tekstai.lt

Rima Malickaitė. Apie apgaulingumą (Algimantas Mikuta. Šeško šokis, 2007)


b_100_167_16777215_0___images_stories_reklama_mikuta_sesko.jpg       Algimantas Mikuta. Šeško šokis. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

       Naujame Algimanto Mikutos eilėraščių rinkinyje „Šeško šokis“ reiškiama (ne pirmą kartą) pagarba poezijos tradicijai – nesistengiama nustebinti itin spalvingomis metaforomis, naujoviškais formos viražais ar netikėtais kompoziciniais sprendimais. Poezija, kai randasi, čia randasi kitais būdais.


       Rinkinį autorius palydi tokiais žodžiais: „…tai ir yra knygos raktas – alegorija apie gyvenimo grožio apgaulingumą, kuris lydi mus nuo mažens ir neleidžia sustabarėti bei tapti abejingiems atšiauriam aplinkos pasauliui“ (ketvirtasis knygos viršelis). Mintis verčia suklusti: būtent apgaulingumas, lydinčiojo savo kūdikį į pasaulį žodžiais, yra gyvastingo, neprisitaikėliško gyvenimo variklis. Rūpinimąsi (neabejingumą) pasauliu skatina to pasaulio daugiaveidiškumas, o poezijos profilius lemia kintami stebimojo (pasaulio) ir stebinčiojo (subjekto) santykiai. Tad pagrindinis klausimas čia galėtų būti, kokiais veidais tas pasaulis pasirodo


       A. Mikutos eilėraščiuose ir kaip eilėraščių subjektas kaunasi su sąnarius gniaužiančiu sustabarėjimu? A. Mikutos rinkinį sudaro keturios stambios dalys: „Su aukso antpečiais“, „Lyg baigėsi amžius“, „Tapytojas maišo dažus“ ir „Plakelis šieno“. Iš jų labiausiai – ir forma, ir turiniu – išsiskiria trečia dalis. Joje prabylama apie meno ir tikrovės santykį, meno vaidmenį ir statusą šiandienos pasaulyje, atsiranda istorinių inkliuzų ir netikėtų kultūrinių citatų.


       Į meną čia žvelgiama kaip į realybės vartojimą: „Paveikslas ir taip apibrėžtas, / išluptas iš pasaulio tėkmės“ („Įrėminti paukštį“, p. 63). Materija čia ne suvartojama, o tik įkalinama neperkeičiant jos savasties. Čia svarbu ne medžiaga, kuri gali būti bet kas („Įrėminti galima bemaž viską, / kiekvienas langas yra rėmas, / kiekvienas vaizdas pro langą / yra paveikslas“, eil. „Įrėminti paukštį“, p. 62), bet veiksmas, subjekto pastanga ir įžvalga. Šis požiūris skiriasi nuo šėliojančio beasmenio vartotojiškumo pirmiausia tuo, kad čia svarbus išlieka subjektas. Vartojimas ne analizuojamas ar kritikuojamas, bet apie jį prabylama su liūdesio gaidele. Šiuo požiūriu eilėraščio subjektas nėra postmodernus, jis gyvena ne protezų ar perdirbinių pasaulyje, bet tik bando savo subjektyviu žvilgsniu „sustabdyt akimirksnį žavingą“. Pasaulis jam dar nėra katastrofiškai plastmasinis, o trokštama akistata su juo vis dar įmanoma.


       Tačiau šių dienų pasaulis yra daugiaveidis ir daugiapavidalis, tad labai svarbu, su kuriuo jo pavidalu susiduriama. Šios poezijos subjektas neretai susiduria ir su surogatiniu, išdidintos realybės pasauliu, ir tada dažniau ne ištiesia ranką, neieško atsakymų savo tarsi kokios monados gelmėje, o prabyla pamokomu dramatišku tonu, eilėraštyje susijungiančiu su padėvėtomis ir ilgai nevėdintomis romansų metaforomis („Plėšrūnas juodas, o auka balta / virš jūros blaškosi aukštyn žemyn, / ir nors aplinkui paukščių debesis, / tik vieną baltą vaikosi juodasis“, eil. „O auka balta“, p. 19).


       Vienas iš įspūdingiausiai apgaulingumo temą atveriančių eilėraščių – „Pokeris“ – nedaro jokių išimčių: „Visi blefuoja…“ Tokiame pasaulyje tas, kuris apgauna, neišvengiamai taip pat apgaunamas. Arba, jau pereinant į metafizinę plotmę, apgaudinėja pats save:
 

 

       Visi blefuoja, ypač ubagai:

       gražuolė nemylės, lošėjo saujoj

       du margi bartukai, esi melagis,

       juo ir būsi, kelelis tavo varo pragaran,

       barzdočius tas anapus žalio stalo

       nėra prodiuseris, berniuk. 

 

                                          („Pokeris“, p. 17)

 

       Virpteli suvokęs, kas slypi už ne prodiuserio krupjė figūros ir kad šiai akistatai sąlygas sukuriame savo būties būdu. Tapatybė yra perkuriama, susikuriama pagal pageidavimą – tam reikalinga apgaulė, tampanti naujuoju modus vivendi be jokio savigraužos jausmo ar kartėlio („Autoportretai“, p. 22; „Ideopolis“, p. 58–59; „Aktoriukė C.“, p. 77 ir kt.). Tai netikrų pranašų amžius, kai: „žinančius jie tik vaidina – / netiki nei dievais, nei genetika, nei savo galiomis gydyti sielą, bet užsiima tuo nuolatos“ („Skaudžios patirtys“, p. 9). „Bet keisčiausia, kad tai, / ką šneka visi apsimetėliai, / kažkam iš tikrųjų nutinka“ (ten pat, p. 10).


       Su šia situacija eilėraščių subjektas kovoja vieninteliu būdu: ironija, kuri neretai atšipusi, primena tik kikenimą („Vėlu, žmogau“, p. 35) arba neskoningą nubanalinimą („Jau tada“, p. 32).


       Vis dėlto, mano nuomone, labiausiai poeziją čia užmuša žvilgsnis į tokį pasaulį, kurį gali atpažinti kaip „žydrųjų“ (o dabar ir visas spalvas tobulai atvaizduojančių) televizoriaus ekranų atspindį su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis:

 

       Niekas nieko nenori girdėti apie praėjusį

                                          gyvenimą,

       niekam neįdomu, kas buvo, kas bus,

       visi ištroškę reginių non stop

       visų akivaizdoje gimdomų vaikų ir

                                          skerdžiamų galvijų,

       <…>

       o šedevrus šiame pasauly kuria kameros,

       jos įtaisytos bankuose, kalnų viršūnėse,

       keleivių stotyse, vaikų darželiuose,

       net žiurkių narvuose, o ypač ten,

       kur niekas net neįtaria jas esant:

       industriniu būdu gaminant šedevrus,

       objektyvus išlieka tik montažas.

                                                        („Montažas“, p. 8)

 

       A. Mikutos poezijos subjektas tarsi čia ir susipainioja, nes yra įstrigęs tarp moderno ir postmoderno – moderniai besistengdamas ironizuoti ir postmoderniai ignoruoti subjektyvybę, neįgyja nei vienos, nei kitos tapatybės ir pats praranda autentiškumą.


       Komentuojama ne tikrovė, o surogatinė realybė, „realybės šou“, kuriame žalia spalva žalesnė, bukumas – bukesnis, o neteisybė – neteisingesnė. Televizinę priklausomybę tyrinėjantys šiuolaikiniai sociologai teigia, kad realybės šou fenomenas paprastas – tiesiog priešais ekraną sėdintis žiūrovas gauna progą lygintis su herojais ir… aptikti, kad yra pranašesnis. Panašiai nutinka ir eilėraščių „aš“: pasaulis ir visi kiti atrodo blogi, netikusiai elgiasi (eil.: „Montažas“, p. 8; „Skaudžios patirtys“, p. 9; „Per gėdą reikia perkopti“, p. 13 ir t. t.), tačiau jis pats pasijunta geresnis, didesnis, beveik „tėviškas“, tad turi teisę pamokyti, pagraudenti ir sutramdyti:

 

       Vaikai, bet ką rašydami, ilgai galvokit,

       o pasišovę trinti – dūmokit dar ilgiau,

       tiktai iš įkarščio nesąmonės atrodo

                                                 bjaurios,

       o sužaliavusios jos glūsta prie akių.

 

       Todėl prašau – palikit viską kaip yra,

       Nedailinkit, netrinkit, neklastokit…

 

       Kitaip aš būsiu priverstas surinkti

       Žiauriuosius trintukus

       Ir užrakinti stalčiuje,

       Kol baigsite mokyklą. 


                                   („Per gėdą reikia perkopti“, p. 13–14)

       Galbūt eilėraštį išgelbėtų autoironijos blyksnis („Kitaip aš būsiu priverstas surinkti / Žiauriuosius trintukus“), jei jo tuojau pat neįtvirtintų ir neparemtų labai aiški vaidmenų hierarchija: už parašytą žodį ir, matyt, apskritai gyvenimo juodraščius ir švarraščius atsakomybės mokantis eilėraščio subjektas neabejotinai tuos trintukus gali atimti.


       Pamokantis kalbėjimas pirmuoju asmeniu – ne vien trūkumas, galbūt tai pozicija moralinių orientyrų netenkančiame pasaulyje. Tačiau tuomet prie pamokslo tono nedera neskoningi kalambūrai („bet užsižaidę apvertėme laikrodėlį, / vėl byra smėlis iš tarpukojo galvon. // Koks apetitas plūsteli, koks pasiutimas, / azartas, geismas tvilksi smilkiniuos / pargriauti einantį šalia, aplenkti brolį, / pažeminti kitus, išaukštinti save“, eil. „Laikrodėlis“, p. 15).


       TV miražo ir apgavysčių tema glaudžiai susijusi su kartų kaitos arba, kalbant ne taip dailiai, senatvės ir jaunatvės tema. Daug poezijos apie tai parašyta: vienos eilės įkvepia ir suteikia viltį, parodo išsigelbėjimo kelią per užuojautą, meilę (visada žavėjausi tokiomis Cz. Miłoszo eilutėmis), kitos nugramzdina į liūdesį, gundo sielvartauti, pykti, nekęsti. A. Mikutos rinkinyje jaunystė siejama su pragmatizmu ir neišmanymu. Būtent dėl „jaunųjų pragmatikų“ ir kitų jaunųjų neįžvalgumo ir net kvailumo pasaulis neteikia nei vilties, nei prasmės pojūčio („Geležies skrabutė“, p. 29). Eilėraštyje „Mirštantis miestas“ „kartų“ temos išplėtojamos figūratyviai: „Nušiuro mano didmiestis, nuskuro / kaip ir aš pats, iškrito dantys, / lopais nudraskė varį nuo skulptūrų / naujų hiperborėjų gentys“ (p. 24). Apteršto miesto negali atgaivinti „pirklių ir lupikautojų komanda“, veikiau jau tai padarys „šimtametis kupidonas, / kurio sparneliai dar nenutrupėję“ (p. 24).


       Autentiškas skambesys pagauna tada, kai prabylama pirmu asmeniu ir išdrįstama konstatuoti, kad norai neišsipildo dėl mūsų pačių, bet ne dėl kitų kaltės:
 

 

       Neverta lygint to, kas nuveikta ir

                                          parklupdyta,

       su tuo, kas palydėta dūsaujant į tolį –

       aš nedrįsau, aš nesiryžau, man pristigo

                                          kvapo

       nutverti žirgą pasibaidžiusį, įkopt į

                                          ledkalnį,

       nuskint arniką, sugauti šermuonėlį.

 

       Tai, ko nebuvo, neįvyko, nenutiko,

       yra, beje, tikrovė, tik neturinti vertės –

       lakiausios sėklos sudega smėlyne,

       kilniausi norai nesulaukia atsako,

       gražiausi vaisiai pūva ant šakų.

  

                                   („Kas laukia kapitono…“, p. 34)  

 

       Pakartotinai skaitant ir nebežinia kelintą kartą vartant naują Algimanto Mikutos poezijos knygą „Šeško šokis“ neapleido mintis: būtų galima atsirinkti porą eilėraščių savo asmeninei antologijai, pasimėgauti dar keliais („Ideapolis“, „Betoninė gėlė“, „Aktoriukė C.“), o visus kitus – palikti už savo dėmesio ribos kaip apgaulingą realybės šou kasdienybę.

       Metai, 2007 Nr. 11