tekstai.lt

Eugenija Vaitkevičiūtė. „...kad menas įkvepia gyvent tikrovėj mus“ (Tautvyda Marcinkevičiūtė. Dėkoju už alyvas, 2005)


marcinkeviciute%20dekoju%20.jpg      Tautvyda Marcinkevičiūtė. Dėkoju už alyvas. Eilėraščiai. K.: Nemunas, 2005.

      Įsivaizduokime. Einate sau per žydėjimo ištiktą miestą, šiandien. Raktažolės, scylės, kaštonai, akacijos beigi kiti Dievo augalėliai siaučia spalvom ir kvapų bangom. Ir alyvų krūmai, siūlą kiek violetinį, baltą vėlyvos vasaros akcentą, tiek ir, anot senolių prietarų, laimės galimybę, jei rasit reikalingą žiedą. Nesusidūrusius su botanika ar pavasario romantika instruktuojame – ieškoti tik penkialapio. Va, ir jei jūs esate ne koks nors niūra apkiautėlis ar apkiautėlė, o tas mielas homo sapiens egzempliorius, kuris retsykiais daro artimui gera... na, bent jau pagerina jam nuotaiką, – tai galit padovanoti artimui alyvų. Šiaip sau, net jei jos ir auga už jūsų buto lango. Staiga ras tą laimę, neras – bent džiaugsis. Tuo atveju, jei pataikysit padovanoti poetui ar poetei, jums neabejotinai padėkos.

      Tikėtina, dėl panašios priežasties Tautvydos Marcinkevičiūtės knyga „Dėkoju už alyvas“ turi tokį, o ne kitokį pavadinimą. Pirmiausia – tai liudijimas, kad alyvos vis dar dovanojamos. Antra – panašūs pavadinimai didina romantiką poezijoje, tą poeto lyros priedermę nuo pat senovės Egipto laikų. Trečia priežastis lai būna nusakyta autorės: „Kuomet ekspresas greitį jau sulėtina,/ Nes tuoj turėtų atsiverti durys,/ Dėkoju už alyvas violetines/ Su kekėmis žiedų pilnavidurių (...) Juk įrašo žvaigždėlapy, – už ką čia, – / Nerasi kaip ir klumpių geležinių./ Bet niekas nesvarbu, kol dar yra alyvos, / Kuomet ekspresas savo greitį lėtina/ Kaip ir pavasaris, toksai stoty vėlyvas,/ Kad nieko nesimato apgailėtino“ (eil. „Alyvos“, p.53). Viršeliu peršama kiek tiesmuka, tačiau rimtoka dailininko užuomina: kaip augalai, besikalą iš asfalto, taip ir žmonės. Tik vienas klausimas: iš ko mes susikuriame sau kliūtis?

      Knygai parinktos eilės siūlo savotišką vertybių skalę: nuo kūrybos fenomeno, kaip išlikimo pasaulio tėkmėj garantijos, iki vienintele tikra gyvasties atrama laikomos meilės būsenos. Antai poetė suformuoja savą amžinybės viziją, sykiu pateikia ją skaitytojui gan išraiškingame katastrofizmo fone: „Kad jus rastų prie viešnamio taip, kaip surado Pompėjoj,/ Nes heteros eiliavo ir pažibos buvo to meto,/ O aš noriu, kad kuriančią rastų mane, jei suspėjo/ Atsiristi lava, o ne tą, kuri krioši ir kreta“ (eil. „Vulkano išsiveržimas“, p.7). Kitą autorės kotiruojamų vertybių atramos tašką nusako išvada, vainikuojanti įtaigią apokaliptinių vaizdų virtinę: „Jei pasaulis staiga visiškai pasibaigtų (...)/ Ir tada aš Tavęs nenustočiau mylėti/ Po žeme ar ant žemės, ir po Saulės laidos“ (eil. „Pabaigos žodis“, p.166).

      Knyga iš dalies skatina klausimus: kiek poetinės raiškos ir savistabos santykio harmoningai sutalpina eilėraštis? Ar šis rinkinys laikytinas tam tikru vidinio susitaikymo, ramybės, egzistencinių pagrindų ieškos rezultatu? Pagaliau – kiek šie eilėraščiai patenkina dažną ir atkaklų skaitytojo norą sutapatinti vadinamą lyrinį subjektą su autore(-iumi)? Tam tikri žaidimą autobiografinėmis detalėmis primeną niuansai, pridengti poetiniais šilkais beigi aksomais, gali tapti geidžiamu grobiu smalsuoliui... Kita vertus, esti ir šio tikrovės flirto su meniniu mitu minusų. Tarkime, tuo atveju, kai, bene siekiant perteikti jaukumo, stabilumo ir neįprasto, biurgeriško Alpių kalnų sekmadienio būseną, nuslystama į paviršiaus detalių surašymą: „Jie mėgsta ragauti savų vynuogynų išspaustąjį vyną,/ Kurį šeimininkas brandina statinėse iš ąžuolų,/ Zum Heurigen! – kviečia ragauti ar skiestą, ar gryną,/ Bet norinčių čia pasėdėt daug daugiau, negu salėj stalų (...) Didžiulėj lėkštėj jau pamiršęs gyvenimą paršas,/ Iš jo viskas ruošiama fermerio baisiai skaniai/ Kaip taršo mėsytę senukai...“ (eil. „Miesteliai Alpių kalnuose“, p.64). Kitur: „oi tu grizli, pilvuką besi¬glostantis jau..."“ir panašiai. Galbūt čia praverstų prasmingesnės egzistencinės gaidos, galbūt subtilesnės metaforos šešėlis? Variacijų, kodėl knygoje daugiau norėtųsi iš šio tipo eilėraščių, gali būti tiek, kiek skaitytojų, tokia suvokimo realybė. Bene todėl ir taikomi rimuoti sąskambiai vienam pasirodys tiesiog žaidimas garsais, o kitas gal įžiūrės raiškesnės fonetikos stygių: „Kol dar galva nevisiškai tuščia/ Ir žvanga kaip medaliai veterano,/ Aš nesakau Gyvenimui: mušk čia,/ Prašau sūnaus nevykt į Teheraną“ (eil. „Dangiškieji Rūmai“, p.13). Arba, pavyzdžiui, šitaip: „Kometos susidurtų su planetom, / Lyg nesilaikę eismo traukiniai.../ – Nenoriu, kad nuo durų varinėtum/ Lyg futbolistas kamuolį mane seniai“ (eil. „Pokalbis su dangaus kanceliarija“, p.8). Šis eilėraštis tikrai netikėtos meninės formos, surezgamas gyvas, taiklus dialogas, betgi kaip tas deguto lašas – paskutinioji cituojama eilutė, kad ir žodžių tvarkos atžvilgiu. Pripažinkime, jau iš ko, iš ko, bet iš šios autorės skaitytojai turi teisę tikėtis medaus statinės. Be deguto...

      Laimei, tokius vietomis pasitaikančius riktus kompensuoja kitų eilėraščių meninė įvairovė. Antai susintetinama senųjų raudų ritmika, liaudies leksika ir šiuolaikinė meninė kalba eilėraštyje „Sunkiausias darbas“: „Ir uždavė Pats darbelio:/ Iki Saulės patekėjimo/ Eketėje išskalauti, išgrumdyti ir išvelėti,/ Saulėje, vėjyje ir lietuje išdžiovinti,/ Garų lygintuvu išlyginti/ Laidotuvių drabužius“ (p.9). Dalis eilėraščių atveria gan įdomią temą – juose iliustruojami, komentuojami bei vertinami sociumo arba išskirtinai dviejų jo atstovų menami santykiai. Neretai, gal ir tyčia, autorė imasi socialinių situacijų, netgi sociumo deklaruojamo fasado ir konkrečių elgsenos motyvų demaskavimo. Bene šiam tikslui skirtas eilėraštis „Ne savo moterims“ (p. 138). Pacituosime: „Ne savo moterims, ne toms, su kuriomis / Suaugta dubenim, o ne nuo pat vaikystės,/ Ne savo moterims, kurios netampa mis/ Konkursuose, bet taip ir taikosi praskysti/ Praskiest šaltibarščius ir skiest niekus,/ Ir skėsčiot rankomis, jei kas neaišku (...) ...ne toms, kurios supras/ Ką naktį taisė vyrų pirštai tepaluoti,/ Ne toms, kurios skaitys jų veidus lyg sutras, – / Ne savo moterims neverta ir meluoti“ (p.138). Retsykiais panašiai konstatuojami pasaulio dėsniai bei iš jų išaugančios tam tikros aksiomos: „Į moteris ir vyrus pasaulis padalintas/ Ir sulipdyt negali stipriausia jo valia“ (eil. „Vaikutis slepias spintoj“, p.136).

      Knygos pavadinimas – duoklė romantikai, o jos turinys iš dalies atiduoda duoklę nykstančiam poezijos bruožui: šios autorės eilėraščiams būdingi siužetai, kaip grafiškai laisvą tekstą struktūruojanti linija. Tokiems priskirtini, pvz., eilėraščiai „Cuvee No 8“, „Atnešk iš sapno vynuogių“, išlaikę hedonizmo prieskonį; faktiškai nuspėjama siužetinė linija brėžtelta trečiojoje ir ketvirtojoje knygos dalyje. Tikėtina, iš dalies tai lėmė knygos modelis, tekstų grupavimas nuo įspūdžių, abstraktokų apmąstymų raiškos iki saviieškos proceso bei jo išvadų knygos pabaigoje. Bene daugiausia laisvės sau autorė, atrodo, suteikia eilėraščiuose proza.

      Reikia pasakyti, kad ir šiame, ir visuose kituose poezijos rinkiniuose jau esame pripratę ieškoti filosofinių prasmių. Gal ir dėl to, kad jas įkūnyti tekste yra šiek tiek lengviau, nei, pavyzdžiui, atrasti ir perteikti emocijos, nuotaikos analogą, juolab sukelti jo atgarsį skaitytojo sąmonėje. Šiandien dažnai „eksploatuojama“ literatūroje negatyvi reakcija – kitas reikalas, išprovokuoti ją yra primityvu ir paprasta, o štai inspiruoti pozityvią – daug, daug subtilesnis dalykas... Tačiau grįžkime prie filosofijos. Bene vienu subtilesniųjų šiuo atžvilgiu eilėraščių laikytinas „Kielė ant kamino“. Iš pažiūros kiek šiurkštoko siužeto, grubokos raiškos tekste – skerdynės, prievarta ir panašios visuomenės opos. Kadangi, mielieji, visi televizijos ir spaudos beigi, dovanokit, ir kai kurių šiuolaikinių rašytojų esame tiek peršerti smurto apoteoze, – jau norisi kažko kito. Nes kiekgi galima? Taigi T.Marcinkevičiūtė tą „kitą“ pasiūlo: kitaip įvertinti mus supančius dydžius, vertybių pusiausvyrą ir pasaulį laikančias jėgas. Esminis eilėraščio viražas ir jo išvada – čia, pasaulyje, gal svarbiau už objekto formą, dydį, vietą hierarchinėje struktūroje yra visai kiti visatą valdantys dydžiai ir dėsniai, nei esame įpratę manyti. Iš čia ir Sodomos, Gomoros, snaudžiančio Vezuvijaus motyvai sėkmingai sufokusuojami į grakštų, vos pastebimą minties blyksnį: „Miestas dega nuodėmių liepsnoje (...) dabar milžinas miega,/ O pabudęs pradės jaudintis ir pro kamino/ kraštus/ Ims spjaudyti lavą; bet jam gaila kielės,/ Tupinčios ant kamino krašto“ (p.126).

      Vienas smagiausių knygos akcentų bene yra kiek netikėti prisipažinimai, būdingi didžiajai daliai eilėraščių proza. Antai vienas laikytinas gal net kiek rizikingu: jei autorės niekas nesugalvos apmėtyti grumstais ar kitaip pasmerkti už menininkės įvaizdžio griovimą, tai siūlyčiau atkreipti dėmesį į eilėraštį „Menininkė“ (p.45). „Negaliu būti menininkė“, – netikėtai konstatuoja autorė. Argumentacija paprasta kaip dukart du: „Pašaukimas privalo būti baisus“. Toliau įsisiautėja gana taikli saviironija (kas sakė, kad viena vertingiausių savybių – sugebėti pasijuokti iš savęs?): „Menininkė privalo būti apsileidus: jos namuose turi veistis pelės, tarakonai, o ant komodos tupėti pelkių rupūžė, kuri vieną koją įmerkia į tirpalą su verdamu eilėraščiu“. Taigi, nuo patrauklaus pusiau mistinio raganiško klodo autorė liuokteli į meniškumo sampratos ir sociumo lyginamąją analizę: „Menininkė negali turėti vaikų: jie išbarstys jos brangenybes, išsunks meilės gėrimą ir privers nelaimingą moterį tarnauti jiems, o ne eilėraščiui. (...) neprivalo skaičiuoti finansų: pirkti vaikams vaistų, vitaminų, duoti pinigų į mokyklos ir klasės fondą...“ ir taip toliau. Tai, beje, dar ne visi autorės pasitelkti argumentai: „pati turi būti gyva tik dangiška mana ir šlakeliu ambrozijos“. Jei jūsų dar neįtikino, prašom – šeimyniniai santykiai taip pat traktuojami atitinkamai: „neturi būti ištekėjusi, o tuo labiau leisti sau prabangą būti gailestinga vyro atžvilgiu“. Ir tikrai, iš kur tada imti pasaulinių katastrofų, nesuprasto vienišo kūrėjo mitą, iš kur semtis jėgų kelti pretenzijas pasauliui, mielieji? Taigi belieka pasveikinti poetę už tikslų ir racionalų paraginimą: „Pasitikrink, moterie, pagal šį toli gražu nepilną kodeksą, kad suprastum, kaip toli tau iki tikros arba bent tariamos menininkės“. Drąsus bandymas išklibinti mito pamatą, nors kūno ir sielos harmoningą santykį gerbė dar senovės graikai. Taigi gal tiktų įvertinti šį viešą mėginimą išlaisvinti meno žmogų iš privalomų stereotipų? Staiga taps lengviau gyventi ir suvokti save patį? Duokdie, kaip sakoma...

      Nuo paviršiaus iki vulkanų beigi pragaro prisiminimų (p.146–150), nuo kielių iki mūzų, skersai išilgai poetinius klodus ir atgal į introspekciją. Daugiaspalvė knyga. Tai tiek šįkart, ir gero savaitgalio, mielieji!

      Literatūra ir menas
      2006 07 28