tekstai.lt

Eugenija Vaitkevičiūtė. „...Panai šukuodavo mano kaltūnus...“ (Indrė Valantinaitė. Žuvim ir lelijom, 2006)

 

valantinaite_zuvim
valantinaite_zuvim
        Indrė Valantinaitė. ŽUVIM IR LELIJOM. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

 

        Kintantis ir truputį paslaptingas dalykas yra nuotaika. Žvitrūs sutinkame vasarą, ilgesingi nuo lietaus ir nuogėjančių medžių – rudenį. Sako, retas kuris atpažįsta, juolab mėgsta šalčio ir sniego gaivą. Dažniau slepiamės nuo jos priešais televizorių, jaukiai įsivynioję į antklodes beigi pasiėmę karštos arbatos puodelį. O poezijoje greičiausiai esti net nuotaikų mados. Sunkmečių, pokyčių poezija – atvira, kaip mūsų upės. Audringa, nerimastinga, pavasario vėjų lyrika. Vėliau iškyla ir seklumos, ir uolos, iš poezijos nebereikia vedlio drąsos, ji gali pasitraukti į šalį, užsisklęsti savyje, taigi ir mada keičiasi. Nagi, mielieji, pamėginkime peržvelgti visai netolimą praeitį. Antai prieš penkiolika šešiolika metų vieningai skandavome: „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą... Šaukiu lietuvį glaustis prie lietuvio, ir gyvą širdį prie gyvos širdies...“ Ir niekas nė necyptelėjo, kad esą Brazdžionis šioks, Brazdžionis anoks... Dabar, kai jau viskas praeityje, gūduma, tvyrojusi tada, užmiršta, nepriklausomybė atgauta, o kalbant apie buitį – nebereikia stovėti valandą eilėse prie „šlapdešrės“, vaikus galime išleisti mokytis į užsienį, esant galimybei – atostogauti Egipte, pratintis prie laisvojo pasaulio įdomybių ir t. t. Taigi dabar, žiū, vienam Brazdžionis – „grafomanas“, kitam lietuvių tauta – „pagonių plėšikų“, o trečias iš viso dūsauja: oi, kaip tada buvo gerai, niekuo nereikėjo rūpintis, o dabar, ajajai, ir ką man davė ta nepriklausomybė... Aišku, niekuo rūpintis nereikėjo, nes nieko ir nebuvo, bent jau parduotuvėse, ir muilą pirkom pagal talonus. Ribotai. Ir net batus. Jeigu jų „išmesdavo“, aišku. Dabar net poezijos nebereikia skaityti tarp eilučių ir griūti būriais į, pvz., „Barboros Radvilaitės“ pastatymus, nes ten skamba kiek laisvesnis žodelytis. O Ezopo kalbos vingrybės, kaip analizės objektas, atiteko diplominiams studentų darbams. Taigi sunkmetis tam tikra prasme praėjo. Ar dar ne, mielieji, kaip jūs manote? Sąžiningai prisipažinkit, ranką prie širdies pridėję, ar Jums asmeniškai dabar jau visiškai lengva? Nes jei mums dar tebėra sunku, tai ir mūsų poezija, proza beigi literatūros mokslas tebeturėtų jausti tam tikrą atsakomybę ir per anksti į krūmus nesprukti, ir į visokias introspekcijas, kriticizmus, paveldo bei istorijos atsisakymus, nes tai esą nemadinga ir panašiai. Nes tautai jų dar reikia. Jeigu jos žmonėms dar sunku.

        Visa išdėstyta taikoma, tarp kitko, ir jauniesiems. Geras ženklas mūsų poezijai, kad nepaisant liūdnų prognozių apie literatūros senėjimą vis dar atsiranda rašančio jaunimo, ir turbūt visais laikais atsiras. Debiutai dažnai leidžia tikėtis sėkmingo minėtos atsakomybės perėmimo ir sėkmingo poezijos tęstinumo, duokdie. Taigi – Indrės Valantinaitės debiutinė poezijos knygelė, žuvim ir lelijom atbridusi pas skaitytoją. Daugmaž vienos nuotaikos, lėto, neskubraus dėliojimo: momentinių praeities blyksnių, eilutė šliejama prie eilutės, tarsi mieguistos katės, dažname eilėraštyje justi gan savotiškas ritmas, sakytum, lėtabūdės poezijos. Pasaulio margybė, žmonės, būtis, praeitis pavartoma delnuose, iš vienos pusės pažiūrima, iš kitos... Autorė neretai netikėtu kampu vertina pasaulį: „Žinau, kad iš aukštai mane stebi / Visa žinantis vyras, / Tad išleidžiu musę pro langą – / Iš šilto kambario į šlapią pasaulį“ (p. 7). Panašu, kad eilėraščiuose esti ir humanizmo pėdsakų – kad ir kaip ten būtų, musės lyrinis subjektas nenugalabijo, tegul ir iš Dievo baimės.

        Intymumo siekis akivaizdus dažname eilėraštyje ir temoje. Antai kūrybinių impulsų šaltinis, panašu, čia – šeimos istorijos, vaikystės laikotarpis. Ir meilė. Daugmaž šiuolaikiškais pavidalais visi šie kūrybos šaltiniai eilėraščiuose perteikiami su mažytėlaite ironijos ir gal kiek didėlesne išlaikomos distancijos doze. Galbūt tai būdingas kalbėjimo, santykio su pasauliu būdas, kokį prieš šimtą metų vadino „ironijos skydu“, o šiandien – literatūrinei jaunuomenei būdinga ironiška savigyna? Vietomis šmėkštelintis atvirumas sukelia autobiografiškumo įspūdį, ir tai nėra blogai: „Po manęs / Mama labai išstorėjo // Tik itin plonos moterys / Mano tėvui patiko“ (p. 11). Užrašome savus pasaulio potyrius, išreiškiame jų suformuotą savą mąstymo, pasaulio matymo būdą, elgtis kitaip būtų gal net kiek veidmaininga, juolab filosofuoti, kad tekste esi vienoks, o gyvenime pripažįsti visiškai kitas vertybes ir pan. Netikėtumas, žvilgsnio originalumas – bene vienas didžiausių šios knygos kozirių. Atrodo, kai kuriomis temomis itin sunku ką nors nauja, nenuvalkiota pasakyti, atrasti neįprastą detalę. O autorė ima ir pasako: „Karalaitė neįsidūrė piršto, / tiesiog dar teks palaukti įpėdinio: / viduje uogienės stiklas apvirto, sudužo – / kapt kapt sirupas vidine šlaunies puse. // Atsiduskime: / – Kokia graži būtų buvusi pasaka“ (p. 15). Kitąkart intymus žvilgsnis savęsp išsiskleidžia iki reiškinio, tendencijos ar šiandienai būdingų nuotaikų raiškos: „Kada nors aš pagimdysiu. / Kada nors aš įmesiu žuvelę į ryklių akvariumą. // Būsiu sūnui pirmoji kupe užtamsintais langais, / išlaipinsiu jį šviesos stotelėje, bet // vis daugiau žinučių laikraščiuose / apie potvynius ir savižudybes, / audras, avarijas ir kitas bausmes“ (p. 16). Moters prigimties klodai, šiuolaikinis visuomenės nerimas, grakšti, kiek lėtoka femme fatalle romantika, staigūs šuoliai į fiziologinius niuansus – autorė nevengia eksperimentuoti, subtilumą jungti su ryškesne, drastiškesne kalbėsena. Tokiems eilėraščiams visos knygos fone bene priskirtinas „Ir angelai kartais“: „Ir angelai kartais masturbuojasi, / Kai lipdo bręstančias paauglių krūtis. // Kol mergelės sapnuoja savo būsimų mylimųjų / Ir kūdikių burnas, / Kurios apžios jų bokštus. / Ir ežerai tarp jų kojų jau turi vardus“ (p. 21).

        Įdomu, kad šiuolaikiškose įžvalgose, poetinėje kalboje, kuri atrodo paprasta ir neprisodrinta kokių nors labai giliaprasmų idėjų, globalių svarstymų, gan harmoningai sušvinta senųjų, archaiškų ir mitologinių nuojautų slėpiniai: „Avėjau gražiuosius prosenelės batus, / už mano ausies miegojo šikšnosparnis, / ant mano šakų skleidėsi pumpurai, / nes venos kaip upės išraizgė dykumos žemėlapį. // Turėjau burtų sąsiuvinį, / mokėjau įsimylėti ir prikviesti lietų, / mokėjau žvėrių ir augalų kalbas, / o laumės skolindavo savo apdarus“ (p. 51). Pasaulio religijos, literatūros paminklai, mitai atveria netikėtas puses, į įprastas interpretacijas įkomponuojamas mažytis, nelauktas prasmės blyksnis, šitai kartais maloniai nustebina. Tai originalu, nustebęs įsižiūri į eilėraštį ir matai, kad nepaisant to neįtikėtinai lėto kalbėjimo, kartais dargi monotoniškos natos I. Valantinaitė žiūri kitaip. Ji kažką atranda, ir tai natūralu, tai šviežia ir gyva. Turbūt čia reikėtų konstatuoti, kad meninė meistrystė yra įgyjama, plunksna – išdresuojama, tačiau natūralumas, kitoks žvilgsnis – jau visai kas kita. Pamėginkime prisiminti seną Samsono ir Dalilos istoriją. Taip, buvo tokia prasto garso moteris, išniekinusi garsųjį Samsoną, taip, galbūt ji norėjo žlugdyti, kenkti ir nugalėti, o gal ir, anot autorės kreipimosi: „Norėjai būti bent kartą paminėta, / ar Samsonas per garsiai knarkė?“ (p. 26). Pirkinys staiga virsta būties tragedija, karpį įsigijusi namų šeimininkė „jaučiasi tokia galinga, / Kai sprendžia, kam gyvent, o kam numirt“, ir vykusi užuomina pabaigoje, nors ir apie karpių gyvenimą, turėtų atvesti į protą ne vieną egocentrišką homo sapiens. Šiek tiek perstumdyti vertybes, nesgi ne stalu ir ne rietynėmis viskas baigiasi. Ne nuo to, gerai pagalvojus, ir prasideda... Ir pagaliau, kas sakė, kad pasaulis privalo būti tiktai antropocentrinis? Antai I. Valantinaitė geba save persofinifikuoti, ir ne su kokiu gigantišku ir itin reikšmingu aplinkos objektu tapatintis, o su menkute, kuklute suoliuko kojele, „kadaise nudažyta žaliai“. Nors tokio drovumo tarsi ir nesitikėtum iš šios knygos, žiūros taškas gan nelauktas.

        Dar vienas dalykas, į kurį knygoje vertėtų atkreipti dėmesį – humoro jausmas. Toks švelnus, sumišęs su gailesčiu ir atmieštas mažytėlaičiu sarkazmo lašelyčiu. Bene ryškiausias jis eilėraštyje „PaliktoJI (Ūlai)“: „Vakarėjant pasuko link miesto centro / Paliktoji. / Su pašto ženklu ant žando ir / Mylimojo vardu ant kaktos. // Nedrąsiai, susigėdus paprašė / Paliktoji: / „Nusiųskit jam mane, / būsiu dėkinga amžinai“. // Stambi pašto darbuotoja pagalvojo: / „Per dieną jau trečia“ (p. 50). Daugelis bandė išspausti poeziją, romantiką, sarkazmą, liūdesį ir dar aibę visokiausių dalykų iš to nedėkingo dirvono – nelaimingos meilės. Bet ši arši furija nenuolanki ir dažniau iššiepia dantis kaip koks piktas vilkas, pratrūksta banalumo kaskadomis, nei atveria dalelę savo dramatiškumo, po devyniom spynom slepiamo. Pasirodo, šiai debiutantei pavyko rasti taką ir prisijaukinti tokią nesuvaldomą temą. Ir vis su ta ironija... Taigi knyga, mielieji, šalia estetinio malonumo ir galimybės pailsėti (va tas kabliukas, dėl kurio verta prikibti prie šios knygos – įvairovės, platesnės nuotaikų amplitudės jai duokit, ir ta poezija sušvis dar netikėčiau... ) suteikia puikią pamoką. Šypsotis visada verta labiau, nei niurzgėti ir plūstis ar sielvartauti. Literatūroje taip pat!

 

        Nemunas, 2006-12-13