tekstai.lt

Sigitas Geda. Apie jos gyvenimą, persefones, poeziją (apie Nijolę Miliauskaitę) (2003)


b_116_136_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_miliauskaite_nijole.jpg       Ne vieną sykį esu apie ją rašęs ir kalbėjęs (kai buvo dar gyva), niekad nepagalvodavau, kad reikės rašyti po mirties (jinai buvo septynetą metų jaunesnė).
       Kas dėjosi prieš 35-erius metus? Tai, ką rašiau 1968 (apie jos pirmąją publikaciją „Moksleivyje“), seniai pasimiršo, o apie ją pačią, kaip studentę, lituanistę, kuriančią eiles, daugiau pasakojo Vytautas Bložė 1970-ųjų vasarą. Tada jis prisišnekino mane pakeliauti po Dzūkiją (turėjo „Volgą“, kas anuomet buvo šiokia tokia, o gal netgi didelė prabanga). Buvo geras vairuotojas. Tikslai irgi buvo, net du. Vienas – nuvežti pas gimines į Ratnyčią jo ligotą motiną, kitas – surasti kur nors Dzūkijoje žmones, kur pats Vytautas galėtų pavasaroti (šitas žodis jau beveik išėjo iš gyvosios kalbos). Motiną palikome Ratnyčioje, mudu apvažiavome Pietų Lietuvą, aplankėme mano tėviškę ir gimines – iš motinos ir tėvo pusės. Bugiedoje (už Gerdašių) Vytautas pasiliko pas Emiliją ir Vaclovą Gedus. Vaclovas buvo mano tėvo pusbrolis. Iš tos vasaros, iš to apleisto krašto, kur Baltoji Ančia įteka į Nemuną – prisiklausęs begalę istorijų Vytautas sukūrė poemą „Girių motina“. Bet ne apie tai. Kažkuriam girių kely išsipasakojo susirašinėjąs su Nijole. O, girdi, Nijolė turinti draugę, kuri labai vertinanti Gedos poeziją. Tai buvo Gražina, su kuria mes irgi susirašinėjome.
       Nijolė ir Gražina, regis, buvo geriausios draugės visą gyvenimą, iš Gražinos gaudavau perskaityti beveik viską, ką tuomet rašė Nijolė. Pasakydavau, kas gerai, o kas nelabai. Nežinau, ar visos mano liaupsės ir kritika būdavo perduodama. Tatai gal irgi nelabai svarbu.
       Aš pats nuo 1967-ųjų, o ypač 1969-ųjų, buvau pakliuvęs į valdžios, KGB ir anuometinės Rašytojų sąjungos nemalonę, Vytautas turėjo „keistuolio“ reputaciją, todėl ir susidraugavome.
       Jis glaudėsi prie jaunesnių (vyresnieji traukdavo per dantį ir jį, ir jo eiles), mes gi – turėdavom daug bendrų šnekų apie poeziją, keisdavomės „pogrindine“ literatūra.
       Vytauto ir Nijolės ryšiai pašlijo po to, kai susirašinėjimą užtiko Nijolės motina (bibliotekininkė iš profesijos), toliau (jo pasakojimu) buvę taip: vieną dieną į buto duris Vilniaus centre, kaip sakydavom „viršum Petro Cvirkos salono“ (ten buvo dailės dirbinių parduotuvė, o kartais vykdavo netgi parodos) paskambino nepažįstama moteris, t. y. Nijolės motina su laiškais... Reikėjo juk gelbėti dukrą!
       Tai Vytautui kainavo „daug nervų“, susirašinėjimas nutrūko. Jauna poetė čia patyrė tikrą „salomėjišką“ dramą. To meto ir jausmų peripetijos aprašytos jos pačios dienoraščiuose. Niekas, tiesą sakant, dabar jau ir nežino, kiek sąsiuvinių būta. Teko skaityti paskutiniuosius iš 18 likusių... gal kada nors bus išleisti?
       Kol baigė universitetą, o ir po to buvo „jauna ir daug žadanti poetė“. Priklausė Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, lankydavosi Kompozitorių sąjungos vakaruose, kur turėjo jai simpatizuojančių muzikos kūrėjų, vasaromis (viena, Nidoje – tikrai vaizdingai aprašyta) – būdavo anuo metu populiariose kūrybinio jaunimo stovyklose.
       Lemtinga, atrodo, jos gyvenime buvo Vytauto Bložės sveikata, kuri ypač pašlijo 1972 metais (tuomet po atmintino trijų poetų „triuškinimo“ buvo išbarstyti jau surinkti ir „Naujose knygose“ reklamuoti V. B. „Preliudai“). Vytautas atguldavo tai į vieną, tai į kitą nervų ligoninę.
       Galutinis jo apsisprendimas skirtis su operos dainininke Irena J., regis, subrendo 1975–1976...
       Iš tų skyrybų yra išlikęs labai ilgas pasiteisinantis Vytauto laiškas.
       Ir Nijolė, ir Vytautas yra rašę, kad juodu iš bendro gyvenimo Druskininkuose susijungti „stumtelėjęs Geda“... Pirmą sykį tai perskaitęs, išraudau. Tiesa, kad Vytautas, ligotas ir pasimetęs, kelis sykius yra klausęs, ką jam daryti... Tačiau koks iš manęs patarėjas? Be to, užteko savų gyvenimo dramų. Kuomet Nijolė, po didelių nusivylimų, per Gražiną teiravosi, ką apie tai galvoja Sigitas, patariau tik aplankyti jį Druskininkų sanatorijoj, nuvežti rožę ir tiek... Jeigu anas „nenorįs net kalbėtis“.
       Nijolės situacija irgi buvo nepavydėtina: baigė universitetą, darbo nėr (arba labai svetimas), gyventi kur nėr, kokių nors šansų įsigyti butą – nėr... Jos dienoraščiuose tasai apsisprendimas išrašytas smulkiai. Maždaug: būsiu slaugė, medicinos sesuo, pasiaukosiu žmogui, kurį mylėjau nuo mokyklos dienų.
       Jeigu kokia nors iš mano frazių galėjo būti „lemtinga“, tai nebent pritarimas Vytautui, kad „Nijolė iki gyvenimo galo mylės tik tave ir aukosis dėl tavęs. Daugiau ji nieko neturi“.
       Taip ir išgyveno iki mirties, tempdama, kaip sakoma, visą gyvenimo naštą ir už save, ir už jį.
       Imtis kokio nors „valdiško darbo“, žinoma, ji negalėjo. Neatmenu laikotarpio, kad Vytautas kada nors būtų buvęs „sveikas“. Tiesa, būdavo metų, kai jis jausdavosi geriau, bet rūpintis juo reikėdavo nuolatos. Taigi nebus per daug pasakyta, kad Nijolė įgijo kokią 10 „profesijų“. Pirmiausia, žinoma, žmona (čia ne profesija), paskui tarnaitė, slaugė, virėja, skalbėja, vyro rankraščių perrašinėtoja (kartais tų pačių po penkis kartus), vaiksčiotoja po leidyklas ir redakcijas, namų valdybas, vykdomuosius komitetus, vaistines ir ligonines, įvairiausių pareiškimų, prašymų rašytoja, žoliautoja, grybautoja... I jaučio odą jos rūpesčių ir pareigų nesurašyti.
       Kartais tų paslaugų būdavę tokių keistų, kad tie, kurie nepažinojo Vytauto iš arčiau, galėjo ir nesuprasti. Pavyzdžiui, Nidoje, kada V. gydėsi bėgiojimu ir jūrų maudynėmis, iš ryto Nijolės pareigos būdavo:
       kol V. bėgioja, nutempti iki jūros krepšį su rankšluosčiais, rūbais, mineraliniu vandeniu etc. (geras kilometras per mišką, kas atsimena), laukti, kol V. išsimaudys ir sausai jį nutrinti, tada – anajam vėl bėgant girių takais labai sparčiai pirma jo parlėkti į „Urbo kalno“ kambarį, prileisti vonią vandens... Nei per karsto, nei per šalto.
       Kas nors pagalvos, kad tokių dalykų nereikia rašyti. Aš atsakysiu, kad tokių įgeidžių V. yra turėjęs šimtus. Kasmet, o kartais ir kelis kartus į metus, jis kardinaliai keisdavo savo nuostatas, gydymosi būdus, vaistus: šokdavo nuo stipriausių tablečių prie žemuogių arba daigintų kviečių, nuo šviežio karvės pieno prie destiliuoto vandens, su poetišku fanatizmu įtikinėdamas, kad taip reikia gyventi, taip gydytis, taip kvėpuoti, taip vaikščioti... Tuo tikėti, tuo netikėti. Žodžiu, senovės orakulas.
       Tie, kurie jį gerai pažinojo, beveik nekreipdavo dėmesio, svečiai klausydavosi ištempę kaklus...
       Nijolei būdavę sunkiau. Ji pati dažnai persiimdavo visom tom „papildom“. Galbūt sunkiausias jų gyvenimo periodas buvo 1980-ieji. Keista, bet būtent tada, kai Druskininkuose jiems jau nereikėjo keltis iš vieno bendrabučio į kitą, iš vieno nuomojamo buto į kitą. Pasistatė savą kooperatinį. Nemanau, kad čia viską reikia dėstyti, bet „blūdas“ buvo stiprus. Kas skaitys to laikotarpio ir jo, ir jos eiles, atras daugybę pėdsakų. Rimti gydytojai, kuriuos surado juos globojęs poetas ir vertėjas, kurį vadinome Maestro, kelis sykius mums prasitarė, esą Nijolė „labiau indukuota negu Vytautas...“ Tai yra, paveikta psichologiškai (Vytautas per savo vaizduotę, o ir iš visų ligoninių „užsikrėsdavo“ anuo metu populiariom utopijom, teorijom ir fantasmagorijom. O vyro žmona juk privalo klausyti! Ypač jeigu jis smarkiai vyresnis ir toks įtaigus).
       Ties Lazdijais, šaltą žiemos naktį, regis, buvo perėję net į Lenkiją... Kas matė kino kadrus, kur jiedu, tamsios žmogystos, susiglaudusios, apsiašarojusios klampoja per pustomas Nidos kopas, gal net nepagalvoja, jog abiems tada, kaip dabar su jumoru pasakome, „buvo pasislinkę“... Nijolė po daugelio metų taip ir sakydavo: – 1980, kai buvome (...)

 

       Grįžimas prie eilių

       Vienas kitas štrichas iš jų gyvenimo čia reikalingas dar ir tam, kad Nijolė keliolika metų nerašė, arba labai mažai rašė, arba labai keitėsi ir keitė savo kūrybos stilių.
       Pirmoji jos eilėraščių knyga išėjo tik 1985 metais – „Uršulės S. portretas“.
       Uršulė, tai, žinoma, mūsų dukra. Ji pati labai norėjo turėti savo vaikų. Vaikščiojo pas gydytojus, tarėsi. Tie sakydavę, kad esama rizikos dėl Vytauto persirgtų ligų. Tada buvo sugalvoję įsivaikinti. Ir labai rimtai. Nijolė važinėdavo į vaikų namus. Žinau, kad vieną mergaitę buvo jau išsirinkusi Panevėžyje. Veždavo jai dovanų, siūdavo lėles. Paskui V. sveikata vėl pašlijo ir – viskas nuėjo vėjais. Lėles (nukrypsiu į šalį) ji siūdavo fantastiškas. Turėjo daug lenkiškų knygų su įvairių laikų ir šalių lėlėmis. Drabužių – sijonų, bliuzelių, kykų, batelių, striukių, paltų, paltelių pavyzdžiais.
       Dzūkijoje išmoko uogauti, grybauti, virti įvairiausias uogienes. Viską darydavo gal netgi kruopščiau ir atkakliau, nei „lengvesnio sukirpimo“ dzūkės. Pavyzdžiui, apsitūlojusi pirštinėm pjaudavo dilgėles, iš kurių paskui spausdavo „geležį“... Vienu metu pusė lietuvių gydėsi šaltalankių aliejumi. Užsikrėtė tais gyduoliais ir jinai. Neduokdie, koks darbelis! Tie krūmai spygliuoti, spygliai – aštresni nei erškėčių. Visos jos rankos būdavo subadytos. Pusė namų visados būdavo užkrauta vaistais, žolėmis, uogienėmis, grikiais, grybais... džiaugsmas pelėms!
       Iš šito jos gyvenimo – didžiosios patirtys. Kai nusipirko sodybą Švendubrėje, ėmėsi sunkiausių – daržininkystės, sodininkystės darbų. Be juoko. Plėšė dirvoną sode su kastuvu, genėjo senas obelis. Pati smulki ir liesutė. Dažė sienas, baldus, grindis. Švedišku pjūkleliu genėjo medžius.
       Poezijai likdavo vakarai – virtuvėje. Vytautas yra paliudijęs, kad rašydavusi beveik slapta. Jeigu vyras prieidavo, ranka uždengdavo ką parašiusi.
       Tokia (norėjau parašyti „sovietmečio“) moters, lituanistės, poetės dalia. Po to išleido dar porą rinkinių, galop – rinktinė su naujausių eilėraščių priedu „Eilėraščiai Persefonės palydai“.
       Jau sirgo. Visas tas ūkis, nepriteklius, žemės darbai, visas, mano galva, per gilus „lindimas į žemę“, slaptos širdgėlos ją pagraužė.

 

       Liga

       Liga buvo ta, apie kurią dabar jau atviriau pašnekama. Kitados žmonės ją slėpdavo, bet ką čia beslėpsi, jeigu krūties vėžys buvo jau išsiplėtęs – ketvirtoji stadija. Niekam ji nesiskundė, gal ir pati tikėjo pagysianti. Ar pasigydysianti. Juk tiek visokių vaistų žinojo!
       Paskui jau, deja, teko ieškoti būdų, kaip atsigulti į ligoninę. Druskininkuose gydytoja išrašė nukreipimą į Santariškes. Kaip bedarbei... Visi mūsų rašytojai (ir ne tik rašytojai) neturi jokių socialinių garantijų. Laimė, kad nesodina į kalėjimą, kaip veltėdžių (J. Brodskio atvejis andainykštėję Sovietų Sąjungoje).
       Kurį laiką Nijolė savo ligą slėpė ir nuo Vytauto. Važinėdavo į Vilnių, Santariškių ligoninėje jai suleisdavo labai stiprių antivėžinių. Kiek pailsėjusi pas seserį, sėsdavo į autobusą ir grįždavo į Druskininkus. Tai tęsėsi kankinamai ilgai, kol atsisakė viena ranka...
       Už visą jos gyvenimo kūrybą (knyga „Sielos labirintas“, 1999) pavyko „išrūpinti“ Nacionalinę premiją. Išrūpinti – gal ne tas žodis, bet (nebijau prasitarti) prieš slaptą balsavimą Nacionalinių premijų komiteto nariai žinojo, kad ji beveik nepagydomai serga.
       Nuo visų švitinimų – nuslinko plaukai . Premijos atsiimti vežėme jau su dailiu peruku... Su tuo pačiu peruku ji dar suspėjo vasaros pradžioje nuskristi į Čikagą (sykiu su Vytautu), kur išeivijos buvo kviesti skaityti eilių.
       – Kodėl Nijolė, kai gyveno pas mus, iš ryto buvo apsirišusi galvą skarele? Gal priklausė kuriai... vienuolijai? – klausė mane po metų žmonės, pas kuriuos jiedu buvo apsistoję.
       – Ne, – sakau, – matyt, tuo metu jinai būdavo be peruko.
       Taigi, ir tenai viešėdama, regis, savo negandų negarsino. Yra išlikę fotografijų, kur ji tarsi atjaunėjusi, šviesi, tik akys liūdnos. Tai vis toji liga, tie „naujieji plaukai“.
       Jau po mirties girdėjau mokytus žmones kalbant, girdi, nenorėjusi gydytis, pabėgusi iš ligoninės ir dar, ir dar. Gydymas buvo klaikus, nėr ko pasakot. Keletą kartų mes patys ją vežėme čia į vieną, čia į kitą pusę, kai ką girdėję iš jos pačios lūpų. Be to, gali paliudyti ir ne vienas, tuo metu jai padėjęs, žmogus.
       Paskui ji jau nepajėgė važinėti tais visais autobusais, žiemą, parišta ranka. Ištvėrė gal pusantrų metų, t. y. išgyveno.
       Gal paskutinį kartą ploną ir lūžinėjantį jos balsą išgirdau trys mėnesiai prieš mirtį. Paskambino telefonu ir ėmė berti užsikirsdama (mikčiojo ir užsikirsdavo iš vaikystės):
       – Sigitai, aš noriu atsiųsti vieną trumpą vertimuką iš Dominiako. Jis serga vėžiu, gydytojai paleido iš visų ligoninių. Gyventi jam liko gal mėnuo. Eilėraštis skirtas jo dukrytei...
       – Zbigniewas? Toks aristokratiškas lenkas? Simpatiškas žmogus, puikus poetas... miršta?
       (Pauzė)
       – Siųsk greičiau. Bent tiek galime atsišaukti.
       (Z. Dominiakas būdavo kasmetinis Druskininkų poetinio rudens svečias. Vytautas buvo gražiai išvertęs jo suimprovizuotus tariamus Marilės laiškus Adomui Mickevičiui).
       Netrukus sužinojome apie jo mirtį.
       Nijolė tuo tarpu dar sėdėjo (kol galėjo sėdėti) ir viena ranka perrašinėjo Vytauto rankraščius. Mašinėlė jai jau buvo „per sunki“, Kornelijus Platelis padovanojo savo pirmąjį kompiuterį.
       Vasario vidury jos lankyti išvažiavo Gražina, iškvietė seserį Benitą. Buvo ir dar pasiaukojusių moterų, kurios stengėsi palengvinti paskutiniąsias jos gyvenimo dienas.
       Mirė kovo gale.
       Bet apie tai galima pasiskaityti nekrologuose.

 

       Pabaigai – šiek tiek mistikos su jazminais ir... rupūžėmis

       Jiedu (Nijolė ir Vytautas) ne sykį lankėsi pas mus, mes – pas juos. Važiuodavom uogauti, maudytis arba tiesiog – kur nors, pavyzdžiui, pasėdėti ant Liškiavos piliakalnio, prie Nemuno.
       Vienais metais buvau užsivedęs apie... rupūžes. Lietingomis vasaromis jos lįsdavo iš visur. Daugiausia iš po pamatų. Jeigu prieangio durys praviros, eidavo ir į trobą. Mūsų šunelis jas apuostinėdavo ir nedrįsdavo net nagu krepštelėt. Nematyta, baugu, kur jau čia.
       Ėmiau pasakoti, kad 1958–59 metais, kai su tėvu statėme savo namus, pradėdami nuo duobės kasimo, t. y. rūsio, esu matęs rupūžių, gyvenusių 23 metrų gylyje. Kasi, kasi, ūmai kažkas sujuda. Smėliuota požemių karalienė, žemės angelas.
       Su tais „žemės paukšteliais“ susijusi paskutiniojo laikotarpio Nijolės poezija – „Eilėraščiai Persefonės palydai“. Mat Švendubrėje jie susidūrė su jomis irgi „akis į akį“.
       Vėlgi – ne apie tai. Ji labai norėjo pasisodinti saldymedžių (suvalkiečiai tuos krūmus su melsvai rausvomis uogomis vadina „medleva“ – iš N. ir išgirdau). Pasodinome Švendubrėje medlevos. Mes labai norėjome jazminų. Koks kiemas be jazmino? Atsivežėm iš Švendubrės rudenį, Nijolės su Gražina iškastų. Prigijo, pavasarį, jau po mirties, darinėjau kieme kuojas, kurias Nemune sumeškeriojo Česius. Jeigu miršta artimi žmonės, tai nėr lengva atsisakyti minčių apie juos. Jie dar čia pat, su jais dar kalbiesi. O čia priedo – tie jazminų krūmeliai. Pagalvojau, kad reikia juos palaistyti. Aš – augęs prie ežerų. Ten buvo prietaras, kad medeliai labai auga, jeigu papili vandens, kuriame mirko žuvys... Kaži kaip baugščiai pakėliau pilną „bliūdą“ vandens su kuojų žvynais ir... supyliau ant N. jazmino... kažkas ėmė krutėti, judėti, smėlis visai pasišiaušė... Sprukau šalin, paskui smalsumo genamas vėl sugrįžau. Kaip koks nusidėjėlis.
       Laimingai peržiemojusi iš po smėliuko, iš po krūmų šaknų ropštėsi vidutinio dydžio žemės paukštytė. Žemės angelas, Persefonė, karalaitė, tikra lietuviška rupūžė, visa aplipusi auksiniais smilčių ir sidabriniais kuojų žvyneliais. Tarsi klaustų:
       – Kodėl taip padarei? Aš juk miegojau! Čia juk mano namai.
       Ir dar tokia minklė: atvažiavo ji tada sykiu su medeliu iš savo namų, iš jos sodo, ar... Ar čia jau paslaptis, mistika, priminimas man, kuris visad su įtarimu klausėsi kalbų apie reinkarnacijas, persikūnijimus, tariamas ir tikras sielų keliones, spiritizmą, mirtį bei prisikėlimą.
       – Aš tau įrodysiu, jog visa tai ne juokai, – rodos, būtų kalbėjusi ji be jokio balso.
       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
       Tūkstančiai vyrų ir moterų vargsta, kamuojasi rašydami eiles. Kai kam ima ir „pasiseka“. Galima būtų tarti, kad Nijolei pasisekė.
       Tokia kaina, apie kurią aš čia tenorėjau puse lūpų prasitarti.
       Parašiau, kad jos gyvenimas buvo sunkus, netgi šiurpus, tragiškas, tačiau jame buvo ir kasdienių džiaugsmų. Iš kasdienybės praregėjimų ji sukūrė savo eiles.
       Nuo mažumos ji norėjo tapti poete. Ir ja tapo. Tad čia išsipildė tai, ką yra sakęs dar didysis J. W. Goethe:
       – Bijokite savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo.
       Apie kokią nors „kainą“ Goethe neužsimena.
       Nenorėjau pasakyti, kad jinai buvo nelaiminga. Kas kokios laimės nori.

Vilnius
2003 vasario 19

       Moteris su laiko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.