tekstai.lt

Kornelijus Platelis. Buvimo paslaptis (apie Nijolę Miliauskaitę) (2003)


b_109_127_16777215_0___images_stories_miliauskaite_nijole.jpg       Mes susitikome 1977 metais. Aš jau porą metų grįžęs iš kariuomenės, gyvenau Druskininkuose, ji su Vytautu – taip pat. Sausio mėnesį „Nemuno“ žurnale pasirodė mano pirmoji eilėraščių publikacija, ir jiedu mane susirado. Nuo to laiko pradėjome intensyviai bendrauti, susitikinėdavome mažiausiai dukart per savaitę, gerdavome arbatą ir aptarinėdavome literatūros reikalus, Lietuvos ir „pasaulio“. „Pasaulio“ rašau kabutėse, nes gyvenome tolokai nuo kokių nors tuo metu didžiuosiuose pasaulio kultūros centruose vykusių diskusijų. Informacija pro geležinę uždangą prasiskverbdavo sunkiai, juo labiau - kultūrinė. Mūsų pokalbių temos priklausė nuo to, kokias knygas pavykdavo gauti. Tuo metu visi trys skaitėme lenkiškai ir rusiškai. Tai buvo pagrindinės kalbos, kuriomis užsienio literatūra mus pasiekdavo. Neskaitant, žinoma, pasirodančių lietuviškų vertimų. Šį tą pavykdavo perskaityti ir originalo kalbomis, man – angliškai, Vytautui – vokiškai. Tačiau aptarimo objektų mums pakakdavo. Tuo metu lenkai išleido Joyce'ą, Proustą, visą seriją Lotynų Amerikos autorių, rusai – daug Rytų ir Vakarų klasikos. Pasaulinę literatūros biblioteką, Literatūros paminklų seriją. Tačiau daugiausia mūsų dėmesio susilaukdavo kiekviena lietuvių poezijos ar prozos publikacija.

       Nijolė visada dalyvaudavo mūsų diskusijose, bet beveik nekalbėdavo. Ji buvo kukli, atrodė tiesiog pakerėta Vytauto poezijos ir intelekto, ne itin pasitikinti savo vertinimais. Apie savo pačios kūrybą kalbėdavo tik būtuoju laiku. Vytautas taip pat neskatino jos rašyti. Sakydavo, kad šeimoje ir vieno poeto pakanka. Nijolė karštai jam pritardavo. Tačiau retkarčiais pasislėpusi kurdavo ir šlifuodavo savo eilėraščius. Dabar, žvelgiant atgal, aiškiai matosi, jog tylint prie arbatos puodelio, buvo kalbama kitur ir ten jau pasakoma viskas apie save ir aplinkini pasaulį. Pasakoma taupiai ir tiksliai, paprastai ir daugiaprasmiškai, su didžiuliu meniniu skoniu ir klausa. Jokie panašūs prisiminimai geriau neperteiks Nijolės buvimo paslapties. Juo labiau, kad pro jos lūpas į viešumą išsprūsdavo labai nedaug žodžių, jos gyvenime nebuvo daug įvykių. Dramaturgui ir memuarų autoriui nėra ką veikti su tokia šykščia medžiaga. Kur kas daugiau – poezijos tyrinėtojui ir aiškintojui.

       Nijolė visada ilgėjosi namų, tikro namelio su gėlių darželiu po langu, su šiokiu tokiu sodu, daržu. Tai atsispindi ir jos kūryboje. Iš pradžių jie gyveno pas vienus ar kitus žmones Druskininkuose bei Ratnyčioje, kaime prie Druskininkų, kur vėliau, baigę statyti namą, atsikėlėme ir mes. Paskui gavo nuosavą butą miegamajame rajone, penktame aukšte, kurį pasirinko Vytautas kad virš galvos jam niekas nevaikščiotų. Ten gyveno daugiau nei dešimtmetį, galvojo apie mažą butelį Vilniuje, kur Nijolė galėtų gyventi po Vytauto mirties. Tačiau Vytautui nepatiko jam siūlomo buto vieta, o paskui siūlymų laikai pasibaigė. O ir likimas viską patvarkė kitaip. Jos gyvenimo pabaigoje jiedu nusipirko sodybą Švendubrės kaime, netoli Druskininkų. Atrodo, svajonė išsipildė, tik, kaip visada, per vėlai.

       Kiek prisimenu, Nijolė visada, kad ir kur jie gyventų, rūpestį maistu ir kitais ūkiškais reikalais laikė pagrindine savo priederme. Sveikai mitybai nebuvo gailima laiko ir jėgų, nors tos mitybos koncepcijos nuolat keisdavosi, priklausomai nuo perskaitytos literatūros. Vienintelė pastovi Vytauto koncepcija buvo organizmo valymasis. (Dera valgyti ypač tai, nuo ko valosi organizmas.) Prisimenu Nijolę vasarą uogaujančią, renkančią vaistažoles, verdančią uogienes, gaminančią kitokius skanėstus, auginančią daržoves keliose poeto ir gydytojo Jono Tertelio jai paskolintose žemės lysvėse kolektyviniame sode. Visada pėsčia su sunkiais krepšiais, visada į penktą aukštą. Niekada nedejuojanti ir nesiskundžianti. Švendubrės sodyba, išsipildžiusi jos svajonė, prislėgė ją sunkia našta. Jau sirgdama, nuolat važinėdama į Vilniaus ligoninę, beveik nebevaldydama kairės rankos, ji negalėjo sau leisti nesudoroti viso daržo ir sodo derliaus. Kartą gana džiaugsmingai pasidalino su manimi savo išradimu: girdi, kam nors ją atvežus iki namų, ji pirmiausia susinešiojanti krepšius iki pustrečio aukšto, o paskui jau užbaigianti darbą.

       Vienu metu jiedu turėjo nusipirkę „Žigulį“. Vytautas dėl silpno regėjimo vairuoti nebegalėjo, tad šis darbas teko Nijolei, sugebėjusiai išsilaikyti teises. Gyvenimas fiziškai jai turbūt palengvėjo. Nuvažiuodavo ji į Keturvalakius pas mamą, į Nidą ar Palangą, pavažinėdavo su reikalais po Druskininkus. Tačiau psichiškai jai vairuoti buvo labai sunku, jaudindavosi, ir nežinia, kuris tų sunkumų (vertimasis be automobilio ar vairavimas) buvo lengvesnis. O kai kartą važiuodama pas mamą Nijolė pažliugusiame žvyrkelyje nuslydo į griovį, vairavimas jai tapo tikra kančia. Tad automobilį teko parduoti.

       Arbatą mes gerdavome ne tik keturiese (turiu omeny dar savo žmoną Zitą). Kartais į Druskininkus užsukdavo Sigitas Geda pakeliui į gimtuosius Paterus, kiti poetai ir kritikai. Pamenu Vytauto 50-metį 1980-jų vasarą, kai jo pasveikinti atvažiavo Sigitas Geda, dailininkas Linas Katinas, Marcelijus Martinaitis, Kęstutis Nastopka, atrodo, Judita Vaičiūnaitė. Vytautas blogai jautėsi, gulėjo lovoje savo dar pustuščiame naujame bute, tad priiminėti svečius teko Nijolei. Draugai po vieną eidavo kalbėtis su Vytautu, o likusieji diskutavo virtuvėje.

       Nemanau, kad galima kalbėti apie anų laikų kokią nors organizuotesnę poetų grupę, tačiau mes visi, stilistiškai priešinęsi cenzūrai ir poetiniam establišmentui (viešai priešintis tik stilistiškai ir buvo įmanoma), jautėme vienas kito petį. Tam būriui, jei ne akivaizdžiai, tai savo kūryba, be minėtųjų, dar priklausė ir Jonas Juškaitis, tada jau miręs Antanas Masionis, Judita Vaičiūnaitė, jau emigravęs Tomas Venclova, Albinas Žukauskas – labai skirtingų kartų poetai, kuriuos vienijo pastangos atnaujinti poetinę kalbą ir, įteisinus metaforą bei daugiaprasmiškumą, padaryti ją neįkandamą cenzūrai. Tam būriui priklausėme ir mudu su Nijole, nors aš pirmąją knygą išleidau tik 1980, o ji – 1985 metais. Bent jau mūsų trijų diskusijose šie skirtingi autoriai buvo įgavę apibrėžtesnės grupės kontūrus ir vertinami ypač palankiai.

       Vėliau Daiskininkuose pradėjo lankytis mano ir Nijolės kartos poetai – Almis Grybauskas, Donaldas Kajokas, Edmondas Kelmickas, Kęstutis Navakas, Gintaras Patackas. Atvykdavo ir muzikų į Kompozitorių kūrybos namus ar koncertuoti – Osvaldas Balakauskas, Donatas Katkus. Kartais surengdavome privačius poezijos skaitymus. Tačiau Nijolė juose nedalyvaudavo, tik klausydavosi. Viešai skaityti savo eiles ji pradėjo tik išleidusi pirmąją knygą. O nuomonės apie tai, ką išgirdo, reikšti neskubėdavo, bet jei ką pasakydavo, visus nustebindavo savo įžvalgos gilumu.

       Mūsų pažinties pradžioje nemažai kalbėdavome apie poetinę techniką, rimavimą, ritmiką, verlibrui tinkančias poetines priemones. Dažniausiai mane Vytautas mokydavo gerų manierų, nes buvau „laukinis“, piktindavausi kalbine suvalkiečiu diktatūra, ir negalėdavau suprasti, kodėl „šitaip bjauriai“ turiu kirčiuoti vieną ar kitą žodį, kai mano gimtuosiuose Šiauliuose (nors pripažindavau, kad apskritai jų tarmė negraži) sakoma visai kitaip. Nijolė įdėmiai klausydavosi tų „pamokėlių“, bet nesikišdavo į pokalbį. Tik paklausta, kaip kirčiuoti tą ar kitą žodį, kaip tikra suvalkietė (Šiauliai nuo Baisogalos per toliausiai, ir mudviejų su Vytautu kirčiavimo skoniai kartais sutapdavo), pasakydavo, kaip kas turi būti. Būdavo ir kad ji atskirai įsitraukdavo į pokalbį su Zita apie, kaip ji sakydavo, savo „bobiškus“ reikalus – valgio gaminimą namų ūkį, – kurie jai ne mažiau rūpėjo už literatūrą, nes buvo kaip ir jos pagrindas, bent jau vienas pagrindų: tik tinkamai pamaitinti vyrai galėjo kurti savo šedevrus.

       Bendraudavome mes ir Nidoje, „Urbo kalno“ kūrybos namuose kur stengdavomės ištaikyti nuvykti kartu. Jie labai mėgo jūra. Prie jūros Vytautas sakėsi rašąs geriausiai. Nijolės eilėraščiuose taip pat jos atspindžių esama, nors nepasakyčiau, kad tokia didelė atvira erdvė jai būtų dvasiškai artima. Prie mūsų ilgų vakarinių pasivaikščiojimų, be senų pažįstamų, prisijungdavo Ričardas Pakalniškis, baltarusis Ryhoras Baradulinas ar koks kitas poetas. Kūrybos namų kieme neretai į kokius svarstymus mus įtraukdavo Aleksys Churginas. Nijole taip pat tik klausydavosi ir, jei pareikšdavo kokių pastabų, tai tik vėliau, kai likdavome trise. Gal tai ir netiesa, gal ne taip būsiu supratęs Vytauto žodžius, bet atrodo, Nidos ir Palangos kūrybos namų kainų politika, kai RS nariui viskas kainuodavo pigiau, pakeitė jo nuomonę dėl Nijolės rašymo. Jis pradėjo skatinti ją kurti, patarinėdavo, padėdavo atrinkti eilėraščius, ir Nijolė ėmė skelbti savo paslapčiom parašytus tekstus, leisti knygas, stebindama kritikus ir pavergdama skaitytojus. Netrukus ją priėmė į Rašytojų sąjungą. Pragyventi prie jūros pasidarė lengviau, nors kelionės Nijolei būdavo labai sunkios. Vytauto darbui reikėjo daug knygų, pasivaikščiojimams – rūbų, gyvenimui – sveiko maisto. Sunkiai nešti dėl sveikatos jis negalėjo, bent jau taip sakė, tad didžiausi nešuliai tekdavo niekada niekuo nesiskundžiančiai „Barbutei“, kaip ją su jumoru vadindavo Vytautas.

       Dar viena neginčytina Nijolės priedermė buvo spausdinti mašinėle Vytauto eilėraščius, siųsti ar vežti rankraščius redakcijom ar leidykloms, skaityti korektūras. Vytautas turėjo įprotį daug kartų taisyti savo eilėraščius, neretai grįždamas prie ankstesnių variantų. Ir kiekvienam tokiam taisymui tekstas turėdavo būti naujai atspausdintas, be ankstesnių pataisymų. Nijole yra sakiusi, kad kai kuriuos kūrinius yra perspausdinusi po dvi dešimtis kartų. Šis darbas negalėjo neįtakoti jos pačios kūrybos. Ir galima tik stebėtis, kad Nijolei pavyko išlaikyti savitą stilių, balsą. Žinoma, Nijolės ir Vytauto poezijoje esama tam tikro bendrumo, tačiau jis kur kas gilesnis už tai, ką galima būtų vadinti įtaka. Tai jų pažiūrų, santykio su pasauliu ir kūryba, moralinių nuostatų bendrumas. Tai įdomi tema būsimiems literatūrologų moksliniams tyrimams. Kita vertus, Nijolė ne tik mechaniškai perrašinėdavo tekstus. Vytautas, o ir ji pati ne kartą yra sakiusi, kad ji reikšdavo savo nuomonę ne tik apie pakeitimus, bet ir pačius eilėraščius, ir tos nuomonės Vytautas neretai paisydavo.

       Nelengvai jiedu pergyveno ir socialinius mūsų visuomenės pasikeitimus Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tiesa, abu visada buvo jos šalininkai, niekada negirdėjau jų kuo nors skundžiantis. Tiesa, Vytautas visada nepajudinamai tikėjo, kad juo kas nors privalo pasirūpinti. Ir visada kas nors rūpinosi. Tačiau iš pradžių abu gyveno labai sunkiai. Nijolė, matydama, kad iš Vytauto pensijos pragyventi nepavyks, o už poeziją niekas mokėti nebenorėjo (ir nebegalėjo), pradėjo siūti lėles ir bandyti parduoti jas Vilniuje. Tos lėlės buvo senoviškos, senamadiškos, netinkančios į šiuolaikinių barbių draugiją. Jas turbūt savo anūkėlėms pirkdavo tik kokios senelės, prisiminusios savo vaikystės žaislus. Tačiau tai buvo beveik gyvos lėlės, nusinešdavusios pačios Nijolės sielos dalelę, kaip ji pati prisipažino eilėraštyje „Lėlių siuvėja“. Užsiėmimas tas jai nedavė apčiuopiamų pajamų, tačiau turėjo gilesnę simbolinę prasmę. Ji norėjo turėti vaiką. Kartais jo ilgesys prasiverždavo nuostabiais eilėraščiais. Kad ir tokiais, kaip tas, kurį cituoju toliau.

       Nijolė apskritai mėgo rankdarbius, ypač siuvinėti servetėles, patalynę, drabužius. Mėgdavo puoštis savo išsiuvinėtais sijonais, liemenėmis. Atrodė kiek senamadiškai, bet viskas buvo atlikta labai skoningai. Tų rankdarbių taip pat apstu jos eilėraščiuose.

       Iš to ką čia parašiau, gali atrodyti, kad Nijole tebuvo kuklus Vytauto šešėlis, jo gyvenimo palydovė, vos ne tarnaitė, neturinti savo balso ir nuomonės. Toli gražu ne taip. Nijolė iš tiesų buvo savarankiškai prisiėmusi daug bendro gyvenimo darbų.Tačiau savo nuomonę apie tą gyvenimą ji visada turėjo. Dar daugiau – jį turėjo tam tikro Vytautui nebūdingo suvalkietiško tvirtumo, nuoseklumo, netgi nelankstumo. Minėjau nuolat besikeičiančias jų mitybos ir šiaip sveiko gyvenimo doktrinas. Be abejo, jos buvo susijusios su kokiomis nors dvasinėmis praktikomis. Mūsų pažinties pradžioje, regis, Nijolė į jas įsitraukdavo tik dalinai, tarsi sakyte sakydama, kad pati geriausia moters dvasinė praktika – namų ruoša bei rankdarbiai. Tai, lyg ir savaime suprantama, buvo vyrų reikalas. Mudu su Vytautu, žinoma, atskirai, medituodavome, darydavome jogos pratimus, dažnai apie tai diskutuodavome. Ši veikla ir dabar man atrodo prasminga, kol (tai grynai mano nuomonė) žmogus nepradeda šlietis prie kokios nors panašiai tikinčių bendruomenės, nors ir, pasak Nietche's, apie neprisijungusįjį ne tik palaidas velnias šokinėja, bet ir kiaulė. Palaipsniui Nijolė ėmė vis labiau įsitraukti į tokią veiklą. Visada beatodairiškai tikėdama tuo, ko jau ėmėsi, ir būdama nusistačiusi eiti iki galo, ji viską darydavo uoliau už Vytautą ir net jį, tingiai besispyriojantį, tempdavo paskui save. Būdavo laikotarpių, kai jiedu taip vienas kitą stimuliuodami gerokai psichiškai įsiaudrindavo. Tai matydamas, kartą esu pataręs jiems kelioms dienoms atsiskirti. Jie tai palaikė bandymu jiems pakenkti.

       Nijolės gyvenimo pabaigoje jiedu ėmė dėtis su (man) įtartinomis grupelėmis - kažkokiais kvėpuotojais ir krišnaitais. Tuo metu mes pradėjome susitikinėti rečiau, nes nuo 1996 metų dirbau Vilniuje ir į Druskininkus grįždavau tik savaitgaliais. Hare Krišnos religinė bendruomenė, jei pro pirštus žiūrėsime į jų keistas eisenas gatvėmis, gal ir nenusipelno „įtartinos“ epiteto. Jie užsiima labdaringa veikla ir, kiek žinau, nėra agresyvūs. Turbūt kiekvienas esame sutikęs jaunuolių, gatvėje pardavinėjančių jų knygas ir reklamuojančių vedų išmintį. Tačiau neteko matyti jų platinančių pačių vedų vertimų, o tik Bhagavadgytą (anaiptol jos nemenkinu, ja daugiau negu bet kuriuo kitu tekstu ir pats gyvenime vadovaujuosi) su jų mokytojų komentarais ir panašius veikalus. Mane visada stebino, kaip Nijolė ir Vytautas, du tokie apsišvietę, subtilaus skonio intelektualai, savo poetinėse laboratorijose užsidarę alchemikai, be to, turintys vienas kitą, ėmė bendrauti su kur kas siauresnio akiračio žmonėmis. Ir čia Nijolė buvo pirmoji, uolumu gerokai lenkdama kur kas pragmatiškesni Vytautą. Jos poezijoje pradėjo rastis vis daugiau krišnaitiškų motyvų. Nors ji tai darė, kaip visada, be galo elegantiškai, man tie kūriniai neatrodo patys stipriausi. Be to, Nijolė pradėjo rituališkai gaminti valgį, rituališkai jį tiekti. Jos patiekalai buvo puikūs. Neabejoju, kad Vytautui tai buvo labai stiprus argumentas „už“ Krišną. Teko ir mums pagal visas apeigas ragauti jos skanėstų. Tik Nijolei vedos leido kam nors įdėti į lėkštę savo paruošto maisto. Tačiau ji negalėjo tuo pat me valgyti pati, o jeigu valgė, turėjo, prieš kam nors įdėdama, nusiplauti rankas ir burną.

       Tuo tarpu iš pradžių gerokai užleista Nijolės liga progresavo. Iš paskutiniųjų ji stengėsi nepasiduoti, nepasiskelbti neįgalia. Toliau dirbo jau sunkiai bepakeliamus buities darbus, toliau spausdino Vytauto eilėraščius. Tačiau vis aiškiau suprato turėsianti išeiti. Tik vienas Dievas žinojo, kas dėjosi Nijolės sieloje. Reikėjo apsispręsti, pasirinkti apeigas, palydesiančias ją į kitą pasaulį. Reikėjo dvasios stiprybės. Nemažiau negu Krišnos mokomam Ardžūnai. Ir Nijolė jos savyje surado. Pasiruošė, sudėliojo į dėžes savo archyvą, paruošė kiekvienam romesniam draugui po atminimo dovanėlę (man teko kalnų krištolo gabalas jos pačios pasiūtame drobiniame maišelyje), sutvarkė finansinius reikalus (neseniai buvo gavusi Nacionalinę premiją). Priėmė paskutinį patepimą pagal krikščioniškas apeigas. Paskutinėmis dienomis ją slaugė jos sesuo Benita. Dažnai atvažiuodavo Gražina Gedienė. Iš Švendubrės jos aplankyti ir pavalgyti Benitos paruošto maisto ateidavo Vytautas.

       Atsisveikinau su ja, likus dviem dienom iki mirties. Ji gulėjo savo bute Druskininkuose, Liškiavos gatvėje. Kartais prarasdavo sąmonę. Veidas buvo išbalęs su aiškiais mirties ženklais, žaizda pažastyje atsivėrusi. Ji lyg ir nusišypsojo, kai pabučiavau į kaktą. Mirė naktį iš sekmadienio į pirmadienį. 2002 kovo 25.

Vilnius
2003 kovas

       Moteris su laiko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.