tekstai.lt

Šviežiena: AVaspo. Eksperimentinės akustikos, noise‘o, minimal, trip-hopo mišrainė (2009)

 

nera okeano
nera okeano
„Nėra okeano“ (leidykla „kitos knygos“) – dviguba Gabrielės Labanauskaitės ir grupės AVaspo audiovizualinės poezijos kompaktinė plokštelė, jungianti tekstą, muziką ir vaizdą į vieną naujo sintetinio meno visumą – muzikines eilėraščių versijas bei įgarsintų eilėraščių ekranizacijas. Šio džiaugsmo pasirodymo proga audiovizualinės poezijos festivalio „TARP“ organizatorę, grupės AVaspo sielą, poetę, literatūros kritikę, dramaturgę ir visų galų meistrę Gabrielę Labanauskaitę kalbina "Pravda literatūros naujoko 2008" nominantė Aušra Kaziliūnaitė.

 

Kada nusprendei, jog tau nepakanka vien raidžių ant popieriaus?


Viskas tikriausiai prasidėjo tuomet, kai nusibodo renginių metų skaityti savo tekstus. Kai tai daro kiti poetai, man patinka, tačiau pačiai norėjosi rasti įdomesnių išraiškos formų. Tad, kai vėl buvau pakviestą skaityti eiles vieno almanacho pristatyme, per vieną naktį su draugu Aivaru Ruzgu sukurpėme porą gabalų ir jie buvo paleisti renginio metu, tad man lipti ant scenos net nereikėjo. 

Kaip sureagavo publika?


Reakcija buvo labai teigiama. Visi klausinėjo, kur galėtų išgirsti dar. Matyt, tai ir paskatino kurti daugiau panašių dalykų. 

Ir?...


Pradėjome intensyvesnį kūrybinį procesą, prisidėjo dar vienas draugas Virginijus Malčius, kuris atstovavo vaizdinę dalį. Ir taip namų sąlygomis gimė audiovizualinės poezijos cd/dvd „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“. 

 

Iki grupės "AVaspo" buvo ne vienas ir ne du projektai, kuriuose dalyvaudavai. Kaip ir kodėl nusprendei suburti grupę?

 

Iki tol buvo atskiri projektai su bendraminčiais. Su Antanu Dombrovskiu kūrėme nois‘o skaitymus „Jacuzzi“, nuskambėjusius pirmajame „TARP“ festivalyje. Tada sekė projektas „Basma ir Chna“ su Virginija Apšegaite ir tuo pačiu Aivaru, „Uolos irgi serga alergija“ su Vladu Dieniniu. Bendraminčių gretos vis pildėsi ir plėtėsi, tad supratome, kad nebetelpame į pavienius projektus, o norisi daryti vieną bendrą. "AVaspo" ir yra suburti tie žmonės, su kuriais ir prieš tai drauge kankinomės. Be to, prisijungė dar keletas vaizdo kūrėjų.

Daug žmonių Lietuvoje išgirdusių audiovizualinės poezijos terminą sieja jį su „Sintezija“. Kokie tavo ryšiai su šiuo kolektyvu?


Prisijungti prie „Sintezijos“ buvo pakvietęs vienas jos įkūrėjų Julius, žinojęs, kad jau ir anksčiau esu ragavusi audiovizualinės poezijos slyvų. Tuo laikotarpiu, kai „Sintezija“ išgyveno savo pradžią ir sutapo mūsų kūrybinės intencijos, darėme kažką kartu. O vėliau, savaime, išsiskyrus požiūriams ir mūsų keliai išsiskyrė.

 

„Nėra okeano“ jau antrasis tavo albumas. Kuo jis skiriasi nuo pirmojo?


Esminis skirtumas, matyt, būtų toks, kad „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“ kompozicijos ir koncepto požiūriu yra vientisas kūrinys. Nors ir galima klausytis atskirai garso takelių, tačiau „Apelsinai“ turi aiškią pradžią, vidurį, kulminaciją ir pabaigą, taip pat nuosekliai vystoma  ilgesio, nostalgijos tema. 

O „AVaspo“ „Nėra okeano“ yra skirtingų muzikos kūrėjų ir muzikinių stilių - experimentinės akustikos, noise‘o, minimal, trip-hopo mišrainė, užpilta juos vienijančiu poezijos majonezu. 

Taip pat skyrėsi ir albumų techninė kokybė, nes pirmasis buvo darytas namų sąlygomis, o naujasis įrašytas profesionalioje studijoje, turintis profesionalų garso apdirbimą ir pan.

Kokiam klausytojui jis skirtas?


Kurie turi ausis. O jei rimtai – šiuolaikiškai mąstančiam, gana intelektualiam žmogui. 

 

Ar dažnai jus kviečiasi atlikti savo kūrinius įvairiuose renginiuose?


Jo, ypač vestuvėse (juokiasi). Pradėjus kurti kartu su profesionaliais muzikantais ir muzikiniams ieškojimams kone paklaidinus stilių džiunglėse, pradėjome „makaluotis“ eksperimentiniuose muzikiniuose ir šiuolaikinio meno festivaliuose. Kad ir tarptautiniame eksperimentinio džiazo festivalyje „SKIF“, vykstančiame Peterburge. 

 

O kas, tavo manymu, yra vertas poeto-rašytojo vardo?


Na, kai gimsta poetas, tai jam jau ant kaktos būna užrašyta – „poetas“. O kai gimsta rašytojas, tai gali būti ir neužrašyta, bėgant metams tik išryškėja. 

O dabar papasakok šiaip ką nors įdomaus...


Nebent apie toksinę kasdienybę. Kadangi kompaktas netrukus jau turi „išplaukti“, viskas kaip ir padaryta fabrikiniu būdu, tačiau dėžučių klijavimas tenka mums patiems, kūrėjams. Tad namai pavirto fabrikėliu, kurio grindys nuklotos kartono daugiaaukščiais, mėlynu medžiagos kilimu ir „Moment“ klijais. Kas nori į svečius – paskubėkite, nes „Moment‘as“ jau baiginėjasi. 

Tai visi klausytojai galės būti tikri, kad kiekvieną dėžutę pačiupinėjai pati asmeniškai?


Dėl broko galės kaltinti irgi mane (juokiasi).

Ko norėtum palinkėti savo esamiems ir būsimiems klausytojams?


Okeano... (juokiasi)

 

Pravda.lt, 2009-04-02