboline forma. Iš jų pažymėtini būtų: „Šeško šokis“, „Aukso vilna“, „Užtenka degtuko“, „Įrėminti paukštį“, „Senasis daktaras“, „Nukritęs iš mėnulio“, „Toršeras“, „Protezų meistras“, „Agurko laimė“ ir, be jau anksčiau minėtų, dar vienas kitas. Humorą, ironiją, pašaipą perteikianti forma nuo klasicizmo laikų buvo laikoma tarsi „lengvesnio svorio“ kūryba. Iš tikrųjų tas lengvumas yra tariamas. Kad pasiektum gerų meninių rezultatų, čia reikalingas talentas. „Rimtų“ žanrų kūryboje talentą dar galima suvaidinti, o komiškų – niekada.

       Literatūra ir menas
       2007 09 21