tekstai.lt

Irena Slavinskaitė. Atskaitos taškai (Algimantas Mikuta. Šeško šokis, 2007)


b_130_217_16777215_0___images_stories_mikuta_sesko.jpg       Algimantas Mikuta. Šeško šokis. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

       Algimanto Mikutos eilėraščių rinkinio „Šeško šokis“ stilius ironiškas, aštrus, kandus. Poetui rūpi dabartis, jos santykis su objektyvia tiesa, tikrovės teisingumas. Objektyvi tiesa, kaip matyti iš knygos tekstų, A. Mikutai sutampa su etinėmis ir moralinėmis kategorijomis. Šių principų pažeidimai poetinėje sistemoje vertinami kaip skausmingiausi. Moralinis etinis impulsas yra daugumos rinkinio eilėraščių atsiradimo pretekstas bei impulsas plačiau išsisakyti.

       Stebėdamas šiandieną, A. Mikuta apsistoja ties sunkumais ir negandomis. Tai filosofinė, ontologinė sistema, padedanti ne tik grožėtis poezija, bet ir mokanti orientuotis pasaulyje. Gerokai išskydusių įvairiopų šių dienų nuomonių kontekste A. Mikutos ištartys gali būti norminės. Jos padeda išsiaiškinti, pateikia vertybinę nuostatą.

       Bet ir tokiam – blaiviam, analitiniam – požiūriui rasti raktą į šiandienos kolizijas yra sunku. Gal todėl pirmasis knygos eilėraštis pavadintas „Kelionė tamsoje“:

       Rytais keliesi neįžvelgdamas šviesos,
       apgraibomis pasieki juodą klampų
                                                             kelią,
       o ten jau šlepsi kitos sunkios kojos,
       ir girdis kosulys, nors nieko nematyt.

       Lyriniam subjektui norėtųsi, „kad bent sekundę švysteltų ugnis“, kad būtų aiškiau, „kas laukia einančio“. Šis eilėraštis paraboliškas. Juo savąjį kelią keliauja apibendrintas einantysis, žmogus. Keliauja kasdien, kankinamas nežinios. Lyrinis išgyvenimas tokiu atveju įstringa tarp beprasmybės ir bejėgiškumo.

       A. Mikutos poezija parodo, kad objektyvi tiesa šiais laikais nepopuliari. Ją pakeitė popmenas, žurnalistiniai montažai ir serialai, įvairios pramogos ir imituota veikla (anot autoriaus, žaidimai non-stop). Visuomenė nusižaidė, paklydo savo susikurtame dirbtiniame žaisme, todėl sunkiai serga. Serga daugybe ligų ir negandų. Kaip liudija poetas, visų pirma yra prarastas platesnių ir aukštesnių siekių, erdvės ir skrydžio pojūtis. Šios dvi idėjos tarsi iškrito iš dabarties gyvenimiškojo konteksto. Jos jau neiškyla nei idealuose, nei mintyse, nei jausmuose. Todėl šiandienos būsena primena aklavietę, kai „niekas nenori girdėti apie praėjusį gyvenimą,/ niekam neįdomu, kas buvo, kas bus“ („Montažas“).

       Visuomenė balansuoja trumpalaikėje, netekusioje ryšio su praeitimi ir ateitimi atkarpoje. Kyla klausimas, kiek tokia būsena gali trukti? Ši situacija priešinga bet kokiai sveikai nuovokai, todėl ir vadinama aklaviete. Poeto akis regi žiniasklaidos triukus, industrinės kultūros opusus, serialais gaminamus montažus, kurie yra ne kas kita, kaip surogatas ir dangstymasis tiesos miražais. Pavojinga užsižaisti aukštomis idėjomis ir kilnumu. Žaidimas, jo gyvenimiškieji ir kultūriniai dabarties stiliai susikompromitavo. Jie niekur neveda, bet vis dėlto nepaliaujamai dauginasi kaip vėžio ląstelės. Tokios, kaip atrodo, ir būtų A. Mikutos poezijos esminės ištartys.

       Antra, poetas parodo, kad pavojingai užsižaidusioje visuomenėje atsiveria daugybė galimybių suklestėti įvairiausioms moralinėms ydoms. Jis smerkia įžūlumą, melą, veidmainystę, pasigenda objektyvesnio, neįdingo, autoritetingo mąstymo (viena ekvilibristika neišgyvensi). Tuolab kad daugelis ekonominių, politinių sprendimų dabar atrodo kaip apvirtę aukštyn kojom smėlio laikrodžiai: „smiltukės byra iš tarpukojo galvon“ („Laikrodėlis“). Dirbtiniai yra bandymai pasukti atgal istorijos ratą pagal pasikartojantį principą „ir vėl“. Tas vėl gali virsti labai skausmingu ir tragiškai juokingu: „Vėl kraujas mėlynuoja, dantys blizga,/ kasdien didėja povo plunksnų paklausa“. Ir iš lėktuvo tautai nepavadovausi („dar vienas kitas šūksnis iš lėktuvo,/ ir vėl vieni kitais vagosime laukus“). Karikatūriškų portretų „Šeško šokyje“ nemaža. Jie aštūs, sodrūs, todėl verti Juvenalio plunksnos ir lietuvį sugrąžina į Vinco Kudirkos satyros „Viršininkai“ laikus, į Maironio socialinę ironiją („Kai kam“). A. Mikuta tiesiog drėbte drebia, neieško žodžio kišenėje. Jis čaižo užsižaidusiuosius realybe, konstruojančiuosius ją be reikiamo išmanymo pagal savo užgaidas, savo susikurtus valstybės mitus. Be abejo, tokią poeziją nėra saldu skaityti. Tam tikra prasme satyra yra antimenas. O Maironis sakytų – vaistai yra kartūs, bet juos vartoti sveika. Rimtas ir atsakingas žodis, nedviprasmiška pozicija šiais laikais retenybė.

       Rinkinio „Šeško šokis“ mintys giliai rėžiasi į mūsų visuomenę, meną ir yra lyg jų mini anatomija. Poetas sugebėjo suformuluoti socialinį filosofinį dėsnį, kad objekto ar reiškinio orumas ir svarba dar nelemia tavo veiksmo ir jo rezultato reikšmingumo. Veiksmo trajektorija, vadovaujama nesumanių galvų, gali viską iškreipti. Tada pats veiksmas tampa netolygus atstovaujamai tiesai. A. Mikutos eilėraštis stojo prieš tariamybės kultūrą, kitaip sakant, antikultūrą (sunku suprasti dažnai cituojamus popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, kad dabar egzistuoja mirties kultūra; kokia kultūra, jei ji priešinga kultūrai!).

       Daugelis A. Mikutos kūrinių yra parodijos, satyros, šaržai, groteskai, karikatūros, fantasmagorijos. Toks vyraujantis vaizdavimo būdas palietė visą stilistinę šios poezijos struktūrą. Susiformavo ironiškieji variantai: ironiška baladė, filosofinė miniatiūra, peizažas, portretas ir autoportretas bei kiti panašūs ironijos vediniai. Apskritai žanrinė eilėraščio stilistika „Šeško šokyje“ turtinga ir įvairi. Poetas puikiai išmano poetinę techniką, žino, kada ir kokią meninę raišką rinktis. Rytietiško ir vakarietiško stilių samplaikos, keturvėjiška žodžio žaismė, žemaitiškos dainuškos – visa tai rodo autoriaus galimybes ir daro šią knyga nenuobodžią skaitytojui.

       Tokią įvairovę knygoje vienija tematika. Kūrybos procese poetui nuolat rūpėjo šiandienos gyvenimo drumzlės, įvardytos geismo vardu. Tų geismų esama įvairiopų: tai rietynės dėl „karūnų popierinių“ ir „aukso antpečių“, melagystė, sukčiavimas, puikybė. Bet aktyviausiu dabarties geismu poetas laiko daiktiškumą: „Išvydęs daiktą, dažnas griebia ir neklausia,/ ar jis vertingas, ar gražus, kodėl ir kas“ („Turtas“). Kita labai paplitusi maniakiška liga – tai visko peikimas. Viską be atodairos peikdama, visuomenė vėlgi rodo savo nekultūrą ir nesiorientavimą. Taip ji tiesiogiai prasiveria sau kelią į pragarus. Tokia visuomenė jau nebežino, kas yra skristi. Gerai bent, kad sužinotų, nes į vilkduobę įkritus toliau, kaip sakoma, jau nebėra kur. Perfrazuodami poeto aforizmą apie roplį („roplys yra klaiki, be humoro drama“), galėtume galvoti, kiek esame suroplėję. Nuodėmingumą A. Mikuta kartais pliekia aršiau už pačią Bibliją: „šventikas panaikina (atleidžia!) nuodėmę: buvai melagis, sukčius – nebesi“.

       Savo visuma ši knyga nėra nukreipta į atskirų individų ir apskritai į atskirybių kritiką. Jai rūpi ontologinė filosofija, etinė moralinė dabarties būklė. Pavadinęs ją tragedija ir drama, poetas liudija, kad pasiklydome, kad plaukiame laivu be kapitono („Kur benubėgsi“). Nebežinoma net, į kur plaukiama – tiek daug nusivylusiųjų, kuriems rūpi apkalbėti arba laukti labdaros: „su kupreliais, žaizdotais luošiais/ juokaut nesaugu“; „iš skriaudų kaip iš laurų/ pina šlovės vainikus“. Tulžingos visuomenės tulžinga mąstysena ir tulžingas menas, sakytume. Beje, tulžis – vienas A. Mikutos satyrinių įvaizdžių. Rašytojas prieina prie išvados, kad pairusi visuomenė tampa nesveika ir anonimiška. Tokiame pasaulyje sveika konkretika nebeįmanoma, lieka neaišku kas ir kodėl. Viskas tokiame pasaulyje surizgę, todėl poetas nuolat jaučia kūrybinę būtinybę budėti, nagrinėti ir atraizgyti:

       iškrentu iš medžio
       ir bandau atskirti
       būsimą nuo būto
       sergantį nuo girto

       Analitinis ir konstruktyvus yra visas recenzuojamos knygos pasaulis. Jis toks skvarbus ir negailestingas šiandienai, kad kyla apriorinis klausimas, kokią kritiškumo dozę poezija kaip menas gali atlaikyti. Dvasinės atgaivos, nekritiškumo oazių A. Mikutos knygoje nedaug. Jos primena priešokius – vienas kitas jaukesnis interjeras ar peizažas, spalvingas vaikystės ir paauglystės pasaulis (atkreipkime dėmesį į skirtingų amžių Mikutos portretus knygos viršelyje). Iš autobiografinio praeities potyrio, matyt, bus susiklostęs ir imlesnis knygos pavadinimas „Šeško šokis“. Praėjusio ir esamo biografinio laiko jungtys gerai dera su visos knygos būtimi.

       Ir reziumuojant norisi pasakyti, kad A. Mikutos eilėraščių rinkinys „Šeško šokis“ kultūringai ir tvirtai atstovauja lietuvių literatūrai. Knyga yra reikšmingas įnašas į paties poeto kūrybinę biografiją ir satyrinę lietuvių poeziją. Manau, skaitytojas nenuobodžiaus ją skaitydamas, o literatūros kritika dar atras savuosius jos vertinimo kriterijus.

       Nemunas
       2007 10 23