tekstai.lt

Jurga Ivanauskaitė. Jerichono rožė Nijolei (apie Nijolę Miliauskaitę) (2003)


b_103_120_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_miliauskaite_nijole.jpg       Yra žmonių, kurie įeina į mūsų gyvenimą atsargiai, tyliai, beveik nepastebimai, tačiau jame pasilieka daug ilgiau, nei įsiveržusieji su fanfaromis, griaustiniu ir žaibais. Jei vidinį individo pasaulį lyginsime su namu, tai kiekviename dvasios būste yra nuošalių kambarių, kuriuose neįkyrūs gyventojai stovi prie aplytų langų, sėdi prie vėstančių židinių ar tiesiog kažką mąsto patamsyje. Net tuomet, kai išorinėje realybėje šių esybių antrininkai įvardijami mirusiais, jos tęsia savo slaptą buvimą, vis sunkiau atskiriamą nuo fantazijų, sapnų ir įsivaizdavimų. Būtent tokią vietą mano atmintyje užima Nijolė Miliauskaitė. Mudviejų bendravimas niekada nebuvo labai artimas, itin atviras ar intensyvus. Tačiau visada jaučiau su ja siejančią ploną sidabrišką giją, kuri nenutrūko nei man būnant toli nuo Lietuvos, Himalajuose, tebejungia ir dabar, kai Nijolė esti kažkur Anapusybėje, o gal ir vėl sugrįžo į Žemę kokiu nauju pavidalu.

       Turiu blogą arba bent jau tikrai ne memuaristinę atmintį, joje visi faktai nebeišnarpliojamai susipainioja su keisčiausiomis traktuotėmis, kurias lyg koks haliucinuojantis kino režisierius kiekvienoje situacijoje tučtuojau kuria sąmonė ir vaizduotė. Kiek pamenu, Nijolę pirmą kartą sutikau maždaug prieš dvidešimtį metų, vėlyvą ir vėjuotą vasarą Nidoje, „Urbo kalne“. Tada ji man pasirodė tarsi šešėlis Vytauto P. Bložės, kuris, nors ir neįtikėtina, toje situacijoje savo ruožtu buvo šešėlis Vladimiro Mikuševičiaus, iš Rusijos (Maskvos ar Peterburgo?) atvykusio filosofo, medievisto ir mistiko. Jo parengtas „Viduramžių bestiariumas“ iki šiol yra mano bibliotekos puošmena, o taip pat paveikslų ir tekstų įkvėpimo šaltinis. Tada, Nidoje, šis impozantiško stoto, baltų plaukų ir raudono, sūrių vėjų nugairinto veido vyras buvo pats tikriausias guru mažai mokytinių grupelei – Vytautui, Nijolei ir man, šešėlio šešėlio šešėliui. Pamariais ir pajūriais pirmas žingsniuodavo Vladimiras, iš paskos samurajiška eisena sekdavo Blože su galva veržiančia juoda juosta, tarsi saugančia, kad neišsilakstytų gaivališkos mintys. Galiausiai tipendavome mudvi su Nijole, aiškiai jausdamos savąją, moterims priderančią vietą filosofiškai disputuojančių vyrų draugijoje, bet tokia padėtimi nė kiek nesipiktindamos, o netgi didžiuodamosios, kad galime klausytis samprotavimų apie visatos begalybę, spirale besisukantį laiką ir tarsi torto sluoksniai sugulusius paralelinius pasaulius, kuriuose egzistuoja daugybė nuo mūsų nepriklausomų vladimirų, vytautų, nijolių bei jurgų. Kartais šie debatai tapdavo tokie sudėtingi ir painūs, kad visi keturi pasiklysdavome vienintelėje mums skirtoje realybėje, o tai galbūt įkvėpė Nijolės eilėraštį:

Ir vėl svyruodamas vienakis švyturys
link mariu traukia, kol už skverno
neūžaugų pušų kreivi ir kibūs
jį pirštai pastveria. Paklydę!

       Nepaisant klaidžiojimų kasdieninėje plotmėje, būtent tą vasarą Nidoje pasijutau įžengusi į metafizinių paieškų, patirčių ir netgi atradimų kelią. O Nijolė tapo mano pirmąja bendrakelione, jei naudosime rytietišką terminologiją – kaljanamitra, sielos bičiule, su kuria paskui Mokytoją einama į vieną bendrą tikslą, į Nušvitimą. Nesvarbu, kad vėliau gyvenimas mudvi išblaškė vos ne į priešingus pasaulio pakraščius. Aš nepamiršau tuomet, marių vėjyje pateiktos guru pamokos: kiekvienas įvykis tarsi įstringa laike ir jame nuolat esti, panašiai, kaip žodis ar sakinys, parašytas nesunaikinamame pergamente.

       Antrą kartą su Nijole suvedė PK – Pirmoji knyga, mat debiutavome tais pačiais 1985 metais. PK – tai tokie vienodo formato, panašaus dizaino, lyg ir uniformuoti leidinėliai, kuriais savo kelią anuomet pradėdavo visi literatūros naujokai. Toje pačioje serijoje su „Metų laikais“ pasirodė ir Vaidotas Daunys, man ant knygelės užrašęs: „Jurgai, su kuria kažkuris metų laikas (vėlyvas ruduo?) suvedė ir kažkuris išskirs...“ Lemtingi žodžiai.

       Man, tuomet itin dekadentiškai nusiteikusiai, labai patiko, kad visų mūsų knygelės buvo juodos, skirtingai nei bet kurių kitų metų PK. Vytautas P. Bložė kartą pareiškė, kad tikras poetas jau pirmaisiais eilėraščiais nusako savo ateiti. Dabar pagalvoju, kad gal net toji gedulinga PK spalva ir Nijolei, ir Vaidotui taip pat tapo savotiškai pranašiška. Ketvirtajame kiekvienos knygelės viršelyje buvo autoriaus nuotrauka, kurią tyrinėdamas galėjai spėlioti, koks likimas už to veido slepiasi. Nežinau kaip kitiems, bet man fotografijos neretai atskleidžia visai naujas žmogaus savybes, kurios, bendraujant „gyvai“, akis į akį, tarsi slepiasi po šydu.

       Fotografinė Nijolė atrodė egzistuojanti visai kitokiame pasaulyje, nei manasis, mat maliausi lietuviškosios kontrkultūros girnose, tarp hipių, pankų, žodžiu, tarp avangardinio jaunimėlio. O „Uršulės S. portreto“ autorė su tiesiu sklastymu perskirtais plaukais, tyru ir tauriu, jokio makiažo nepaliestu veidu, su balta, vąšeliu nerta apykaklaite ir ovaline sage man priminė Džeinę Eir ar kokią kitą XIX. a. romanų heroję. Tačiau jos eilėraščiai iškart tapo savi ir labai artimi, nors bylojo apie visiškai kitokias, nei manosios, patirtis ir apie kitokias erdves: prieglaudą, ligoninę, archyvą, provinciją... Nors ir keista, bet mūsų abiejų knygelėse šmėkštelėjo vienas ir tas pats personažas: Godo. Mano herojė jo laukė. O Nijolės antrininkė kartojo:

ne, aš nelaukiu Godo, aš visai
nelaukiu Godo, nei ko kito, ne
aš nelaukiu Godo...

       Tuomet pagalvojau, kad nors užaugome ir gyvename labai skirtingose išorinėse plotmėse, abiem pažįstama ta pati „nedrąsi mergytė“, kuri „tebesislapsto sielos užkaboriuos“ ir mums, kaip kokioms seserims, nesvetimos:

visos vaikystės baimės
visi siaubo sapnai
slogutis, vaiko vienatvė
kaltės jausmas
išbalęs veidas prietemoj
ir ilgesys (ko?)
kas išvaduos
išgelbės.

       Dabar, po daugelio metų vėl vartydama ankstyvąsias Nijolės Miliauskaitės poezijos knygeles – „Uršulės S. portretą“, „Namus, kuriuose negyvensim“ ir iš naujo skaitydama eiles, pastebėjau dar vieną sutapimą. Kažkada, gyvenant Indijoje, mane buvo pagavęs labai trumpas, kokią savaitę, bet užtat dieną–naktį trukęs eilėraščių rašymo tarpsnis. Jis buvo toks netikėtas ir tarsi su manimi asmeniškai nesusijęs, kad net nedrįsau tos poezijos niekur savo vardu skelbti. Ji atrodė sakytum nusileidusi iš kažkur kitur ar nuklausyta, nuskaityta iš kitos širdies, kitos pasąmonės, kitos sielos. Šiandien galiu prisipažinti, kad keli mano–nemano himalajiškieji eilėraščiai yra beveik visai identiški ankstyvajai Nijolės kūrybai, o daugelis kitų posmų, nors ir atmieštų rytietiškais motyvais, skamba kaip tikslus jos balso, intonacijų, pagavų aidas. Nežinau, kaip ir kodėl tai atsitiko. Matyt, būtent Miliauskaitės (ne Bložės, Gedos, Vaičiūnaitės ar Marčėno) eilėraščiai iš tiesų buvo labai giliai mano pasąmonėje įstrigę ir tarsi kokia savianalizė, savigaila, savipaguoda prasiveržė ribiniu būties momentu. Gaila, kad tas sąsajas tik dabar pastebėjau ir anksčiau negalėjau Nijolei papasakoti, nors, kas žino, gal mirusieji mus visą laiką stebi, jaučia, girdi.

       1985-ųjų vasarą, labai žalią, karštą ir kvepiančią, nuolat prapliumpančią liūtimis, kuomet balose burbuliuojantis vanduo tarsi užvirdavo, netikėtai atsidūriau Druskininkuose. Buvau apsėsta gilios čiurlioniomanijos ir rašiau savo pirmąjį romaną „Mėnulio vaikai“, kuriame probėgšmais figūravo MKČ. Bložės (taip ši pora kartais buvo vadinama) mane svetingai priglaudė savo namuose, pilnuose knygų ir Nijolės taip mėgiamų lauko gėlių puokščių:

pievų ramunės, pamerktos puodynėj, saujelė
neužmirštuolių, išblukusiom akim, kaip mano
močiutės
ant paveldėtos
nertinės staltiesės...

       Tąsyk su Nijole bendravome jau daugiau. Ji man padarė tylų ir gilų įspūdį. Būtent: tylų ir gilų. Šalia jos jaučiausi visiška paauglė, nors tą pojūtį lėmė ne metų skirtumas, kuris iš esmės buvo ne toks jau didelis. Manding, Nijolei labai tiko metafizikų pamėgtas apibūdinimas „Sena siela“, kuris gali būti taikomas ir visai jaunam kūnui. Sena siela, sukdama vieną įsikūnijimo ratą po kito, pasaulyje esti kur kas ilgiau už mūsiškes, todėl yra sukaupusi daugiau išminties, kantrybės, atlaidumo, užuojautos ir meilės. Būnant su Nijole tas Senos sielos švytėjimas atrodė tiesiog apčiuopiamas. Jo neužgožė net ir vulkaniškasis Vytautas P. Bložė. Beje, šių dviejų poetų pora, savotiškas tandemas, mane itin intrigavo ir domino. Apie juos buvau girdėjus įvairiausių pasakojimų, netgi legendų. Man iki šiol akyse stovi vienas, tikras, o gal pramanytas jų gyvenimo epizodas, papasakotas berods Vidmantės Jasukaitytės ir aprašytas Nijolės eilėraštyje:

trys žingsniai pirmyn, trys žingsniai atgal
susikabinę rankom
trys žingsniai į šiaurę, trys žingsniai į pietus
ratu apeini mane, ratu apeinu tave
tai primena
senovinį šokį
kažkur toli žaibavo
grumėjo
žybčiojo
melsvi žiburėliai ražienose
kai bėgom plentu
nakčia į Lazdijų pusę.

       Nežinau kodėl, kur ir nuo ko jiedu bėgo nakties plentu, tačiau tas vaizdinys man bylojo ne apie kosminę vienatvę, bet apie buvimą dviese visada ir visur, net beprotybėje, haliucinacijoje, košmariškame sapne. Tai atrodė tikrai pavydėtina. Teko girdėti samprotavimų, kad Vytautas pernelyg užgožė Nijolę, kad ji tarsi ištirpo ir išnyko jame. Mano įspūdis buvo visai kitoks. Žvelgiau į juos kaip į nedalomą IN–JANG lydinį, kuriame moteriškumas, daiktiškumas, žemiškumas, pasyvumas tobulai dera su vyriškąja energija, metafiziniu, vertikaliu, dangop nukreiptu, mąstymu. Manau, kad būtent ši priešybių vienybė tapo svarbiausiu jų abiejų kūrybiškumo šaltiniu, kūrybiškumo, kuris skleidėsi ne tik poezijoje, bet ir kasdieniame gyvenime.

       Indijoje ir Tibete esu mačiusi vadinamųjų „tantrinių porų“, garsių lamų ir iškilių gurų, lydimų savo dvasios partnerių, moterų, kurioms įžadai liepia sėdėti žemiau už savo vyrą, eiti tik jo kairėje arba atsilikus per keletą žingsnių, netgi – niekada neužminant ant jo šešėlio. Tibetiečiai tokias poras vadina Jab–Jum. Šis terminas neretai taikomas ir filosofinėje sferoje, kur Jab (Tėvas) simbolizuoja kelius į pažinimą ir metodus aukščiausiajam suvokimui pasiekti, o Jum (Motina) – kosminę Išmintį. Stebėdama tokias poras kur nors prie meditacinių Tsopemos uolų ar Dalai Lamos rūmų kieme, pagalvodavau, kad kažką labai panašaus jau esu regėjusi ir Lietuvoje. Taip, prisimindavau Nijolę ir Vytautą, mūsų pasivaikščiojimus po Druskininkus, Ratnyčią, Švendubrę ar Raigardo slėnį, kuomet Vytautas daug kalbėdavo, nuodugniai analizuodamas reiškinius, daiktus, augalus, žodžius bei jų prasmes, o Nijolė savo tylėjimu, pritarimu ar santūriomis, lakoniškomis pastabomis, visa, kas jo pasakyta, tarsi užantspauduodavo svariu moteriškosios Išminties antspaudu.

       Druskininkuose tą vasarą Bronius Talačka statė filmą „Žalčio žvilgsnis“ apie M. K. Čiurlionį. Čia persipynė dvi tikrovės, nes po žydinčiomis liepomis tarp rusakalbių, iš plačiosios „tėvynės“ suvažiavusių kurortininkų, vaikštinėjo Čiurlionis, kas, kad Valentino Masalskio vaidinamas, bet vis tiek – kaip gyvas. Miestelis su savo raudona pseudogotikine bažnyčia ir jos varpais, ežeru, kapinaitėmis ir mediniu Čiurlionio nameliu tarsi atsidalijo nuo sunkiasvorių sanatorijų, betoninių gydyklų ir granitinio M. K. Č. paminklo, o laikas sakytum suskilo į čia–dabar tebesitęsiantį „vakar“ ir čia–dabar esantį „šiandien“. Keistas jausmas. Beveik tą patį patyriau su Bložėmis būdama Nidoje, kur realybė, sujudinta metafizinių teorijų ir samprotavimų, irgi susisluoksniuodavo, prarasdavo nusistovėjusias, sutartines, saugias ribas. Tačiau, esu įsitikinusi, kad tą daugialypės tikrovės pojūtį kėlė ne tiek išorinės aplinkybės, kiek šalia esantys žmonės – Vytautas ir Nijolė.

       Tą patį, klodais sugulusių erdvių ir daugiamačio laiko įspūdį man visada darė Nijolės Miliauskaitės poezija, tik iš pirmo žvilgsnio kasdieniška, nusakanti įprastinį moters buvimą, įprasminanti rutiną, nuolat naudojamus rakandus ir neryškias buities detales. Tačiau, manding, jos eilėraščiai yra sukurti vadovaujantis šeštuoju pojūčiu, kurį ragina išsiugdyti kabalistai, arba parašyti aplinką regint trečiąja, sielos akimi, kuomet net menkiausioje žmogiškojo būvio skeveldroje suspindi metafizinis pradas, aukštesniojo pasaulio liudijimas ir visi pavidalai tampa iš vidaus persmelkti dieviškąja šviesa.

       Štai ir viskas. Daugiau su Nijole pabendrauti neteko, išskyrus atsitiktinius susitikimus su jų įprastine mantra: „Kaip gyveni–ačiū gerai–o tu–aš irgi neblogai“. Memuarų, atsiminimų žanras kažkuo panašus į psichoanalizę, niekada nežinai kur tave nuves nuosavos mintys. Kaip Nijolės eilėraštyje:

psichoanalizės tinkluos
gali rasti keletą akmenėlių, juodą plunksną,
dumblo
ar kokią dėžutę
su neužmirštuolėm

       Psichoanalizė, žinia, paremta asociacijomis. Rašydama šį tekstelį vienos sąsajos niekaip negaliu atsikratyti. Ant mano stalo, dubenėlyje, guli keistas augalas. Jis panašus į sudžiūvusių šakų ar šaknų kamuolėlį. Tai – Jerichono rožė. Pašlaksčius vandeniu, jos pilkuose lapeliuose atsiranda rausvos gyslelės, šakelės išsiskleidžia į šimto spindulių žvaigždę, kurios gelmėje sušvyti žalia properšėlė, o viskas aplinkui ima dvelkti, kaip pieva po stipraus vidurvasario lietaus. Nelaistoma Jerichono rožė ir vėl susisuka į savąjį paslapčių gniužulėlį ir tokiu pavidalu gali buvoti iki kito, drėgmės pažadinto, atsivėrimo momento. Taigi, ši dykumų gėlė–negėlė man primena ir pačią Nijolę, ir jos poeziją. Kodėl – negaliu paaiškinti. Manau, Nijolei ji irgi būtų patikusi. Džiaugčiaus, jei galėčiau per susisluoksniavusius erdvę ir laiką Nijolei Jerichono rožę įteikti.

Vilnius
2003 vasaris

       Moteris su laiko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.