tekstai.lt

Gabrielė Labanauskaitė. Menas be klouno nosies (interviu, 2009)

Gabrielė Labanauskaitė. BJ nuotrauka
Gabrielė Labanauskaitė. BJ nuotrauka
       Gabrielė Labanauskaitė – viena iš aktyviausių ir talentingiausių jaunosios kartos menininkių – poetė, dramaturgė, audiovizualinėje poezijoje derinanti poetinį, muzikinį ir vaizdinį tekstą. Prieš mėnesį išleista kartu su grupe „AVASPO“ jos įrašyta kompaktinė plokštelė „Nėra okeano“. Apie tekstus, klajones ir geismus su Gabriele Labanauskaite kalbasi Kasparas Pocius.

 

Gabriele, susidaro įspūdis, kad esi tikra nomadė – gimei Klaipėdoje, mokyklą baigei Šiauliuose, studijuodama Vilniuje penkis mėnesius studijavai Italijoje, vėliau stažavaisi Graikijoje, šiemet – Jungtinėse Valstijose. Kas Tau yra kelionė, klajonė? Kaip tai veikia Tavo kūrybą?

 

Dar būdama studentė mėgdavau tiesiog klajoti – nieko nereikšdavo savaitgaliui nutranzuoti į Berlyną sagos kuprinei. Sagos taip ir nerasdavau, tačiau geriausiuose vakarėliuose spėdavau dalyvauti. Dabar (tikriausiai jau senstu?) keliauju ne kaip turistė, o tam tikrų edukacinių ar meninių tikslų vedama. Bet kuriuo atveju kelionės – geriausiai inspiruojantis dalykas. Svetimoj šaly beveik nieko nepažįsti, o kadangi trumpalaikis bendravimas su naujai sutiktais žmonėmis neatstoja tikrosios draugystės poreikių, esi viena kaip pirštas. Ir šiam pirštui nieko kito nebelieka, kaip tik griebtis plunksnos. Antra vertus, tokie megapoliai kaip Niujorkas jau savaime yra pilnas netikėtumų ir nuotykių. Nebereikia net fikcijos, tik kinematografiškai fiksuoti įvairiapusę aplinką.

 

Esi poetė, tačiau, kaip parašyta tinklalapyje „Rašytojai.lt“, išleidai tik vieną poezijos knygelę – „Žodžių žydėjimas“, o vėliau ėmei eksperimentuoti audiovizualinės poezijos srityje. Kas, kokios įtakos Tave paskatino perkelti rašytinį tekstą į garsą? Ar tai – mada, ar būtinybė ieškant naujų išraiškos formų? Kodėl poezijai nebepakanka skaitančiojo? O gal jis, skaitantysis, audiovizualiniame kontekste ginčijasi su vaizdu ir garsu?

 

„Ž“ raidė apskritai mano žodyne retai pasitaiko, tad ir tokios knygelės nesu išleidusi. O jei rimtai, tai nei tokios, nei jokios kitokios. Mano kūrybos laikmenos – CD ir DVD, tad esu pati tikriausia XXI amžiaus auka, šiaip kasdienėje savišvietoje atiduodanti pirmenybę knygoms. Tačiau teksto pavertimo garsu sąmoningai nei rinkausi, nei eksperimentais to nedrįsčiau pavadinti. Veikiau tai buvo organiška būtinybė prabilti, mintis išreikšti balsu.

 

Apie pačią audiovizualinės kūrybos pradžią jau esu nemažai kalbėjusi, tad kartotis nebesinori. Tiesiog šiuo atveju ne aš pradėjau, o mane „pradėjo“.

 

Poezijai, mano galva, visada pakako skaitančiojo. Tik tiek, kad šiandienė poezija jau nebeapsiriboja rašytine forma ir, grįždama į pirminę kadaise buvusią sakytinę, pasitelkia įmanomas šiuolaikines išraiškos priemones. O kokiu principu šios priemonės sudėliojamos – simbiozės ar kontrasto, priklauso jau nuo (bendra)autorių.    

 

Priklausai menų bendrystę manifestuojančiam sąjūdžiui „Sintezija“, Tavo organizuojamas audiovizualinės poezijos projektas „TARP“ jungia nemažai jaunų ir perspektyvių įvairių sričių menininkų. Kas verčia menininkus jungtis tarpusavyje ir bendrauti?

 

Nežinau, kaip kitus, tačiau mano pažįstamus menininkus jungia noras bendrauti, keistis idėjomis ir bendradarbiauti. Nevirti vien savo sultyse, kad tai nepavirstų į surogatą. Festivalį „Tarp“ organizuoju irgi siekdama tų pačių tikslų – sukurti tarpdisciplinę nišą kūrėjams, besidomintiems arba net sergantiems poezija. Džiugu, kad, festivaliui vykstant jau ketvirtus metus, tokių bendraminčių vis daugėja, o ir tie patys, pirmojo renginio metais tik pradėję pirmuosius žingsnius, vis drąsiau eksperimentuoja ir drąsiai neria į triukšmo džiungles. 

 

Prie „Sintezijos“ judėjimo buvau prisijungusi pačioje pradžioje, kai buvau pakviesta pasidalyti savo patirtimi ir idėjomis. Laikui bėgant ir išsiskyrus pasaulėžiūroms, ir mūsų keliai išsiskyrė.

 

Daugelio vyresnių ir net kai kurių jaunų kūrėjų santykis su hipertekstu, virtualia erdve tebelieka rezervuotas, tuo tarpu Tu ir Tavo aplinkos kūrėjai drąsiai neria į elektronikos ir kibernetikos džiungles. Gal iš tiesų internetas, jo virtuali aplinka tarnauja kaip galimybė kurti, kaip produktyvus geismo mechanizmas, kur, pasak Nietzsche‘s, kiekvienas potraukis siekia viešpatauti ir pats bando filosofuoti?

 

Potraukis visada siekia viešpatauti (nebent jis yra pažabojamas), o ar bando filosofuoti, tai jau priklauso nuo jo intelekto (juokiasi).

 

Iš tiesų, ypač vyresniosios kartos akademikų ir rašytojų skeptiškas požiūris į audiovizualinę poeziją tiesiog pribloškia. Vis dar tebevyrauja nuomonė, kad geram poetui tokių „žaidimų“ nereikia. Tai gal ir Ezra Pound‘as hologramas išvedžiojo dėl to, kad nemokėjo rašyti? Nors yra gausių įspūdingų eksperimentinės, konkrečiosios, garso, performansinės ir audiovizualinės poezijos pavyzdžių, tenka pripažinti, kad Lietuvoje mes dar tik vejamės šio meno istoriją. Maža to, turime didesnį iššūkį – peršokti bent jau dvidešimties metų prarają, kuri atsirado ne dėl idėjų ar noro eksperimentuoti stokos, o elementarios techninės artilerijos trūkumo.

 

Virtualioji erdvė yra ambivalentiškos prigimties. Viena vertus, pelės spustelėjimu nusikeliama į kitą „realybę“, kurioje viskas galima ir tuo mus vilioja (štai ir grįžtame prie geismo mechanizmo), antra vertus, pasigendame tikro prisilietimo, gyvo balso ir garso.

 

Tą patį išgyvena ir visa muzikos industrija – internetinėms dainų parsisiuntimo galimybėms atėmus iš muzikantų parduodamų albumų procentus, vėl kyla koncertų banga. Anksčiau atlikėjai turėjo prabangą keletą metų sėdėti studijoje ir generuoti muzikines idėjas, o dabar tenka išlįsti ir honorarus susigraibyti scenoje. Gal ir šiurkščiai pasakyta, tačiau žmonės noriai lankosi koncertuose, nes energijos, gyvai skleidžiamos scenoje, neatstos joks „youtube‘as“. 

 

Visgi audiovizualinė poezija yra labai skirtinga. Kartais ji neapsaugo skaitytojo ir klausytojo - žiūrovo nuo monotonijos, kartais kaip tik įtraukia. Kartais ji vadinama komercine, kartais – nekomercine. Ar tai poezijai taip pat gresia pasidalijimas tarp rimtosios kultūros, rimtojo meno ir vis labiau išrankios mėgėjiškos auditorijos, kuri negarbina etikečių, bet vertina minties judesį ir sugeria kūrėjo potraukio vaisius į savo geismo ir kūrybos erdvę?

 

Nemanau, kad pagrindinė meno paskirtis – apsaugoti nuo monotonijos. Jeigu žiūrovui neįdomu, tai ir klouno nosį užsikabinęs nesudominsi. Nors man pačiai cirkas nėra patrauklus žanras, tačiau yra suaugusiųjų, kuriems jis patinka, ir tokio skonio mėgėjui atsidūrus poezijos renginyje bet kuriuo atveju bus nuobodu. Nebent grįžtume į tašką A – eiles skaitytų pats klounas.

 

O jei žanrų pasidalijimas įmanomas apskritai literatūrai (juk atskiriame beletristiką nuo „rimtosios“ prozos ir pan.), nereikėtų stebėtis, kad skaidoma ir poezija – pradedant kritikais ir baigiant skaitytojais. Audiovizualinei poezijai irgi būdingas šis virusas. Juolab kad audiovizualiniu atveju ne viskas priklauso tik nuo poezijos – prisidėję vaizdo ir garso segmentai gali sudaryti visai kitokią kūrinio mozaiką. Tarkime, audiovizualinę poeziją atliekanti vokietė Antye Grien, pasivadinusi pseudonimu AGF, priskiriama elektroninės muzikos žanrui, tuo tarpu „The Books“ – psifolko, akustinei ir eksperimentinei sričiai. Pop ar komercinės poezijos dar negirdėjau, bet tikiu, kad ir tokia galėtų būti (juokiasi). 

 

Su projektu AVASPO išleidai kompaktinę plokštelę „Nėra okeano“, koncertavai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Papasakok apie pačią grupę – kaip susipažinote, kaip gimė projektas. Ar gali pasakyti, kad Tavo projektas jau turi savo auditoriją? Kur jautėtės labiau suprasti – Lietuvoje ar užsienyje?

 

„Nėra okeano“ – jau antroji audiovizualinės poezijos kompaktinė plokštelė, išleista „Kitų knygų“ leidyklos. Pirmoji – „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“ buvo įrašyta tiesiog namuose ir tokia lo-fi versija išdalyta draugams ir susidomėjusiems. Šalia „Apelsinams“ garsą ir vaizdą kūrusių Aivaro Ruzgo ir Virginijaus Malčiaus pakviečiau prisidėti kituose projektuose pažintus Antaną Dombrovskį, Vladą Dieninį, Virginiją Apšegaitę, Aureliją Maknytę ir kitus. Iš esmės AVaspo (AudioVisual Asp of Poetry) – beveik dešimtį menininkų, su kuriais draugaujama ir bendradarbiaujama, jungiantis projektas.

 

Norėčiau tikėti, kad jau turime savo auditoriją, tačiau nebetelpame vien į šiuolaikinio meno ar literatūros scenas, vis dažniau esame kviečiami į muzikinius festivalius, taigi, jau sunku pasakyti, kokia ta auditorija. Ta, kuri domisi eksperimentine, trip-hop‘ine, indie rock, afropunk ir elektro akustine muzika? Ta, kuriai patinka videoinstaliacijos ir animacija? Ar ta, kuri mėgsta grafomaniškus tekstus ir prastą vokalą?

 

Dar per mažai koncertavome užsienyje, kad galėčiau palyginti pastarojo ir lietuvių klausytojų reakciją. Džiugu tik, kad praėjusį mėnesį koncertuojant SKIF festivalyje, Sankt Peterburge, beveik pusę keturių ryto ir publikai tiesiogine to žodžio prasme lūžinėjant ant kėdžių, pavyko ją pabudinti. 

 

Esi ir dramaturgė. Tau teko dirbti su vienu žymiausių šiandienos mūsų režisierių Gintaru Varnu. Su kuo yra lengviau bendrauti – su muzikantais ar teatralais? Ar dramaturgija kaip nors prisideda prie audiovizualinės poezijos? O gal tai – vienas ir tas pat?

 

Kažkada muzikantus ir teatralus įsivaizdavau kaip bohemą tikrąja to žodžio prasme. Tačiau pradėjusi rašyti teatrui, pastebėjau, kad pastarieji – itin disciplinuoti, punktualūs ir drausmingi. Bent jau per repeticijas. Ir nieko stebėtino – režisierius yra ne tik geras psichologas, bet organizatorius ir „direktorius“, reguliuojantis bei skatinantis vidinį kolektyvo judėjimą.

 

Tie muzikantai, kuriuos pažįstu (tikiu, kad tai netinka operos atlikėjams), – skiriasi kaip diena ir naktis. Tačiau tai lemia ne tik individualūs, bet ir daugybė socialinių ir kitų aplinkos veiksnių. Natūralu, kad ir pačių režisierių disciplina bei darbo metodika skiriasi – teko bendradarbiauti su Benu Šarka, Svetlana Dimcovič, Baliu Latėnu, choreografe Aira Naginevičiūte ir kitais. Visi jie – unikalios asmenybės ir menininkai, vienaip ar kitaip darę įtaką ir mano pačios kūrybai.

 

Audiovizualinė poezija – tai menas įstrigęs amžinajame dabar ar vedantis tolyn? Ar sieji savo ateitį su šia poezijos sritimi?

 

Amžinasis „dabar“ ir veda tolyn, tačiau kaip bus iš tiesų, dar sunku prognozuoti. Tikėkimės, kad nelis.

 
Bernardinai.lt
2009-05-12