tekstai.lt

Vitas Areška. Polemika su naujuoju laiku (Algimantas Mikuta. Aštuoneiliai, 2002)


b_130_189_16777215_0___images_stories_reklama_mikuta_astuoneiliai.jpg       Algimantas Mikuta. Aštuoneiliai: eilėraščiai. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

       Naujajame eilėraščių rinkinyje „Aštuoneiliai“ Algimantas Mikuta gerokai apsunkino sau gyvenimą. Pasirinkdamas aštuonių eilučių, dviejų ketureilių eilėraščio rėmus, jis susiaurino sau fantazijos erdvę. Reikia manyti, kad jis tai padarė sąmoningai, priversdamas savo fantaziją sutilpti toje sumažintoje erdvėje, kad žodžiams būtų ankšta, o minčiai erdvu. Pasirinktas pusiau epigraminis pašiepiančio, ironiško eilėraščio žanras taip pat diktavo savo logiką. Meninei kūrybai visuomet būdingas savęs apribojimas šiuo atveju yra ne tik drąsus, bet ir rizikingas, nes priverčia labiau įtempti protą ir apriboti emocinius išsiliejimus. Kai prabyla protas, atsiranda noras tiesiai rėžti tiesą į akis. A. Mikuta yra pasitikintis savimi poezijos meistras, todėl jis ryžtasi panašiam pasirinkimui. Rezultatas: vienur pasisekė, kitur nelabai.

       Radauskiškos intonacijos, ironiško konteksto eilėraštį „Tuščia knyga kaip tuščias kapas“ galima laikyti programiniu šioje A. Mikutos knygoje. Pirmiausia jame netiesiogiai išreikšta polemika su ta dalimi dabartinės lyrikos, kurioje estetinio svorio centras perkeliamas į labai sudėtingą formą, tariamą tikėjimą grynuoju grožiu, į užmojį reikšti kraštutinį originalumą, kai atsiranda didelė distancija tarp nuoširdumo ir žodinio vaizdo. Meninis reikšmingumas pasidaro apgaulingas, o kartais ir visai tuščias. Tačiau svarbiausia, kad A. Mikuta minėtame eilėraštyje išreiškia pilietinio idealizmo, moralinio įsipareigojimo ir atsakomybės ilgesį.

       Tuščia knyga kaip tuščias kapas,
       dar niekas nemirė, o antkapis jau stovi.
       Ir šaiposi kiekvienas paikas lapas
       iš to, kuris grožybėm pasikliovė.

       Deja, mažai kas savo sunkų protą
       Dar išgali plukdyti paskui žodį.
       Todėl ir mylim vargšą Don Kichotą,
       kuris pas mus seniai bepasirodė. (80)

       Šiame eilėraštyje galima pastebėti ir antrą prasminį planą: kartais išgarsinama mažai vertės turinti, tuščia veikla, paremta tik pretenzijom ir arogancija. Polemiškas nusiteikimas išsakomas ir paslėptai, ir tiesiogiai: „Aš pavargau nuo juodo ritmo, / nuo smūgių, įsigaunančių vidun, / nuo amžino trankaus avangardizmo, / suplakusio šlapimą su medum“ (125).

       A. Mikuta pasirenka ironišką stilių, epigraminę kompoziciją, reikalaujančią netikėto, žaismingo, šmaikštaus finalo. Panaši konstrukcija pateisina ir aštuoneilio pasirinkimą. Išplėtotas, ilgesnis kalbėjimas sumažintų epigramiško finalo įspūdį. Neturėtume nubraukti ir tiesmuko kalbėjimo teisės, atviro deklaravimo, invektyvos, apnuogintos retorikos tradicijų. Šiandien tai laikoma prastu skoniu. Be abejo, skaitytojui gali sukelti alergiją deklaratyvus stilius, kurį jis atsimena iš staliniškų laikų poezijos - pompastiškų žodžių sąvartyno. Svarbu, kaip suderinti tikrą poeziją ir deklaraciją, tiesiai išsakytą žodį. Dažname eilėraštyje A. Mikuta idėją, mintį ar ironišką vertinimą išreiškia „siužetiškai“, konstruoja daiktišką, konkretų, gyvą vaizdą, kuris pats kalba už save, kalba apie prieštaringą, paradoksalų, ydingą dabartinio žmogaus veiklą ar mąstymą. Poetas neišskaičiuoja tų paradoksų, o juos pavaizduoja:

       Išlindo kretantis ir senas
       garbusis kūnas iš savo olos
       ir nepažino tos mielos
       jį pasitinkančios panelės.

       O ši lyg dūmas akyse
       išsklido, spėjus sulementi,
       neva ji esanti Dvasia
       ir norinti su juo gyventi. (81)

       Eiliuoja A. Mikuta paprastai, lengvai ir žaismingai, pokštaudamas ir pasišaipydamas iš savęs, apskritai iš poetų, jų bejėgiškumo taisyti pasaulį ir žmogų, iš bejėgiškumo užsidirbti pragyvenimui: „Visi išvažiavo, aš vienas likau / mieste tarp vagių ir taksistų. / Atkišęs prieš saulę kepurę laikau, / kad dangiškų sėklų prikristų“ (46). Jeigu atsiminsime laisvųjų eilių foną, dominuojantį šiandieninėje kultūroje, tai toks žaismingas, lengvas, virtuoziškas, tradicinis eiliavimas irgi gali būti patrauklus; jis yra tarsi atsvara „giliam“ filosofavimui arba grubiai, nediskretiškai leksikai. Tačiau kai poetas tarsi pristinga kantrybės, nebeištveria, nebesuranda „siužeto“ ir pradeda priekaištauti, mokyti, tuomet neišvengiamai griebiasi tiesmuko kalbėjimo, nors ir teisingų idėjų manifestavimo, ima, kaip sakoma, kalbėti banalybėmis: „Reikėjo neskubėt, apsižvalgyt, pasverti, / galvot pačiam ir pasiklaust kitų“ (82); „Mažiau tų meilikautojų klausyki, / taip apsigauti galima tik sykį“ (28); „Į viršų kelia tuščios kalbos, burbulai“ (11). Tačiau panašių „išminties“ manifestavimų pasitaiko kur ne kur. Dauguma eilėraščių išlaiko tikrojo meistriškumo kriterijus, suderina atvirą kalbėjimą su metaforiškais siužetais.

       Žurnale „Metai“ perskaičiau jauno poeto ir kritiko Dainiaus Gintalo recenziją „Pavargęs Mikutos satyras“ (2002, Nr.12, p.142-144), kurioje jis itin kritiškai įvertino žanro ir stiliaus pasirinkimą. Joje kalbama, kad „nuobodybės pabaisos autoriui nugalabyti nepavyksta“, kad jis pernelyg deklaratyvus, tiesmukas, kad pamokslauja ir taip toliau. Teigiamai vertina tik kai kuriuos eilėraščius, kuriuose neabejotinai pasireiškia satyra, ypač susijusi su avangardine leksika. Kritikui patinka „šalta veidų skerdiena“, „džiūsta saulėj žuvų lavonėliai“. Jis teisus, tvirtindamas, kad kartais būtų užtekę vieno ketureilio, nes antras ne visada būna lygus pirmajam. Paties kritiko poezija yra artima avangardinei tradicijai, todėl visai natūralu, kad A.Mikutos poetinis konservatyvumas sukelia tam tikrą alergiją. O jo prisipažinimas „aš pavargau (…) nuo amžino trankaus avangardizmo“ nesustiprina kritiko simpatijų. Žinome banalią tiesą, kad kritika, ypač poeto kritika, visuomet yra subjektyvi. Objektyvumas ir susideda iš subjektyvių nuomonių. Čia galima įžiūrėti tam tikrą kartų konfliktą kultūroje. Jis naudingas. Pripažindami D. Gintalo teisę vertinti taip, kaip jis įvertino, taip pat A. Mikutos teisę būti tradicionalistu, mes palaikome mintį, kad kultūroje nėra pažangos, o yra tik formų pasikeitimas. Visos ir visokios formos gali gyvuoti. Jos niekad nebus galutinai atgyvenusios. A. Mikutos knyga kažkuo ypatinga neišsiskiria, bet ji grąžina skaitytoją prie angažuotos formos, kurioje nėra tokios distancijos tarp realybės ir ją suvokiančio subjekto, kokią dažnai pastebime avangardinės krypties eilėraščiuose. Satyrinė kryptis, suprantama, visuomet yra angažuota. Tokia žanro prigimtis. Matyt, todėl humoristinė, satyrinė kūryba vertintojų sąmonėje yra tarsi žemesnė poezijos pakopa.

       Tarybinės okupacijos metais stiprau buvo išreikšta metaforinio mąstymo poetika, kuri padėjo paslėpti disidentinę potekstę, tautinę nuotaiką ir įsipareigojimą. Ji turėjo universalesnį suvokimo kodą. Dabartinėmis kūrybos laisvės sąlygomis paplito paradoksiškų žodžių junginių ir semantinės alogikos poezija, perteikianti dramatiško lūžio, o kartais ir tragiško blaškymosi nuotaikas. Joje išryškėja nevaržomos laisvės jausena, kūrybos džiaugsmas, tolimas kokiam nors moraliniam ar pilietiniam įsipareigojimui. Metafora dažniausiai yra daugiaaukštė, individualiai užkoduota, turinti daug prasmių. Poeziją paveikė ir europietiškas filosofinis fonas. Kai kurios filosofinės idėjos išreiškia žmogaus egzistencijos neapibrėžtumą, pradedantį išnykti gyvenimo prasmės ir krypties suvokimą. Žmonių pasaulis nebeatrodo nei blogas, nei geras, nei teisingas, nei gražus. Bet kitokio nėra. Žmogų kankina pernelyg daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymo. Arba tų atsakymų labai daug. Kodėl privalai elgtis dorai, jei neaiškus egzistencijos tikslas? Dabartinėje poezijoje panašių poteksčių gausu. A. Mikuta irgi įsiterpia į tokį kontekstą, bet tik ironiškai: „Su kuo gali čia tartis? / Kas antras žada kartis, / Žvejok iš liūno kartis, / plaustelį susirišk“ (114). Pasaulis atrodo kaip piratiškas laivas, o lyrinis subjektas jaučiasi esąs pelėnas, kurmis. Užsisklendimo, uždarumo, vienišumo motyvas pasikartoja ne viename eilėraštyje. Lyrinis išgyvenimas išsilieja jau neironiškame kontekste.

       Į tuos amžinus egzistencijos klausimus tradicinė kultūra atsakė daug aiškiau. Šiandien atrodo, kad arčiau tradicijos esanti poezija tik kartoja tas senas nuobodžias tiesas. Kultūroje, kaip ir filosofijoje, taip buvo ir bus, nes žmogų jaudina visuomet tos pačios būties mįslės. Tik poezijos menas neprivalo mokyti, skelbti kokių nors naudingų žmonėms idėjų. Visi sutinka, kad menas neturi jokios praktinės naudos. O yra tik grožis, paremtas vidine savo verte. Bet skaitytojas iš inercijos ieško ir įžvelgia taip pat tai, ko poezija atvirai nedeklaruoja. O satyrinė, humoristinė, ironiškoji, parodijuojanti kūryba negali apseiti be tendencijos. Ji visuomet yra angažuota. A. Mikutos aštuoneiliai patvirtina šią tiesą. Jo eilės primena kiek primirštą Vlado Šimkaus eilėraščių rinkinį „Bitės pabėgėlės“ (1973), kur jis parodijavo tuometinės lyrikos kryptį - idealizaciją ir heroizaciją. Galima rasti panašiai skambančių posmų ir A. Mikutos aštuoneiliuose:

       Kai lengva būt geriems, tai esate geri
       ir vaikštot įsisegę gėlę,
       ir tiesiat ranką be akmens, kuri,
       be abejo, simbolizuoja gėrį.

       Tačiau užtenka šiam piratiškam laive
       nors truputėlį deniui susiūbuoti,
       ir jūsų pirštai riečias į save,
       o jūsų gėlės pradeda juoduoti. (21)

       Polemika ir ironija padiktavo panašumą. Žmogus silpnas, egoistiškas, pilnas ydų. Jis laukia laimės, o ji neamžina; puldamas drakonus, jis pats gimdo drakonus. Visos blogybės masina, traukia, nes nedoras, klastingas gyvenimas yra saldus.

       Į paradoksalias gyvenimo situacijas A. Mikuta žvelgia su atlaidžia šypsena, remiasi humanistine nuostata, nes žmogų sunku paveikti, kad jis nepasiduotų defektyvios visuomenės nuotaikoms. Per laiko užtvaras keliauja atgailautojai, paklydėliai, apsimetėliai. Poetas kuria ne tragiško, o linksmo turinio metaforas. Nors jis tarsi nori pamokyti žmogų, kad jis būtų santūrus, neskubus ir pastovus, bet kitoje vietoje šaiposi iš panašių pastangų: „Atrodo, žyniai jau užkimo / nuo savo griausmingų kalbų, / nes niekas nepaiso draudimo, / anatemų ir tabu“ (90).

       Pasišaipo ir iš savęs, iš savo tariamo reikšmingumo: „Jau seniai nebesu puošmena / šito šlamančio vasaros šilo“ (126).

       Šypsena yra patraukli, optimistinė emocija. Ir jeigu skaitytojo veide atsiras šypsena, kurios šiandien stinga, A. Mikutos estetinės pastangos bus pateisintos. Aš esu avangardo šalininkas, todėl vertinu klasikinę tradiciją, tradicinį eiliavimą. Tos tradicijos fone avangardas ir tampa avangardu. Mano nuomone, A. Mikutos satyras nėra pavargęs, tik gal kiek nusivylęs.

       Literatūra ir menas
       2003 01 31