tekstai.lt

Erika Drungytė. Tvarkos poezija (Tautvyda Marcinkevičiūtė. Dėkoju už alyvas, 2005)


 

marcinkeviciute%20dekoju%20.jpg      Tautvyda Marcinkevičiūtė. Dėkoju už alyvas. Eilėraščiai. K.: Nemunas, 2005.

      Identifikacija

      2005 m. Kauno „Nemuno“ leidykla išleido devintąjį kaunietės poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščių rinkinį „Dėkoju už alyvas“, iliustruotą kauniečio grafiko Egidijaus Rudinsko. Graži ir tvarkinga knyga. Noriu patikinti, kad Kaunas išryškintas sąmoningai. Reikia pagaliau pažinti mūsų miesto menininkus ir jų darbus.

      Poezija dėl poezijos


      Kartais menas dėl meno yra ne toks jau kritikuotinas dalykas. Tiesą sakant, tik tokiu principu sukurti darbai gali pretenduoti į enciklopedinius žinynus ar vadovėlius, kuriuose jie bus pateikti kaip pavyzdžiai vienam ar kitam atvejui iliustruoti. Dauguma eilėraščių knygoje „Dėkoju už alyvas“ priskirtini pavyzdinei eilėdarai. Rimavimo menas nėra lengviausias užsiėmimas, o meistriškumas – ilgų ir kruopščių treniruočių rezultatas. Kita vertus, tikslūs ir įdomūs rimai įrodo poeto discipliną, valią, taigi – tvarką. Bet formalioji tvarka yra arčiau logikos, o kūrybiniai procesai – arčiau pasąmonės, kuri nepavaldi racionaliam linijiškumui. Nei mito, nei sapno, pagaliau paties gyvenimo, jo būtiškojo pulsavimo nesukišime į graikiško mąstymo lentynas, kad ir kaip tą tvarką mėgintume įvedinėti. Rytų minties kelias, balansuojantis ties pritrenkiančio primityvumo ir paradokso riba, artimesnis menui, kylančiam iš „įkvėpimo“, tam tikros pusiau sapno, gal net transo būsenos. O sapnas turi kitą, kitokią logiką. Bet mes laisvi rinktis, kuriuo keliu eiti ir kokią tvarką pasirinkti. Tautvyda be apsimetinėjimų renkasi graikiškąjį modelį ir mėgina sutvarkyti savo tekstus pagal jau antikos laikais sukurtas taisykles. Laikydamasi preciziškumo klumpa. Neįmanoma nesuklupti gyvenime, kuris nepasiduoda logikai. Bet sukandus dantis įsitverti principų ir padaryti išvadas – elgiausi teisingai – galima. Teisingai rimuodama, poetė kartais praranda budrumą, atsiranda neskoningų dalykų, greičiau padarytų, nei atrastų. Dažnai dėl to aukojamas kirtis ar net stilistika. Vienas kitas eilėraštis įkelia koją į pavojingą zoną, kur imi abejoti jo paskirtimi.

      Etiškumas ir religija

      Gyvenimo drausminimas ir sąmoningas pasirinkimas, kaip elgtis ir kokių normų laikytis, taip pat yra tvarka. Moralė, kurią mėgina įrėminti etika, yra žmonių susitarimo reikalas, bet intuicija dažnai gelbsti net ir visai nežinančiuosius šių terminų. Tačiau konkrečios religijos moralės principai visuomet turi savitą prieskonį. T. Marcinkevičiūtės kūryba dvelkia išskirtinai krikščioniškosiomis nuostatomis, todėl ir jos poezijos motyvacija labai skaidri. Vertinant tokiu požiūriu, visi jos eilėraščiai yra suverti į vieną rožinį, kurio virvelė – krikščioniškoji etika. Ir ši tvarka yra pats nuostabiausias dalykas Tautvydos poezijoje. Religija, kurios principai priimami besąlygiškai ir kurie tampa tvirčiausiu pasaulėžiūros fundamentu, išsiskleidžia ne tik paskirais ženklais, įvaizdžiais, bet labiausiai – santykių įprasminimu. Žmogaus ir žmogaus, vyro ir moters, vaikų ir tėvų, skirtingų profesijų, socialinių sluoksnių, Aš ir įvairiausių subjektų bei objektų santykiai. Puikiai žongliruodama tarptautizmais, klasikinės vakarietiškosios ir postmoderniosios kultūros detalėmis, šiuolaikiniais terminais, poetė eliminuoja lietuviškąjį „kultinį“ religingumą, priversdama mus suklusti. Deja, ne visuomet išvengdama didaktikos. Jos tikėjimo ir santykio su religija tradicija aiškiai remiasi į miesto flangą. Kaip nė vienas kitas lietuvių poetas, Tautvyda yra miesto poetė. Ji ir pati europiškiausia. Tikėtina, jog tai šeimos palikimas – tėvų, tikrų miesto inteligentų, perduoti dalykai, moderniosios lietuvių kultūros židinio – tarpukario Kauno atšvaitai, nusidriekiantys iki šių dienų. Todėl niekur nepražuvęs bendrosios europinės kultūros suvokimas švysčioja visoje poetės kūryboje.

      Yra viena detalė, kuri bendroje poetės etiškumo raiškoje išsiskiria ypač ryškiai. Tai nacionalinis etiškumas. Lietuvybė vis dar išlieka ant aukščiausios T. Marcinkevičiūtės vertybių skalės pakopos, ir šiuo aspektu jos poezija šiuolaikinėje mūsų kūryboje sumuša paradoksalumo rekordus. Vienodai gerai valdydama įvairius instrumentus – ir rapyrą, ir kalaviją, ir begarsį pistoletą su lazeriniu taikikliu – ji niekada nesibodi paimti į rankas ugniasvaidžio, kuris, rodės, jau seniai sudūlėjo piliakalnio papėdėje. Ugnis niekada nenustoja gyvybės. Ir tuomet visi atsigręžia, ir nežinia kodėl suklūsta, galiausiai ir susigraudina: „Tik niekas neatstos gražuolės tos – kalbos, / Kuri gimtaisiais žodžiais sapnuose jus vejas“.

      Iš kur jie ateina

      Gana retas atvejis lietuvių poezijoje yra daiktiškumas. Dauguma impulsų, inspiracijų kyla iš būsenų, ir tai nesunku fiksuoti skaitant įvairių autorių eilėraščius. Skaitant Tautvydos naująjį rinkinį „Dėkoju už alyvas“, nustebina temų radimosi principas. Regis, kiekvienas greta autorės esantis daiktas jau yra pradžia kūriniui, patys proziškiausi, net naiviausi daiktai gali tilpti į eilėraštį. Kaip išsirutulioja penkių posmų eilėraštis iš „mėlynės“? Su asociacijų virtine, besidriekiančia iki Kinijos? Onkologinis dispanseris, aitvaras, Dunojus, traukinys, laikrodis, pėdsekiai, buhalteris, tramvajus, atvirukas... Viskas yra atspirtis poetei, pasiryžusiai valingai parašyti po eilėraštį. Kasdien? Kas dvi dienos? Kas savaitgalį? Taip leidžia manyti Krems’e sukurti tekstai. Tvarkingas darbas ir tvarkingas poezijos darymas. Paskui atsidūsėjimas: „Aš perdegiau. Kur jausmas pakylėtas, / Kad kaip seklys susekus būčiau, / Kaip sėlina prie kojinės skylėtos / Ir nenubaido Jos skambučiai. // O taip! Aš perdegiau, ir Ji nepasirodė“ („Kur Poezija?“). Kita vertus, geras meistras iš visko gali padaryti meną. Bepigu meną daryti vis iš to paties – budistinė filosofija, paslaptinga moteris, rudens nostalgija, Dešimt įsakymų... Padarykit eilėraštį iš kotleto. Tautvyda padaro. Jei sakyčiau, kad šis eilėraštis prastas, būčiau neteisi. Būtent eilėraštis apie kotletą yra labai puikus. Kur jo sėkmė? Žaismingumas, ironija, lingvistinės gudrybės. Bet labiausiai jam pasitarnauja forma. Kai tik poetė, siekdama žūtbūt išlaikyti eilėdaros tvarką, įsijuosusi rimuoja tiksliais rimais, šie jai pakiša „kiaulę“. Nerimuotieji, pakišę kotletą ar kaliausę, išvaduoja visą knygą ir tampa pagrindinėmis arterijomis.

      Ir meilė yra išganinga

      Tvarkingai į vieną skyrių „Jeigu ką nors suprasčiau apie meilę“ atrinkti meilės eilėraščiai vainikuoja T. Marcinkevičiūtės rinkinį. Ne aukso karūna, ne prabangiausi aprėdai, ne gražbylystės seilės. Atvira širdis, spurdantis jausmas, patirties ramybė, kūrybos lengvumas, tikėjimas. Ir pati jautriausia vibracija – namų, šeimos meilė. Kaip seniai to nebėra lietuvių kūryboje! Kaip agoniškai mes žavimės visomis šlykštynėmis, erotomanijomis, raganomis lietuje, prostitučių pasakojimais, kompleksuotų vyrukų nuotykiais. Kaip mes nebeturim ką pasakyti apie šeimą, vyro ir žmonos, tėvo ir vaikų, motinos ir vaikų meilę. Tautvyda ir šiame flange yra pirmoji. Meilė savo tėvams, meilė sutuoktiniui, pagarba šeimos institucijai, šeimynykščių tarpusavio meilė. Tvarkingo gyvenimo etalonas, kuris postpostmoderniam eiliniui atrodo naivus, poetės kūryboje tampa tauriu ženklu. Prisipažinimas: „Norėčiau sulaukti senatvės, kaip sako prisipažindami / meile japonai, šalia Tavęs, / mano pirmasis ir paskutini“. Nuo tokio sakinio širdis apsiverčia. Nuo tokio sakinio viskas apsiverčia aukštyn kojom. Ir milijonai sakinių, besibeldžiančių į langus ir duris: „Noriu tavęs dabar“, „Paimk mane, mano nakties berniuk“ ir pan., akimirksniu pavirsta dvigubai purvinesnėmis šiukšlėmis, nei iki to sakinio, kurį garsiai aukštai pakelta galva ištaria poetė. Ir tampa pačia gražiausia moterim, kad ir kaip prieštarautų literatūros kritikos mokslas, neleidžiantis autoriaus tapatinti su lyriniu Aš.

      Nemunas
      2006 02 09