tekstai.lt


Ramutė Dragenytė. Pirmas kartas (Indrė Valantinaitė. Žuvim ir lelijom, 2006)

 

valantinaite_zuvim
valantinaite_zuvim
        Indrė Valantinaitė. ŽUVIM IR LELIJOM. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

 

        Pirmųjų knygų autoriai vis jaunėja ir moteriškėja. Galbūt ateityje nebereiks nuogąstauti, kad visos mūsų poetės išmirė. Šiemet LRS leidykla kūrybingųjų gretas papildė dviem jaunom ir žaviom autorėm – poete kauniete, VU studente Indre Valantinaite (g. 1984) ir prozininke klaipėdiete, gimnaziste Viktorija Ivanova (g. 1988). PK serijos autorių amžiaus cenzas – iki 35 metų, tad jeigu ir toliau autoriai jaunės, tikriausiai į šią seriją niekas rimtai nebežiūrės, nors štai ką sako LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas: "Klaipėdoje dar nėra buvę, kad tokiu jaunu autorium susidomėtų tokia prestižinė (!) leidykla" ("Durys". – "Klaipėdos" priedas, 2006.V.31).

 

        V. Ivanovos rankraštis buvo atrinktas iš dvylikos prozos (ir dramaturgijos), I. Valantinaitės – iš dešimties poezijos rankraščių. Nors poezija ir proza yra skirtingos literatūros rūšys, abi autores sieja jaunystė, moteriškumo (vaisingumo) kultas ir drąsa apie jį kalbėti, abiejų herojės mėgsta gerti vyną ir klausytis "The Doors", galiausiai abiejose knygose rasime tų pačių įvaizdžių, pavyzdžiui, "kaltūną". Mąsliau pagalvojus, kaltūnas yra mergystės simbolis. Viktorija ketvirtajame knygos viršelyje rašo: "Nekenčiu, kai matosi mano kakta", Indrės "kaltūnai" taip pat visu puikumu draikstosi ketvirto viršelio nuotraukoje. Sutampa net abiejų autorių inicialai.

 

        I. Valantinaitės eilėraščiuose jaučiamas kaunietiškumas – autorė savotiškai tęsia Dovilės Zelčiūtės, Enrikos Striogaitės eilėraščių rašymo tematiką ir stilių. V. Ivanovos tekstuose atpažįstame Klaipėdą, "varžtišką" aplinką, paminėtos kai kurios miesto vietovės, nors ne jos čia svarbiausia ir net ne siužetas, o tema, vienijanti penkis apsakymus ir apysaką. Pagrindinis kūrinių personažas yra mergina (mergaitė, paauglė). Nors jos amžius ir vardas kiekviename kūrinyje keičiasi, turbūt ne vienas skaitytojas ją tapatins su pačia autore. I. Valantinaitės kai kurie eilėraščiai labai siužetiški, o skaitytojas lyrinį subjektą vėlgi netyčia supainios su autore.

 

        Galima išvesti ir daugiau bendrų vardiklių, vieną jų pavadinčiau Alisos sindromu. Ne veltui I. Valantinaitės knygos pirmasis skyrius pradedamas L. Carrollio citata. Bet pasitelksiu kitą to paties autoriaus citatą apie grybą: "Iš vienos pusės atsikandęs augsi, iš kitos – mažėsi". Tebūnie tai kūrybos brendimo metafora.

 

        Apie I. Valantinaitės žuvis ir lelijas

 

        Knygos pavadinimas paimtas iš eilėraščio "Venecija. 2002": "Pagalvojau, kaip ji kvepia / silke ir lelijom". Iš tiesų visa knyga kvepia šiais dviem daugiaprasmiais vaisingumo ir gyvybės simboliais, kurie buitišką, "mergišką" kalbėjimą pakylėja iki poezijos. Tekstai svinguojantys, truputį linguojantys, maždaug vienodu lygiu – per plauką pakibę nuo žemės. Lyrinio subjekto balsas skamba erotiškai. Dominuojantys įvaizdžiai – vanduo, vonia, žuvis, veidrodis, lova, dėmės ("kapt kapt sirupas vidine šlaunies puse"). Visa tai labai primena D. Zelčiūtės kūnišką kalbėjimą ir nirimą į vandenį, o vietomis šmėkšteli striogaitiška karalaitė.

 

        Dažnas eilėraštis parašytas žiūrėjimo "pro langą" principu. Vieni poetai pro tą langą regi paradoksus, kitų žvilgsnis išsiraizgo retroperspektyviai, o I. Valantinaitė vaikšto kartu su savo "langu". Jis gali būti ligoninės priimamajame, "kažkur Peterburge", Venecijos kavinėje, prieš Paryžiaus tabako krautuvę, autobusų stotelėje, sanatorijos parke, kaime, parduotuvėje prieš karpių akvariumą, pasilenkus prie sriubos lėkštės, vonioje, lovoje... Neretai iškyla klausimas, o kur slypi poezija? Vietomis išlenda koks nors palyginimas, personifikacija ("mūsų čekis ilgas kaip gyvatės liežuvis; sugedusio traktoriaus žibintai pilni ašarų"), pažaidžiama žodžiais ("Nesu žydė, bet žydžiu, nes mintys / Susisukę pumpurais. // Mano plaukuose – kaltūnai, / Tavo lėkštėje – koldūnai, / Kvepia stebuklai" – "Rytas"). Prisimenama vaikystė ("Man buvo ketveri, kai tapau karaliene"), drastiškai "papiktžodžiaujama" ("Ir angelai kartais masturbuojasi, / Kai lipdo bręstančias paauglių krūtis"). Eilėraštyje "Esu.." subjektas metamorfoziškai įsivaizduoja esąs suoliuko kojelė, pasakoja apie prislegiančius užpakalius, ir tik paskutinė frazė, minties posūkis ("kadaise buvau nudažyta žaliai") suteikia poetinio svarumo. Poetiškai švysteli ir įdėmesnis, refleksiškesnis žvilgsnis į kokią nors buities detalę ("Pro nučiupinėtą dovanotų vazų stiklą / Pamerktų gėlių koteliai žvalgosi"). Knygos anotacijoje maždaug taip ir parašyta: jauno žmogaus patirtys ir jaunatviška, šiuolaikiška jų meninė raiška.

 

        Kęstutis Navakas, "subjektyviai" pristatydamas jaunosios poetės rinkinį "Nemune" ("Knygų žiurkės etažerė (XXI)". – "Nemunas", 2006.VI.8) ir atskleisdamas, kaip iš pluošto nelabai vykusių tekstų buvo sudaryta pakenčiama knyga, regis, savo paties redaguotos knygos autorei padarė meškos paslaugą. Trys knygos skyreliai pradedami citatomis, kai kurie eilėraščiai – epigrafais. Nurodyti netgi vertėjai. Tik neaišku, kodėl vienos citatos pateiktos angliškai su lietuvišku vertimu apačioje, o kitos iškart lietuviškai. Autorių paletė labai įvairi: nuo Pitagoro, Yoko Ono, P. Eluard iki L. Carrollio, D. Charmso (vėlgi neaišku, kodėl vienos pavardės sulietuvintos, kitos ne). Kyla klausimas, kam jos reikalingos, ar turi ką nors bendra su autorės tekstais? K. Navakas prasitaria, kad citatos atsirado vėliau. Žinoma, knyga su citatomis atrodo daug solidžiau...

 

        Kai kuriuos eilėraščius išgelbėja poetiškai įtaigios jų pabaigos. Kartais jos kiek per daug nutolusios nuo viso teksto, tad vėlgi kyla įtarimas, ar jos turi ką nors bendra su tuo tekstu? Pavyzdžiui, "Kirpėja" – vienas geriausių autorės hibridų.

 

        Labiausiai šioje knygoje žavi egzistenciškai įcentrinta jausminė raiška – prasiveržiantys kasdieniški mergaitiški norai ("Prašau, nupirk man pačiūžas"; "Įsikimbu tvirčiau tau į parankę. Dievinu marcipanus. / Ir kitus saldumynus"), laukimas, baimė, o svarbiausia – didelis pasitikėjimas ir tikėjimas. Tikėjimas stebuklais:

 

         (...) gyvenu vonioje.
        O jis grįžęs iš darbo sėdi ant krašto
        ir klausosi,
        Kaip aš plona plona skaitau storą storą
        poezijos knygą.
        Nuoga nuoga ir laiminga laiminga.

 

        Beje, tokios sintaksinės konstrukcijos – žodžių pakartojimų – esti ir V. Ivanovos tekstuose. Indrei Valantinaitei belieka palinkėti neprarasti optimizmo ir būsimus eilėraščius gimdyti išnešiotus, sveikus, be jokių traumų, fizinių ir dvasinių defektų.

 

        Literatūra ir menas, 2006 07 07