tekstai.lt

Aušra Tamaliūnaitė. Vertybės samprata: Nijolės Miliauskaitės fenomenas (2003)

b_130_151_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_miliauskaite_nijole.jpg       Postmoderniame pasaulyje kalbėjimas apie vertybes, galima sakyti, praranda prasmę. Jei apskritai dar egzistuoja kas nors panašaus į prasmės ieškojimus. Jei praėjusio amžiaus lietuvių literatūroje drąsiai galėjome išskirti tvirtą, nusistovėjusią vertybių sistemą, besimaitinančią nuo amžiaus pradžios iki antrosios pusės literatūros kūriniuose kartas nuo karto iškylančiais didaktikos elementais, tai dabar vertybe tampa viskas, tiksliau pasakius, tai, ką vartotojų visuomenė išsirenka iš eklektiško, dažnai paskubomis sumėtyto bendro vaizdo, t.y. vienos iš daugelio egzistuojančių visumų. O ir apie tai kalbėti gana problematiška, nes vis sunkiau darosi apibrėžti tokios šnekos objektą. Pirmoje vietoje atsiduria individualumas, gebėjimas išsirinkti unikaliausią vertybių spektrą, kuris dažnai būna labai platus. Nenuostabu, kad literatūra, kaipo tokia, sudėtingėja – nes tenka aprėpti vis daugiau – arba eina pačiu lengviausiu keliu ir pataikauja skaitytojo norams ir sąmonei, jos nekeisdama bei neformuodama.


       Tiesa, poezija, ypač lyrika, visada gana lengvai išsisuka apskritai nekeldama tokio pobūdžio problemų. Bet vis tik rašoma apie tai, kad gyvenime pastebima, išskiriama, vertinama. Todėl ir darosi įmanoma kalbėti apie vertybę poetiniame tekste. Tekstas paprastai yra atviresnis vieniems ir uždaresnis kitiems dalykams. Vieną ar kitą poetinį kūrinį paskaičius, savaime susiformuoja tam tikras autoriaus pasaulėjautos atspindys, bent jau to atspindžio įsivaizdavimas, kurio netgi negalima pavadinti tyčine simuliacija: jis gerokai skiriasi nuo savo šaltinio, kurį galima pažinti ir įsivaizduoti tik nuodugniau pažvelgus į ne vieną, o keletą tekstų, nors dar geriau – į visą autoriaus kūrybą. Tokio tyrinėjimo objektu pasirinkti vertybę gana problematiška. Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad vertybės paprastai ryškėja tik vidiniame eilėraščio klode, o jį užgožia išorinės struktūros – vaizdiniai, specialiai kuriamos nuotaikos, pagaliau rašymo stilius. Antra, vertybės kinta, todėl net vieno autoriaus skirtingų laikotarpių kūriniuose turėtų būti nelengva jas atsekti arba užčiuopti tuose vidiniuose kūrinio sluoksniuose. O tai, ką vadiname postmodernizmu, sudeda viską į vieną lygmenį, ir tik dar labiau slepia vidų (jei laikysimės prielaidos, kad jis vis dėlto egzistuoja).

       Kalbant gana abstrakčiais žodžiais, kuriems kiekvienas, be abejonės, suteikia savitą, iš patirties kylančią konotaciją, lengva tiesiog susipainioti. Todėl svarbu būtų apsibrėžti, ką šiame tekste laikysime vertybe. Svarbu aptarti autoriaus ir teksto santykį su vertybe – ar jis toks pats? Pačios vertybės reikšmė, rodos, nebūtų tokia plati, jei šioje srityje neatsivertų labai ryški galimybė „būti savimi“ – trumpai tariant, vertybes, arba tai, kas yra svarbu, kiekvienas daugiau ar mažiau nusistato pats. Poetiniame tekste vertybė – tai, kas yra svarbu lyriniam subjektui ir už jo dažnai besislepiančiam teksto autoriui. Aišku, yra ir konkretus autoriaus vertybės vaizdinys. Šiuo atveju kalbėsime apie vaizdą, tūrį ir spalvą to, ką laikome amžinosiomis vertybėmis. Kai kurie moraliniai dalykai ir etinės normos išlaiko laiko išbandymą ir vis sugrįžta į kultūrą, tapdami savotišku jos pagrindu. Gal ir nebūtų reikalo apie juos kalbėti, jei ne jau minėta postmodernistinė banga, gerokai tą pagrindą apardžiusi bandymais į jį eiti visai kitais keliais: niveliavimo, ignoravimo kuriuo gali pavirsti paprastas fragmentiškumas ar žiūrėjimas iš naujo.

       Kai kurių XX a. antrosios pusės Lietuvos poetų kūrybai ši banga, atėjusi iškart po Atgimimo, užgriuvusi, kaip naujas ir mažai tesuprantamas, o dėl to dar žavesnis reiškinys, buvo lemtinga. Literatūrinis pasaulis absorbavo naujas idėjas ir keitė save milžiniškais tempais. Atsirado save vadinančių „postmodernistais“ arba bent „šiuolaikiškais“, nors iš tikrųjų šiuolaikiškumu jie laikė pasišvaistymą nešvankybėmis. Aišku, tai nenusvėrė šio laiko žavumo, kurį jam teikė kita pusė – tikrieji, kurie gilinosi ir bandė suprasti, kurie iš tiesų intuityviai suprato, kas vyksta. Tačiau kalbėsime ne apie tai. Buvo ir tokių autorių, kuriuos šita banga tarsi aplenkė. Tai nereiškia, kad jie liko kaip šalti stulpai, visai nereaguodami į aplinką. Jie tiesiog pasistengė į viską žiūrėti blaiviai ir savotiškai pranoko savo laiką, išmokdami pasiimti tai, kas iš tiesų geriausia, o svarbiausia – neišduodami savęs. Viena iš jų – Nijolė Miliauskaitė.

       Apie ją dažniausiai kalbame kaip apie išskirtinai savitą poetę, nors ir „užaugusią“ Vytauto Bložės šešėlyje. Kaip apie moterį, turėjusią neaprėpiamai daug vidinės jėgos kasdienybei, kūrybai, meilei. Eilėraščiuose ji sugebėjo sukurti ištisą pasaulį – žavų savo paprastumu, atveriantį takus į praeitį. Gal tą pasaulį netgi galima pavadinti kitu – paraleliniu pačios poetės gyvenimu. Tačiau norisi pažvelgti truputį iš kitos pusės – koks N.Miliauskaitės santykis su vertybe? Kas jai svarbiausia poezijoje? Iš tiesų į N.Miliauskaitės eilėraščius labai paranku pabandyti žiūrėti taip, kaip pati autorė žiūri į gyvenimą: pastebint tuos pačius, nebenaujus, kasdieninius dalykus, tačiau truputį kitokiu žvilgsniu. To pabandymo pakanka, kad suprastum, jog žiūrėjimas kaskart kitaip nėra tuščias žaidimas, o veikiau tam tikras darbas su savimi, reikalaujantis pastangų ir vidinio atsinaujinimo.

       Šioje vietoje visai tiktų prisiminti J. Ortega y Gasseto „Meno dehumanizavimą“ (1). Išoriniai vaizdai – moterys, stotelėje laukiančios autobuso, prieglaudos vaikai, renkantys rudens lapus, sergantis močiutės brolis, pagaliau namų sienos, langai ir fasadai – visa tai tarytum lango stiklas, skaidrus ir perregimas, leidžiantis žiūrėti į tai, kas tikra ir gryna, ką galima pavadinti vidine sielos tikrove. Tam tikra prasme tai ir yra Miliauskaitės grynojo meno – to, kurį vertina Ortega y Gassetas – kūrimo principas.


       Praeities laiko svarba vertybių atradimui

       Jau pačioje ankstyviausioje, dar mokyklos ir studijų metais rašytoje Miliauskaitės poezijoje krenta į akis praeities svarba. Ši tema, įvairiai varijuojama, išlieka ir pačiuose paskutiniuose eilėraščiuose. Praeitis sujungia laiką, įvykius, žmones su subjektyvia patirtimi, kurios šaknis neretai sunku atsekti. Miliauskaitės grįžimas į vaikystę primena M.Prousto le temps perdu, kaip pastebi B.Ciplijauskaitė (2,187). Tokios sąsajos pernelyg akivaizdžios, kad jų nepastebėtum, juolab kad ir Proustas poetės gyvenime užėmė ne paskutiniąją vietą. Ryški asociacijų grandinė, gimtųjų namų, savęs-vaiko poetizavimas. Todėl ir pačių tikriausių vertybių reikėtų ieškoti eilėraščiuose iškylančiame praeities laike.

       Miliauskaitės grįžimas į praeitį yra ne vieno kritiko pastebėtas ir aptartas, kaip savitos, fiktyvios tikrovės kūrimas. Iš tiesų tas kūrimas grįstas atkūrimu, sulipdymu iš naujo, bet nėra vien praeities fragmentų mozaika. Tie fragmentai pernelyg gerai dera tarpusavyje, ir, kaip bebūtų keista, matyti, kad būtent dabarties laikas ir tampa ta jungiančia, klijuojančia medžiaga, kuri neleidžia prisiminimams tapti panašiais į klejones, nevaldomai pasklisti erdvėje:

šiluma, pasigirdus balse, prikelia
vaiką many, o maniau jau
seniai esi mirus – argi nelaikiau
tavo pirštukų delnuos, šaltų kaip ledas

o gal tik buvai įkalinta – šitiek metų
tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama
ilgiausiais koridoriais, laiptais aukštyn ir žemyn
slaptais perėjimais per sieną
už knygų spintos arba per veidrodį

<...>

(SL, 473)

       Keletas eilučių supina praeitį (“šitiek metų...“), kuri aiškiai jaučiama kaip buvimo čia ir dabar garantas. Į save-vaiką, arba į tą vaiką, kuriuo kažkada buvo, poetinis subjektas kreipiasi lyg ir labai nutolusiu, tačiau staiga priartėjančiu balsu. Tas priartėjimas toks staigus ir netikėtas, stulbinantis savo neįmanomu tikrumu, kad darosi labiau panašus į kontaktą su anapusiniu pasauliu nei įprastą reminiscenciją. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina vaiduoklio motyvas, vaizdinys, galbūt archetipiškai įsišaknijęs kiekvienoje sąmonėje, o galbūt tiesiog atėjęs iš vaikystėje skaitytų knygų (“slaptais perėjimais per sieną/ už knygų spintos arba per veidrodį“). Spėliojimas – „gal“ – patvirtina netikėtumą, iš tiesų ilgą kontakto nebuvimą. Praeitis gali labai ilgai glūdėti „tamsiam kambary, užmiršta, nepasiekiama“, o jai prikelti reikalingas tik mažutis impulsas, visiškai nelaukta asociacija. Šiame eilėraštyje Miliauskaitei tuo impulsu tampa balsas. Tačiau užmezgus kontaktą su prisiminimu, ne taip jau lengva vėl užmiršti, nes tas prisiminimas jau tampa dabarties dalele. Tame pačiame eilėraštyje poetė rašo:

mano vidinis vaike
suradau tave, visai netyčia
užklupau, tai tas balsas, pasklidęs
visose erdvėse, atvedė
jauti, jis tirpdo
ledą ir stiklą

(SL, 473)

       Paprastam balsui suteikiama tokia jėga, kuri „tirpdo/ ledą ir stiklą“. Tai amžini uždarumo, šaltumo, nejautros simboliai. Ledo ir stiklo – abiejų drauge – paminėjimas verčia galvoti, jog eilėraščio laikas yra kur kas ilgesnis nei žmogaus amžius. Tai, tiesa, ir įspūdžio sustiprinimas, antra vertus, stiklas kur kas „šiuolaikiškesnis“ simbolis, nei ledas, o tai jau implikacija, kad kalbama apie dalykus, aktualius tiek anksčiau, tiek dabar. „Vidinio vaiko“ atradimas yra kur kas daugiau, nei sugrįžęs prisiminimas. Tai prarasto ryšio su savimi atnaujinimas. To ryšio, nusitęsiančio per praeitį ir vaikystę, svarba ima ryškėti visos Miliauskaitės poezijos kontekste. Tarsi simboliškai šia – netikėto praeities prikėlimo, įsiveržimo į dabartį tema baigiama visa Miliauskaitės eilėraščių rinktinė „Sielos labirintas“, kuri talpina bene visus brandžiausius poetės kūrybinio gyvenimo vaisius.

       Jau iš peržvelgtų eilučių matyti kai kurios vertybės, svarbios poetei. Pati praeitis yra vertybė plačiąja prasme. Per ją atrandama kita, dar svarbesnė – savęs pažinimas, vidinė harmonija, santaika su savimi.

       Praeityje išlikusios pačios didžiausios vertybės. Visuose eilėraščiuose pati svarbiausia, prasmingiausia praeities atkarpa yra vaikystė. Vaikiškas pasitikėjimas, atviras žvilgsnis į pasaulį jau pats savaime yra vertybė, kurią Miliauskaitė išsaugo savo poezijoje. Kartais ji tarsi pasigaili: „bet aš/ seniai jau suaugus“ (SL, 474). Į vaikiškumą žvelgiama truputį kitaip, nei įprasta. Poetė mato audėją – mergaitę, kuri per savo gyvenimą suspėjo nuausti tik tris šilkinius šalius. Paskui – „per grubūs pasidarė delnai, per šiurkštūs...“ (“Audėja“, SL, 462). Į tą patį audėjos paveikslą galime pasižiūrėti dviejose dimensijose. Fizinis lygmuo visai paprastas: rankos iš tiesų gali tapti per šiurkščios, kad nuaustų „lengvutį debesėlį, nuo kvėpavimo / banguojantį“ (SL, 462). Tačiau tai galima suprasti ir kitaip, jei turėsime mintyje vaiko sielos švelnumą ir jos keitimąsi augant. Bėgant metams, siela savotiškai stabarėja nuo gyvenimo, nuo įvairios patirties – lygiai taip, kaip rankos nuo darbų. Ir ilgainiui ji jau nebegali prisiliesti prie vaikiško supratimo skaidrumo.

       Miliauskaitės eilėse drauge su vaikiško praeities pasaulio adoracija žymus ir savotiškas dviprasmiško, svetimo suaugusiųjų pasaulio neigimas. Sugrįžimas į vaikystę, tiksliau – gebėjimas sugrįžti yra viena iš svarbiausių siekiamybių, nuolatos puoselėjamų, bet iki galo neišsipildančių svajonių. Vaikystės laike likusios visos vertybės, ir nejučia peršasi mintis, kad Miliauskaitės poezijoje tas pats svarbiausias dalykas – vertybinis pagrindas, ant kurio laikosi pasaulėjauta ir aplinkos vertinimas, pažymėtas praradimo ženklu. „Dabar“ dažnai turi neigiamą atspalvį, tai išduoda tarsi atsitiktinai išsprūstantys žodžiai: „nuosmukio amžius“. Dabartis nėra juodos spalvos, kai poetė kalba apie konkrečią šią akimirką. Tada priešingai – ji šviesi, kupina ramybės (gal paties poetinio subjekto skleidžiamos dvasios harmonijos?). „Nuosmukio amžius“ yra šie laikai socialine, globalia prasme. Tokia dabartis tarsi priešinama asmeniniam „aukso amžiui“ – vaikystei, kurioje likę išgyvenimai, praradimai, sukrėtimai tokie dideli, kad juos galima drąsiai pavadinti viena iš svarbiausių vertybių.


       Namai ir žmonės

       Namai ir šeima nuo pat žmonijos pradžios yra bemaž viena svarbiausių vertybių, suteikiančių saugumo jausmą. Žmogaus prigimtyje užkoduoti du troškimai: turėti būstą ir artimus žmones šalia. Miliauskaitės poezijoje nė vienas iš šių troškimų nėra išsipildęs. Tai suteikia dar didesnį prasminį krūvį namų vaizdiniui.

       Namai gali būti suprasti dvejopai: kaip prieglobstis arba šeimos židinys, kur visada laukia patys artimiausi ir brangiausi žmonės. Miliauskaitės poezijoje namai ko gero turi abi šias prasmes. Jie – arba prarasti, nesugrąžinami, arba tiesiog esantys, bet ne lyrinio subjekto būtyje, o tiesiog šalia, kaip nepasiekiamas gėris:

kad galėtum ištart kada nors
ramiai ir su šypsena

mano

namai

(SL, 293)

       Namai – kitų žmonių dalis, kuri neprieinama lyriniam subjektui. Keista, bet ir Namų, kuriuose negyvensim eilėraščiuose, ir visoje kūryboje praradimas savotiškai šviesus, be kartėlio, kaip skausmas, kuris netikėtai ištrykšta pro nustebusias vaiko akis, galutinai dar nesuvokiant skriaudos ar nuoskaudos, panašus į ašaras iš išgąsčio, bet jokiu būdu ne iš pykčio. Tačiau tą patį skausmą, netektį ar praradimą poetinis subjektas sutinka su visu suaugusio žmogaus rimtumu, neklausdamas gyvenimo „kodėl?“, tyliai priimdamas sau skirtą naštą.

       Dar viename iš ankstyvųjų eilėraščių Miliauskaitės eilutės nuskamba nesaugumo gaida, tyliu skausmingu pripažinimu:

Aš – išvaryta našlaitė,
Aš niekados neturėjau namų...

(3,38)

       Tarsi liaudies pasakoje atsvara benamei našlaitei tampa itin artimas kontaktas su gamta (“juodos eglės – mano seserys“). Našlaitiškumo motyvą poetė patvirtins vėlesne kūryba, kaip neatsiejamą lyrinio subjekto savastį. Tiesa, vėliau žodis „našlaitė“ išnyksta ir atsiranda kur kas konkretesnis bei stipresnis – prieglaudos vaiko motyvas. Namai priešinami prieglaudai lygiai taip pat kaip praeitis – dabarčiai. Norint atspėti našlaitišką, skaudžią dabarties būseną, nebūtina su kažkuo lyginti, ir Miliauskaitės poezijos personažė (kaip gražiai yra pavadinusi Judita Vaičiūnaitė, (5,4) nesupriešina, o tiesiog ambivalentiškai sutalpina du polius – namus ir praradimą, vaiko ir suaugusiojo pasaulius, ilgesį ir turėjimą. Tai iš tiesų sunku atskirti, padalinti į dvi sferas, kuriose vertybės nesusilietų. Miliauskaitės poezijoje sunku atrasti ką nors, kam galėtume pritaikyti antivertybės sąvoką. Tame, kas vienu atveju prieštarauja tyliai, ramiai buičiai, kitoje vietoje galima surasti prasmę. Tą prasmę poetė moka įžiūrėti visur: iš pirmo žvilgsnio nuobodžiame autobuso ar traukinio laukime, valgio gaminime, sodo darbuose, senuose daiktuose, kurie jau daug metų dūli suversti palėpėje. Tai išeitis. Galbūt tuo Miliauskaitė ir ypatinga – jos kūrybinė jėga slypi ne pabėgime nuo kasdienybės, bet požiūrio specifikoje. Ji kuria iš kasdienybės, ir tai stipriausia jos pusė – pastebėti, ko dažnai nematome vien per savo skubėjimą ar užsimiršimą.

       Svarbi, nors, atrodo, ne kiekvienu atveju pabrėžta Miliauskaitės poezijos dalis yra žmogus. Jis gali būti artimas, susijęs su vaikystės prisiminimais (tokia šilta ir šviesi močiutės, krikštamotės figūra) arba visai svetimas, nepažįstamas, tačiau patraukiantis kokiu nors ypatingu vaidmeniu. Negalima sakyti, kad Miliauskaitės poezijoje žmonės-personažai turėtų stiprius, išbaigtus charakterius. Iš tiesų nė pati poezija to nereikalauja. Žmogus dažniausiai atsiranda kaip iliustracija – pavidalas, reikalingas šiltam prisiminimui, apėmusiam jausmui išsakyti ar buities piešiniui papildyti. Tačiau jo funkcija toli gražu nėra dekoratyvinė. Jei eilėraštyje atsiranda žmogus, kitos detalės tarsi sukasi aplink jį, tinkamai parodydamos pasaulį , kuris, beribis rūstus nepagražintas, tarsi smelkiasi į šiltą kasdienybę, paversdamas ją niūresne, tamsesne:

vėl esu tas mikčiojantis vaikas
tamsiam kambary, apsupta
nesuprantamos baimės
vaiduoklių

mintyse
tariu tavo vardą
užsikirsdama
skiemenuodama

taurią kaktą
paliečiu nedrąsiai

virpanti
kompaso rodyklė
atsigręžiu į šiaurę

tavo pasaulis
beribis rūstus nepagražintas

(SL, 32)

       Praeitis nėra vien švelnūs ir šviesūs vaizdai. Kartais sugrįžta būtent skaudūs prisiminimai. Įsismelkę į dabartį, jie gali nuspalvinti šiandieną įtampa, baime ar melancholiška nuotaika. Taigi aišku, kodėl poetės kūryboje negalima atskirti ryškių dviejų polių. Eilėraštyje ryškiai iškyla poetinis subjektas, kuris Miliauskaitės poezijoje yra pastovus: vaikišku patikliu mergaitės veidu ir be galo gilia, neaprėpiama dvasia. Patys sudėtingiausi ir labiausiai verti dėmesio dalykai nėra dramatizuojami – gal todėl, kad į pačią praeitį žiūrima tarsi per miglą (kartais net, atrodo, užsidėjus „rožinius akinius“). Pro tą užmaršties šydą sunkiai prasimuša šešėliai – tik šviesa. Ir tai natūralu.

       Ten, kur atmintis bejėgė, lyrinis subjektas pasitelkia vaizduotę. Ji sugrąžina prisiminimų daiktus ir žmones į realų pasaulį. Tai galima pavadinti ir gražiu poetiniu žaidimu, ir begaliniu noru kažką susigrąžinti, kai eilėraštis-pasakojimas atkuriamas iš menkiausios detalės, likusią dalį sudaro tiesiog gilesnis, kartais net archetipinis, mitinis klodas:

kas pavasarį
žydint šiupšynams
parausvy

mano senelis
nusišypsojęs paduoda man
dūdelę, ką tik išdrožtą iš karklo
seniai jau miręs mano senelis

ir gelsvos smulkios peteliškės
aplimpa jo veidą

(SL, 99 )

       Senelis čia iškyla ne kaip žmogiška figūra, o kaip savotiškas gamtos ciklo garantas – žodžiai „kas pavasarį“ pabrėžia amžiną, besikartojančią metų laikų kaitą, iš kurios išskiriamas vienas veiksmas – paduoda, kurio vienkartinė prasmė ir esamasis laikas pabrėžia praeities buvimą dabartyje. Kalbama vaizdais ir tik viena eilute konstatuojama mirtis – seniai įvykęs faktas, kuris nėra vaizdinis, ir kuris toli gražu nedraudžia vaizdams kartotis. Paskutinis vaizdas – amžinumo implikacija, prilyginimas žemei. Skaitytojui prieš akis iškyla kaimo realija – ant drėgnos žemės vienoje krūvoje sutūpusios gelsvos peteliškės. Poetė pastebi šito vaizdo keistumą ir netrunka susieti tai su anapusiniu pasauliu.

       Ramybė ir paslaptis

       Poezijoje nuolat šmėkščiojantys praeities šešėliai, šilti artimų ir visai nepažįstamų žmonių paveikslai sudaro visumą, kuri padeda suskurti eilėraščio buitį – labai panašią į gyvenimo realybę, tik įprasmintą, kupiną ne smulkių rūpesčių ir paviršutiniškumo, bet vidinės tikrovės, sielos harmonijos. Ji, kaip ir daug dalykų Miliauskaitės eilėraščiuose, atrandama netikėtai. Ja galima mėgautis, dirbant kasdieninius darbus, darbą paverčiant meditacija (eil. „tiek nedaug tau tereikia...“, SL,412), sodinant gėles, ravint daržą ir sėjant sėklas. Tai, kad lyrinis subjektas yra moteriškos giminės, dar paryškina žemės svarbą. Kasdieniniai moters darbai, kuriuos vaizduoja Miliauskaitė, daugeliu atvejų susiję su žeme. Plačiau pažvelgus – svarbą ryšio su gamta, jo reikšmę harmonijai ir vidinei ramybei.

       Poetei vidinė ramybė svarbiau už išorinį pasaulį. Tai rodo paprastas, ramus tonas pasakojant apie sunkius išbandymus, situacijos, tikrai atrodančios dramatiškai. Jei tos situacijos ir ne probėgšmais ar bendrais bruožais papasakojamos, tai aprašomos visai ne iš objektyviosios, dramatiškosios pusės. Pvz. cikle „Bonifratrų ligoninė“ svarbiausia yra ne išorinis pasaulis, koks jis bebūtų baisus ir neįprastas, išorė – tai tik priemonė, vedanti į jausmus, širdies slaptumą:

begaliniai koridoriai
vidinis vienuolyno kiemas
nudilinti laiptai
durys, baltos palatos

migdantis šaltis
sukausto kojas, rankas
atkakliai slepiamos
baimės akys, iš paskutinių jėgų

atpažįstu
eiseną, rankos judesį
po medžiais
ant žolės užkandžiauja žmonės

<...>

(eil. „Apsilankymas“, SL, 53)

       Paslaptingumą, slaptumą taip pat galima būtų pavadinti vertybe. Jei vėl bandytume pritaikyti Ortegos y Gasseto metaforos interpretaciją, gal tai ir būtų raktas į tikrojo meno atpažinimą. Kalbėjome apie lango stiklą, kaip kliudantį pamatyti tikruosius dalykus. Lango stiklas neleidžia utilizuoti objekto, paimti ir išnarstyti autoriaus sielos, tai galima padaryti tik tiek, kiek aprėpia žvilgsnis: t.y. kiek tai leidžia pats autorius poetiniame kūrinyje. Tuo atveju autoriaus vaidmens negalima paneigti, nes kažkuria prasme jis lieka valdantis, leidžiantis arba neleidžiantis suformuoti iliuziją, sąmoningai ar nesąmoningai parenkantis galimas prasmes. Iš tiesų, jei laikysimės prielaidos, kad Miliauskaitės poetinėje tikrovėje stiklas yra išorinis eilėraščio klodas, tai pamatysime, kad jame taip pat yra ką stebėti. Akis užkliūva už toli gražu netradicinio vaizdo: nudilinti laiptai, baltos palatų durys. Fragmentiškai prieš akis parbėga vaizdas: akys, rankos, kurių savininką, kaip ir visumos vaizdą jau susikuria pats skaitytojas. Įžvalgesniam skaitytojui daug nereikės, kad atspėtų, jog jau vien vaizdo piešimu tokioje netradicinėje aplinkoje poetė nori nuvesti giliau, pats vaizdas tėra tik mediumas, kelias arba – lango stiklas. Prisiminkime Ortega y Gassetą: kas bus, jei žvilgsnis sustos ties tomis detalėmis? Tiesiog nepastebėsime tikrųjų dalykų – to, kas yra už lango, esmės, begalinės eilėraščio įtampos, kai net atpažinimui prireikia paskutinių jėgų. Be abejo, detalės irgi yra svarbios, bet ne siužeto susikūrimui, o pačios dėl savęs, kaip vedančios į antrinę kūrinio tikrovę.

       Į tą tikrovę Miliauskaitė iš tiesų leidžia žiūrėti tik „per stiklą“. Jos poezijoje visada lieka paslaptinga, neatsakytų klausimų, nebaigtų minčių sfera. Tai ir yra vienas labiausiai žavinčių dalykų, nes neprieinama per arti – poetė gerai žino, kaip gražiai iš toli atrodo tai, ko negalima pasiekti, tegul tai būtų ir pati paprasčiausia realybės detalė.

       Du pagrindiniai dalykai: paslaptingumas ir nuostaba (netikėtas grožio atradimas paprastume) Miliauskaitės poezijoje padeda sukurti spinduliuojančios ramybės įspūdį. Būtent tokia atmosfera, sujungianti iš esmės priešingus dalykus – detalizuojantį atvirumą ir paslaptį, moterišką subtilumą ir tiesioginį išsakymą, yra turbūt pagrindinė, visas kitas apimanti vertybė Miliauskaitės poezijoje.

       Liko pastebėti dar vieną vertybių sistemos pasirinkimo aspektą: tai moteriška pasaulėjautos specifika. Natūralu, jog moteriškumas visada siejamas su imlumu, jautrumu moraliniams dalykams. Moteriška raiška visada subtiliau atspindi pasaulėjautą, ne pasaulėžiūrą, o tai reiškia ne ką kita, kaip jausminio prado pirmumą prieš racionalų mąstymą.

       Miliauskaitės poetinis subjektas be išimčių moteriškas. Autorė nesislepia pati nuo savęs, o priešingai – stengiasi, kad kūryba atspindėtų jos pačios asmenybę. Apie tai poetė, dar būdama gyva, yra užsiminusi ne viename pokalbyje. Pasak jos, kūryboje telpa patys svarbiausi asmeninių išgyvenimų momentai (1,1). Tai ne tik rūpestingas kasdieninių darbų atlikimas, bet ir begalinė kantrybė viskam, kas beatsitiktų, ir tuo pačiu metu skverbimasis aukštyn, už kasdienybės ribų, nors jokiu būdu jos neapleidžiant.

       Dauguma svarbiausių veikėjų Miliauskaitės eilėse atskleidžia būtent moteriškas vertybes: močiutė, auginanti savo gėles ir tarsi sauganti praeitį (eil. „mano močiutės gėlės...“, SL,109 ), motina, tampanti tarsi mistiška, sakralia figūra (eil. „Ką mano motina ten veikia“ , SL, 437 ), krikštamotė, pakerinti būtent savo paslaptingumu (eil „ Krikštamotė“ ,SL, 436).

       Miliauskaitės poezijoje gana ryški ištikimybė savo susikurtai vertybių sistemai. Ji aiškiai teikia prioritetą gėriui, paprastumui, estetikai. Atviras ir detalus kasdienybės įvardijimas su spalvingomis ir prasmingomis žmonių figūromis, rodos, neturėtų palikti per daug klausimų. Juk kiekvienas savo kasdienybėje atrandame bemaž tą patį. Tačiau yra kitaip. Skaitant Miliauskaitės poeziją nuolat norisi įminti kažkokią nežinomą paslaptį, slypinčią už tokių paprastų ir aiškių žodžių. Gal toji paslaptis ir yra tai, kas traukia vis giliau, sukelia begalinį norą prisiminti ir jausti. Belieka suabejoti, ar poetė iš tiesų žinojo kažką tokio, kas prikaustytų skaitytoją. O gal tai tik paprastas gaivališkas ir labai stiprus noras gyventi, kuris, atrodo, yra aukščiau už visas kitas vertybes.

        
       ___________________
       1 Šiame straipsnyje autorius prilygina meno suvokimą žiūrėjimui į sodą per lango stiklą. „Kad matytume kokį nors objektą, turime pritaikyti savo regėjimo aparatą. T. y. jei žiūrėsime į stiklą, nematysime sodo ir atvirkščiai. „Taigi matyti sodą ir matyti lango stiklą yra dvi nesulyginamos operacijos: jos naikina viena kitą ir joms reikia skirtingo regėjimo pritaikymo. Taip pat ir žmogus, jeigu jis meno kūrinyje susijaudinęs seka Chuano ir Marijos bei Tristano ir Izoldos likimą ir atitinkamai pritaiko savo dvasinį suvokimą, jis tikrojo meno kūrinio nemato“ – rašo J. Ortega y Gassetas (4, 477).

       Aušra Tamaliūnaitė, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė

       Konferencija „Literatūros kartų konfliktas“, Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2003