tekstai.lt

Judita Vaičiūnaitė. Lyg peteliškė iš kokono (Nijolė Miliauskaitė. Uršulės S. portretas, 1985)


 

 

       Šis J. Vaičiūnaitės recenzijos tekstas buvo atsiųstas su laiškeliu, kuris ir pridedamas.
       Žaliu rašalu pabraukti sakiniai buvo iškupiūruoti (knygoje juos išskiriame šriftu).
       Recenzija spausdinta savaitraštyje „Literatūra ir menas“,
       1985 m. spalio 12 d.



       Miela Nijole,

       Siunčiu Jums recenziją tokią, kokia ji buvo paduota. Nereikėjo man imtis ne savo darbo – tos mažytės kupiūros (nežinau, kas jas padarė) labai labai Jus nuskriaudė.
       Parašykit man, ar gavot šį laišką. Neskambinsiu į redakciją, nes labai nutrūkę mano santykiai su rašančiais –
       Daug linkėjimų Vytautui –

       Judita

       Lyg peteliškė iš kokono

       Retas eilėraščių rinkinys (juo labiau pirmasis) taip sužavi kaip Nijolės Miliauskaitės „Uršulės S. portretas“. Knyga – lyg tas stiklinis magiškas rutulys – įdomi visaip pasukus. Man atrodo, svarbiausias jos bruožas – žavesys, ta neapibūdinama sąvoka, o jei vis dėlto bandysiu tai daryti, turbūt atsiskleis autorės asmenybės originalumas ir didelė jos eilėraščių, visos knygos kompozicijos kultūra. Analogiškos jai lyrinės herojės mūsų poezijoj nėra. Savičiausia šioje knygoje tai tarsi pati mergaitiškos vaikystės ir paauglystės esmė, lyg jos dvasia, lėtas ir nesuvaldomas moteriškumo prasiskleidimas. Tarytum prieš mūsų akis iš kokono išskristų plaštakė. Tas procesas aprašytas iki tokių subtilybių ir įtaigumo, su tokia liūdesio, aistros ir išdidumo aureole, kad šia knyga turėtų susidomėti dar ir pedagogai, ir psichologai. Analogijų galima ieškoti nebent pačios N. Miliauskaitės pasisakyme – „prozoje klasikinis tokios literatūros pavyzdys galėtų būti Š. Brontės „Džeinė Eir“ (pas mus Šatrijos Raganos „Viktutė“).“ – „Poezijos pavasaris“, 1984, p. 51–52. Analogijų galima ieškoti toliau – nuo Šarlotos Brontė ligi Marselio Prusto. Literatūros patirtis neužgniaužk N. Miliauskaitės asmenybės, o tik ją išryškina, jos individualus išgyvenimas labai apibendrintas ir šiuolaikiškai išreikštas, transformuotos realybės detalės sukuria tik jai būdingą koloritą. Atrodo, autorė to ir siekė – „Vis dažniau imame į rankas autobiografines knygas. Nusibodo, nejaudina, erzina neautentiški, išgalvoti, per daug bendri kūriniai, jaunųjų ir vyresniųjų. Jaučiame asmenybės ilgesį. <...> Gal juokinga, kvaila ir senamadiška, tačiau norėtųsi užfiksuoti specifinę realybės dalelę, kurią gal bent kiek pažįstu, pateikti liudijimą, o svarbiausia – paversti poezija“ (Ten pat).

       „Uršulės S. portretas“ ryškiai vizualinė knyga. Lyrinės herojės išvaizda, ypač vaikystėj, neužmirštamai nupiešta: nedrąsi liesa mergytė lygiai prišukuotais plaukais, per vidurį sklastymas, ruda prieglaudos suknelė „iš velnio odos, velveto“, balta apykaklaite, juoda prijuoste, neturinti kur dėti per ilgų rankų, slepianti krūtinę po sunkiom kietai supintom kasom, po raukiniais ir po klostėmis, baikštaus žvėrelio žvilgnis iš padilbų, „budriai sergstimas vienatvės plotas / koks išdidumas tos, kur buvai“. Raudoni prieglaudos mūrai, aukšti kambariai, klaidūs ilgi koridoriai, tamsūs vingiuojantys laiptai, šaltos akinančiai baltos sienos, senų drevėtų liepų alėjos, išvestų pasivaikščioti vaikų eisena. Nuolat pasikartoja siuvimo motyvas kaip kūrimo procesas, kaip namų ilgesys, einantis ligi namų kulto („sidabrinis antpirštis, / kur parveš sužieduotinis“, „tylūs veidai /palinkę virš pilko milo / ir lempa / apšviečia rankas ir adatą“, p. 6, „seniai sudūlėjo /tos rankos / siuvinėjančios kėdžių apmušalus / ir spalvos išbluko“, p. 49, „sapne siuvau juodą suknią / juodą suknią krintančią / sunkiom giliom klostėm“ ,p. 53, „per žiemą siuvom baltus / marškinius našlaičiams / šiltnamiuose po stiklu / žydėjo baltos kalijos“,p. 57). Kartais rafinuotą eilėraščio žavesį padeda sukurti net pati rašyba, tokia, atrodo, smulkmena kaip medžiagos rūšies – krepdešino kitoks užrašymas: „kris / dulkės ant plaukų, voratinkliai / susups tau kūną, crepc de Chine / žydės už lango kiniškoji rožė“, p. 53. Dar kartą įrodoma sena tiesa, kad poezijoj smulkmenų nėra, žodis čia įkomponuotas meistro ranka. Meistriškai, tiesiog apčiuopiamai kuriami paveikslai, kurių nuotaika ne padrika, o tiesiog priartėja prie simbolio („tamsūs tamsūs namai / tamsus tavo langas / raudonas sviedinys nušiurusioj žolėj / apgriuvus siena / kontraforsai“, p. 23–24, vasaros įvaizdis – „tarpdury / ji stovi, įsirėžus / laikydama pilną pintinę / laukinių gėlių / ji šypsos“, p. 61, „naktinė / juodais sparnais apglėbus miegamuosius / klausosi snausdama pūgos / ir sunkūs raktai skambčioja jai prie juosmens“, p. 57). Norėtųsi ištisai pacituoti žavų skaidrų, daugiaplanį N. Miliauskaitės eilėraštį, kuriame tvirtai susilydė (dėl jai vienai težinomos priežasties, todėl ir visi aiškinimai gali būti netikri) realybė, dainininko Niemeno balsas ir senovinis prancūzų kilimas „Dama su vienaragiu“ kuris ir diktuoja eilėraščio kompoziciją:

esi tik veidrodis, kuriame
atsispindi dienos
ir gėlės
parvežtos dviračiu iš laukų ir lankų

metų
laikų kaita, iš ežero
raudona
bažnyčia, žmonės, vėliavos, Niemeno
įsikūnijimas

jaunos
mergaitės svajonės
veidas, balsas
balta vienaragio gaiva
besiilsinti ant kelių

veidrodis, kuriame
vyksta slaptas gyvenimas

mažas patamsėjęs veidrodėlis
rastas kampe

(p. 18–19)

       Subtiliai stilizuoti N. Miliauskaitės meilės eilėraščiai, sudarantys antrąjį rinkinio skyrių („iš kultūrinių sluoksnių / rekonstruojama / siela“). Toks ryškus iki regėjimo paauglystės portretas vėliau jaučiamas lyg pro miglą, lyg pro švelnų dulsvą gležnų gėlių žydėjimą, tarytum slaptas pasąmonės drovumas neleistų atsiverti („nubudęs rytas / prie lūpų pirštą prideda / ir šypsos“, p. 26). Tragizmas, nervinga laiko įtampa pratrūksta cikle „Bonifratrų ligoninė“, kurio vidinę erdvę pagilina senovinės Vilniaus ligoninės pavadinimas. Išradingai parašyti „Sapfo eilėraščiai, rasti vienoje ligoninėje“. Jie manieringi, toks ciklas turbūt tegali būti vienkartinis, bet išgautas poetinis efektas, kurį sudaro taurus paprastumas ir iš nuotrupų sudaryta savotiška ortografija:

nieko netroškau.................
...........................................
kad tik mūsų šešėliai..........
susitiktų ir atpažintų............
...........................................

(p. 45)

       Labai gražus žmogiškas N. Miliauskaitės bruožas, kad ji, taip jaučianti grynai estetinę eilėraščių pusę, lieka atvira gyvenimo brutalumui, „užburtam kasdienybės konvejeriui“, jos eilėraščiai šilti, pilni užuojautos, humanizmo. Todėl jos eilėraščiuose atsiranda ir trenkiančios chlorkalkėm valgyklos grindys, ir įbėgęs basas nepažįstamas vaikas ilgais marškinėliais, besiprašantis paimti ant kelių, ir moterys permirkusiais nunešiotais batais, lyjant laukiančios autobuso, ir apysenė moteris nutriušusiu beformiu vaikų parduotuvėj pirktu paltu, gramdanti nuo tako sniegą, ir visas tas svetimas nuslėptas nuovargis ir vargas. Kartais tai priartėja prie prasmingo fotorealizmo, kur trapus lyrinės herojės portretas užtemdomas ryškiu realybės veidu („tavo rankos, sugrubę / sustorėję per sąnarius rankos / sunertos ant margos prikyštės“, „sena stora moteriškė / prisėdus ant taburetės / išbaltintoj kalkėm didžiulėj virtuvėj / (dar drėgnos, ką tik iššiūruotos grindys, išgrįstos / raudonom senoviškom plytom, nušveistos švyti / varinės rankenos, grūstuvės, variniai / dubenys ant lentynų“, p. 8081). Visa tai rodo didelę N. Miliauskaitės, kaip poetės, potenciją, perspektyvą, nors ne visi eilėraščiai vienodai pavykę ir gal ne geriausi rinkinyje. Vis dėlto stipriausi, mano nuomone, eilėraščiai su vaikystės kvapu, su tokia širdies meile, neužmarštim, iki šiurpaus realumo iškylantys brangios praeities (kurie nuo eilėraščių meninės jėgos tapo brangūs ir man) žmonės, jų rankų lytėti daiktai, jų buvimu sušildyti vaizdai. Tai eilėraščiai: „gūžpetele, gužpetele...“, „mano močiutės gėlės...“, „pasibeldžiau...“ „tai alyvos...“ ir kiti. Taip ir norisi juos cituoti, nes nieko gudresnio parašyti negaliu. Tiesa, dar galima pridurti, kad verlibru parašyta N. Miliauskaitės knyga skamba natūraliai, koncentruotai, žodžio piešinys grakštus, subtilus ir gilus, knygos sudėstymas ir jos pavadinimas apgalvotas, prasmingas. Koks nepastebimai muzikalus N. Miliauskaitės žodis galima įsitikinti, perskaičius jos eilėraštį „Sapne siuvau juodą suknią“ (p 53), kur vos varijuojami pakartojimai padeda gilinti mintį ir nuotaiką.

       Norėtųsi pasidžiaugti šia pirmąja tvirtai į mūsų poeziją įeinančia knyga (dail. S. Chlebinsko gražiai apipavidalinta), savitu Nijolės Miliauskaitės talentu, jos dvasios šiluma, jos regėjimų gilumu

užsižiūrėjus į stiklinį rutulį
į plūdę, jūros išskalautą
į veidrodį
pamatyti
trokšta

savo paskirtį
savo likimą...

(p. 8)

       Moteris su laiko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.