Leonas Lėtas. TRAKAS. Eilėraščiai. Išleido „Žvilgsniai“, 1981

 

Leono Lėto pavardė (teisingiau, slapyvardis) išeivijos skaitytojui pažįstama, girdėta, nors tenka nukilti mintimis į tolimą gadynę. Į tą herojišką epochą, kai DP stovyklos gargždėjo visokiausiais laikraštėliais, kai į mūsų literatūros Olimpą stūmėsi pečiais jaunosios kartos.

Viena tokių jaunuolių grupė buvo „Žvilgsnių“ kolektyvas anglų zonoj, leidęs rotatorinį, avangardinį literatūros žurnalą, pradedant 1948 metais. Vienu jos "spiritus movens" ir buvo V. Adamkevičius (atseit, Leonas Lėtas). Kiti jos nariai skaitančiajai publikai geriau pažįstami. Tai Jonas ir Adolfas Mekai ir Algirdas Landsbergis. Tiesa, nebuvo jie apsiskardenę jokiu kovingesniu manifestu, tačiau jų laikraštėlio turinyje atsispindėjo valia atsigręžti veidu į Vakarų literatūrą ir galbūt poslinkis į siurrealizmą. Bent tuo juos tada pakaltino. Jie išleido dvi rinktines: Prozą Kasselyje ir Antrąją Prozą, 1951 m., šiuokart jau New Yorke.

Tuometinė kritika pasitiko jų kūrybą atlaidžiai. Pasitenkindamas veikiau prozos kūrinių aptarimu, A. Nyka-Niliūnas sveikino Antrosios Prozos pastangą "atnaujinti užveltą mūsų prozos odą ir išgyventi tiesioginį aplinkos ir epochos veikimą". Tiesa, Lėto atveju būta mažyčio incidento, bet kiek vėlėliau, būtent, kai antrajam Literatūros lankų numeryje tilpo vienas jo eilėraščių. A. Mackui pasimatė jisai "nesusipratimu". Kaip bebūtų, žvelgiant iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad iš Žvilgsnių kolektyvo gretų išaugo itin pajėgūs menininkai. Stiprus dramaturgas ir novelistas A. Landsbergis. Jonas Mekas — poetas ir eksperimentinės kinematografijos "patriarchas". Pagaliau Adolfas Mekas, šiuo metu rečiau linksniuojama pavardė, pasireiškęs taip pat kinematografijoj. Vien tik apie Leono Lėto tolesnius kūrybinius ieškojimus ilgą laiką neteko girdėti. Tarytumei būtų jis nuo tų dalykų nutolęs. Tiesa, 1974 metų Metmenų 28 numeryje švystelėjo jo eilėraščių pluoštas — septyni eilėraščiai, primeną skaitytojui jo jaunystės užsidegimus.

Pernai tačiau pasirodo nelauktai jo debiutinė knyga (su 1981 m. metrika), pavadinta kiek mįslingu pavadinimu (autorius sakytų "įsibendra-vardyklinimu") — "Trakas". Iš eilėraščių gausos sprendžiant, (J. Aistis, prisimenam, patardavo pradedantiems poetams neleisti didesnių kaip 40 eilėraščių leidinių), atrodytų, kad "Trakas" laikytinas veikiau poeto rinktine. Knygoj telpa 111 eilėraščių. Autorius nepateikia jų rašymo datų. Neskirsto ju taip pat skyreliais ar ciklais. Vien iš kai kurių pavadinimų arba turinio galima atspėti, kad kai kas — "Gedimino pilis", "Lietuva", "Juodraščio lapas", "Pirčiupis" — rašyta daugiau ar mažiau nustatomame laikotarpyje, atseit viešnagės Lietuvoj poveikyje.

Vienok jau turinio rodyklė, t. y. eilėraščių pavadinimai, leidžia skaitytojui įžiūrėti rinkinyje dvi svarbias grupes. Vieną jų sudaro mįslingųjų eilėraščių grupė: "Vis", "Ir", "Ši", "Tu", "Ta", "Ar", "Kaip?", "Ne", "Oi ne!". Antroji grupė praminta botaniškais terminais: "Pienės", "Baltos bruknės", "Uogos", "Ūmėdės", "Agrastas", "Berželis", "Dobilas", "Samanos", "Šermukšnių šluotos" ir t.t. Faktinai tos gamtos atributikos, tų žolelių - augalėlių įvaizdžių aptinkame su kaupu ir pačių eilėraščių viduje — smilgų, šalavijų, snaudalių, meldų, varpučių, žibučių. Užtat nemaža pagunda yra praminti Lėtą "gamtos dainium". Taip tie ekologiniai — skautas-myli-gamtą — vaizdiniai vyrauja jo poetiniame pasaulyje. Arba bent "peizažistu". Manding tokia charakteristika būtų tikslesnė, bet vėlgi vargu ar pilnai išsakanti Lėto eilių pobūdį. Jau vien todėl, kad esama tos pirmosios grupės dalykėlių, pavadintų lakoniškais, klaustukiškais, ištiktukiškais, o kartais ir itin įmantriais pavadinimais, kaip, pav., "Įsibendravardyklinanti marška", "Saga palaidų plaukų sermėgoj" pagaliau santraukiniu "Un Pt. Dejeun". Būtina tačiau prisiminti, kad miglotumas nebūtinai reiškia poezijoj mąslumą ar filosofines gelmes.

Žodžiu, pasitikdamas Traką kaipo Lėto rinktinę, kaip "opus vitae", skaitytojas negali atsiginti įspūdžio, kad susiduria su labai neįprasto braižo lyrika. Sakytume hermetiška, kabinetine, ar bent išsiskiriančia iš bendros išeivijos poezijos vagos, lyrika. Įspūdis teisingas. Sunku užginčyti, kad Trako tematika pažymėtinai siaura, asmeniška. Ne ta prasme, kad joje girdėtųsi balalaikos kliun-kinimas apie širdies damos grožį, nelaimingą meilę ar senatvės dieglius, oi ne! Paprasčiausiai joje nepraskamba akordai, kurie būdingi daugumai (jei ne visiems be išimties) egzilės poetų, kaip, pvz., gimtosios žemės ilgesys, pastanga išreikšti žmogaus nevilti pasaulyje, paženklintame, pasak Maurice Blanchot, Auschwitz'o Nesąmonės ir Gulago Siaubo ženklais. Nepraskamba tie dalykai, kuriuos mes vadinam (įprastiniais terminais) religiniais, filosofiniais, patriotiniais motyvais.

Tiesa, ir tai jokia paslaptis, kad dažnai debiutuojančių poetų rinkiniuose tos emocijos — patriotiniai jausmai, bejėgis pyktis prieš likimą arba religinis susimąstymas — išvirsta į deklaratyvias formules, į retorinį skardenimą. Ironiška tačiau, kad kai pradedančio poeto rinkinyje nepasigirsta tų daužomųjų - pučiamųjų vario, tos nerimo violončelės arba melancholijos fleitos, kai nepasigirsta to fono gaudesio, skaitytojui knyga pasimato, tarsi peilis be ašmenų, kuriam trūksta kriaunų.

Visokių esama pasaulyje poezijos aptarčių. Galbūt pernelyg pabrėždamas lyrikos skirtingumą nuo prozos, paneigdamas jai utilitaristinę funkciją, poetas Osip Mandelštamas pripažino jai galią giliau pajusti būtį ir skelbė, kad bandymas susižinoti jos pagalba su Marso gyventojais esanti verta lyriko triūso pastanga. Pasak Pierre Reverdy ("Cette émotion appelée poésie"), poetas prabyla tam, kad atskleistų vienišumo pojūtį, kuris tūno kiekviename mūsų. Poezija esanti išpažintim beribės meilės gyvenimui. Tai būtinybė išreikšti tą meilę ir kartu atskleidimas nejėgos tą meilę išsakyti. Dar kiti rašytojai aiškina poeto misiją tuo, kad jinai neturinti siekti džiuginti, linksminti skaitytojo, bet, priešingai, drumsti jį, kelti jame nerimą, padėti jam atsikratyti iliuzijų ir praregėti gyvenimo trapumą. Pagaliau esama ir tradicinės romantiškosios sampratos, įžvelgiančios poetinėj misijoj prometėjišką žmonijos ar bent tautos šauklio, vedlio, rolę. Kiek tos sampratos madingos, kiek jos atitinka laiko dvasią, tai jau kitas klausimas. Užtat Lėto atitolimas nuo bendros išeivijos poezijos tradicijos, nebūtinai laikytinas prasižengimu.

Galbūt kaip tik todėl, kad jo esama, Trakas laikytinas kaip žmogiškas dokumentas pažintine prasme, itin būdinga išeivio psichologijai knyga. Joje nestinga užsivėrimo nuo tikrovės pasaulio, nestinga pernelyg egzaltuoto alpuliavimo akivaizdoj kuklios augmenijos reginių. Bet tai taip pat knyga, kalbanti apie individo pastangą gintis nuo nervų galūnių užkalkėjimo, apie pastangą valorizuoti save kaipo individą poetinės kūrybos pagalba. Ta prasme pirmąjį įspūdį, kad Lėto esama "gamtos dainiaus", nustelbia kitas įvaizdis: lingvisto, palinkusio prie žodynų, gramatikų, poetikos uždavinynų.

Žodis yra poeto - rašytojo statybinė medžiaga, nelanksti ir netvari, tačiau turinti jam skonį, kvapą, faktūrą. Išnaudoti visas jo galimybes tiek semantinėj, tiek muzikinėj plotmėj, žaisti jo asociatyvine potencija, yra daugeliui rašytojų tikruoju poeto iššūkiu. Ne nuo šiandien, maudžia žmoniją "tyrosios poezijos" ilgesys. Noras praplatinti jos valdas. Svajonė susižinoti jos pagalba su planeta Marsu .. . Jau trubadūrai buvo pramanę tokią elitinę, "pateptųjų" šneką, šifrą. Nesvetimas, sakoma, buvęs jai ir Dante. Paskui visokie Gongoros iki Mallarmė imtinai. Iki Valéry (rausvojo Valéry, pasak Lėto), iki siurrealistų, suvulgarinusių, nupiginusių tuos meninius ieškojimus savo automatine rašyba narkotikų poveikyje ir kitokiais triukais. Bet poreikis eksperimentuoti forma, spęsti skaitytojui kalbinius spąstus lieka žmoguje gajus — net ir Lietuvoj kuriamoj poezijoj, nors kai kurie, sakysime, Ed.   Mieželaičio  "išsidirbinėjimai" gerokai vaikiški, banalūs. Ta prasme Trakas būtų vieno išeivio (užtat dar galbūt giliau pajutusio egzilėj gimtojo žodžio buinumą ir galimybes) galinėjimosi su žodžių iliustracija.

Tai matosi jau iš išviršinių požymių. Lėtas retai kada naudojasi tradicine ketureilio strofa. Artimesnė jam yra stalaktitinė, ledokšninė forma. Išretintų pavienių žodžių su plačiom tylos paraštėm forma, primenanti Jono Meko, kurio rinkinys taip ir vadinos "Pavieniais žodžiais", varveklines struktūras, nors tuo panašumas ir baigiasi.

Leistina savęs pasiklausti, ar visados būtinas jo eilėms toksai plačių kimono rankovių rūbas. Neužginčyti -na tačiau, kad ši forma diktuoja skaitytojui tam tikrą, lėtą, skaitymo būdą, tam tikrą sodraus garso ir pauzių ritmiką, ir jau tuo pačiu išgaunamas intymaus išsisakymo efektas. Be to, kai kurie jo eilėraščiai atsišaukia "Haiku" bei kitomis "japonybėmis". Atseit, esama atvirybės poetiniams išsisakymams, kurie egzistuoja kitose civilizacijose. Nelaimei kiti eksperimentavimo forma dalykai pateikiami skaitytojui kur kas atkištiniau. Faktinai kaip tik tuo lyrikos kulinarijos receptų atskleidimu, Lėto rinkinys labiausiai išsiskiria iš mūsų išeivijos poezijos. Yra joje unikumų.

Viename eilėraštyje Lėtas kalba apie "taškymąsi onomatopėjom". Ir iš tiesų garsų pamėgdžiojimo ar teisingiau žaidimo garsų sąskambiais Trake itin apstu. Sakysim aliteracijų. Nėra tai, pripažinkim, kažinkokia naujovė mūsų lyrikoj. Bet niekur kitur toji poetinė priemonė nėra taip demonstratyviai pabrėžiama, taip brukama į priekį, kaip Trake:

Vėjas, Vagos. Vandenų žydėjimas antai. . .

arba

"Vienam žaliai žaliam žalių žolių žiedų žydėjime".

Tą patį pertempimą tektų konstatuoti ir Lėto pomėgyje nuolatinio kartojimo tų pačių žodžių, kuris ryškus, sakysim, eilėrašty "Purpuriniai", išsakančiam grybautojo ar gamtos fotografo dvasinę ekstazę:

Purpuriniai violetinis grybo viršus
Purpuriniai violetinis dangus
Purpurai ir mėlyna ant kelio
Išsibarstęs patogiais papieviais
Purpuru vis trykštantis dangus
Atsispindi valkose tik ką lytu lietum.
Išrautas, lipnus,
Šapuotas violetu
Purpurų raudonėj.
Grakščiai spindi vario varsa drėgnas
grybas, kepure, danguj.


Kaip dekoratyvu, sakykime! Kiek čia spalvų derinimo, kiek įmantrumo epitetuose ("patogiais papieviais"), kokios retos gramatinės formos ("lytu lietum")! Kaip visa primena močiutės Paint by numbers aliejų! Žaidė juk ir Binkis žodžių kartojimu savo Otose ("šypsodamos skina ji rūtą. . ."), bet kažkaip tai nekrito į akį.

Ūtos ūtomis, bet Lėtui tikrai patinka kurti miniatiūrinius reginėlius, leidžiančius jam parodyti savo sugebėjimus toje Lautmalerei:

USNYS


Žaizdėtai
Geliančios
Snaudalės
Kelia, kelia, kelia
Troškų nakties
Vualį.

AGRASTAS


Žalia, žalia
Šalia kelio
Agrastų krantinė
Pinasi plaukuosna
Tirštą saulės vyną.


Dievaži, tai gležna, švelnu! Kažkas panašaus į Zibelio partiją operoj Faustas (ją dainuodavo, kaip prisimenam, vyru persirengus moteris). Ir cukrelio kiekis nekenksmingas skaitytojo sveikatai.

Mėgsta Lėtas taip pat pasinaudoti ir omonimais, vienodai skambančiais, bet skirtingą prasmę turinčiais žodžiais:

Šilo milas, mielas it grindys Juosta
Sutema išsiblizginę dovanotine Juosta
Kiemo vandenys kubile juosta.


Nelaimei visa tai skamba skaitytojui lingvistinėm pratybomis, kalbiniais pelėkautais, per nevalią išlaužtais sąskardžiais. Protarpiais aky-vaizdu, kad Lėtas tyčia įspraudžia retokai girdimą žodį vien tik tam, kad galėtų panaudoti panašiai skambantį:

...Įpūsime į lūpas abu bučiniais
Ir veją, ir ramunę, ir alkaus takelio Klykavimą
Alkalinio dangaus skiautelėje.


Nevisai aišku, kaip takelis gali būti "alkus" (kuris greit išalksta), bet jo matomai reikėjo, kad galima būtų panaudoti žodį "alkalinio". Tarp kitko žodis "lūpos" yra Lėto obsesija. Jį aptinkam su visais padažais (žalios vyšnių lūpos). Iš viso Lėto metaforų raštas pažymėtinai raizgus šifras. Jo palyginimai nemažiau įmantrūs. Kartais paprasčiausiai komiški:

...Kaip sunkūs, tyro vandenio pilni
kupranugariai
Keliaujame per amžinybės
kryžkelius . . .


Dievaži, sunku susilaikyti nešyptelėjus tų kliuksinčių tyru vandeniu kupranugarių reginio akivaizdoj.

Bet rasit didžiausiu kliuviniu skaitytojui pasitikt Lėto rinkinį kitaip kaip lingvistines pratybas yra ne tiek jo metaforų audinio raizgumas, kaip kas kita. Visų pirma tai, kad, net ir įveikus autoriaus šifrą, dažnai atsitrenkiama į ne kažkokio gylio epiderminių pajautų tūrį ("Purpuriniai", "Aidu atsiliepia").

Paradoksalu, bet nemažiau apmaudu ir tai, kad prisiimant Traką kaip modernistinę, lingvistikos veikiamą poeziją, jinai pasimato neypatingai avangardine. Iš tiesų kompiuterinė technika atvėrė visai naujus kelius poezijai. Eksperimentai, kuriuos daro vadinamoji Oulipo mokykla, yra nemažiau nuostabą keliantys. Taip, sakysim, palindromų — žodžių ar sakinių, vienodai skambančių, skaitant iš vieno ar kito galo, daryba. (Georgės Perec yra pasimanęs tokį ilgiausią prancūzų kalboj: "Esope reste ici et se repose"). Viso to Trake nerandam. Vienintelę naujovę, priartėjančią prie tų ieškojimų, aptinkam tik eilėraštyje "Trečioji diena". Norint tinkamai jį interpretuoti, pravartu susipažinti su Oulipo (Ouvroir de la litterature potentielle) atradimais.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šis eilėraštis nesiskiria nuo kitų mechaniškai sumontuotų Lėto kalambūrų. Vienok kažkaip tolydžio ima prasišviesti vidinė dinamika. Nelyginant koks Crescendo. Eilėraštis baigiasi:

Gabalėliais
Nuo atsiminimų šventoriaus sienos
Lupasi
Ir
Trupa
Trupa trupa trupa trupa
Lūpos lūpos lūpos lūpos ...


Kodėl prireikė Lėtui užbaigti eilėraštį neatskirtų kableliais tų pačių žodžių kartojimu? Lingviste Marina Yagello knygoj "Alice au pays du langage pour comprandre la linguis-tique" (Paris, Ed. du Seuil, 1981) samprotauja šitaip:

"Ten, kur baigiasi žodis, prasideda muzika", skelbė Haydnas. Kartojimas to paties izoliuoto žodžio atima jam prasmę, kaip kiekvienam mums žinoma iš patyrimo. Kažkas panašaus į išgąstį, nerimą apima mus, kai pradingsta ūmai šmėkštelėjusi sąmonėj žodžio prasmė. Tada žodis lieka pakibęs kažkur atminties erdvėj, pavirtęs į garsinį elementą . .. Taip pat jei ilgai įsižiūrėt į kokį užrašytą žodį ir imt jį kartot per visą puslapį, jisai pamažu darosi beprasmiu, svetimu, atgrasiu dalyku".

Toliau M. Yagello primena skaitytojui, kad repetatyvi mūsų dienų muzika naudojas kaip tik šiuo metodu, kad paverstų žodį į gryną garsinį elementą. Kartojant žodį be perstojo, jis pavirsta į muzikinius garsus, žmogaus balsui tampant vien muzikiniu instrumentu. Pasėkoj gaunasi verbalinė muzika, iš kurios iškraustytas bet koks reikšminis turinys. Tokių eksperimentų pavyzdžiais būtų Guy Ribel "Siuita Edgarui Poe", Ivo Malec "Vox vocis" arba Toru Tokemitsu žodžio "Ai", kuris reiškia meilę japonų kalboj, variacijos.

Pritaikant šiuos moksliškus išvedžiojimus Lėto eilėraščiui, galima pastebėti du dalykus. Žodžio "lūpos" kartojimas iššaukia skaitytojui įspūdį tarsi iš tiesų tą trečią atsisveikinimo dieną turistas taip pasimetęs, kad temato vien lūpų trūkčiojimą, kaip kad būna televizijos ekrane, išsijungus garsui. Yra košmariška situacija. Bet tą pasibaisėjimo įspūdį dar padidina žodis "trupa", kurio asociatyvias galias Lėtas galbūt nebuvo net ir suvokęs. Valia žmonėm galvoti, kad žodis nesigina, suvedamas į garsinį elementą. Jis būna kerštingu, ir dar kaip. "Trupa" nėra vien bendraties "trupėti" lytim. Gyvojoj gimnazistinėj kalboj slavizmas "trupas" reiškia negyvėlį gyvakarą, pamėklę. Darniai sutapdamas su bebalsiu lūpų vaizdu, jis dar labiau išryškina, šiuokart optinio vaizdo kartojimusi, išgyvenamą poeto siaubą. Nedviprasmiškai atskleidžia jo dvasinį stovį. Turime siurrealistinį efektą visame grožyje, ir vis tik prasmingą.

Nelaimei tokie atvejai Trake pažymėtinai reti. Peizažiškas Lėtas dažniausiai operuoja gamtos stebėsenos iššauktais įvaizdžiais, kurių sankabos — be aiškaus priežastingumo ryšio, be jokio logiško nuoseklumo — kalba skaitytojui vien apie rašytojišką bravūrą, jei ne manieringumą ir jausminę atrofiją. Paradoksalu, bet tas įspūdis dar padidėja tuose eilėraščiuose, kurie parašyti kelionių į Lietuvą poveikyje. Konstravęs juos vis tuo pačiu gamtos vaizdelių samplaikos principu, Lėtas tesukuria vien kažką, kas įkyriai primena skaidrių rodymo seansą. Ypatingai tai ryšku eilėraštyje "Pirčiupis".

Aidai, 1985, nr. 1