tekstai.lt

Linas Kranauskas. Poezijos pilotė (Indrė Valantinaitė. Žuvim ir lelijom, 2006)

 

valantinaite_zuvim
valantinaite_zuvim
        Indrė Valantinaitė. ŽUVIM IR LELIJOM. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

 

        Vėluojančių traukinių portalo knygų rubrika griebia už ragų.. už raudonų dredų.. už kasų praėjusių metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos švyturį – poezijos pilotę, o taip pat fotoresursų redaktorę ir pažinčių bei kitų viešų ryšių koordinatorę, miuziklų, viršelių ir įrašų studijų mūzą Indrę „papais karjeros aš nedarysiu“ Valantinaitę.

 

        LRS leidyklos ranka ant pirmos knygos peties reiškia, kad 20 metų rašei į sąsiuvinį ir į stalčių, o paskui vienerius metus iš to gaminai printeriui tinkamą Wordo briketą ir pirštais kalendama/s kalendoriuje laukei, kas laimės – tu ar dešimtys tokių pat stalčiaus brolių ir seserų. Jokios vadybos ar dizaino, head huntingo ar gerojo Willo Huntingo – tik gudrių akių žvilgsnis anapus „Suokalbio“ bufeto ir, jei pasiseka, ketvirtakursė pianistė/fleitistė iš konservatorijos, labai tiksianti knygos pristatymui paakompanuoti.

 

        Ir štai jau 25-uosius ar 125-uosius metus garbingoji mirusių banknotų brolija pasikviečia jus (kaip kažką kitą pernai) kartu pasėdėti prie žvakėmis bei konjakais nukrautų šermenų, ta proga, kad spaustuvėje paruošė jūsų kūrybos ritinėlį, jūsų popierinių kūdikėlių virtinę, nes visiems tai labai svarbu (nors po keleto nekrologų vienodose kaip rūpintojėlis redakcijose viską pamiršit net ir jūs – autorius, autorė). Šįvakar jūs sveikinama/s prisijungus prie mauzoliejaus, pasižyminčio vienu dvasingiausių dūlėjimų postsovietinės kultūros areale.

 

        Indrė Valantinaitė ne tokia. Ji rašo ne apie diemedžius ar baltas akacijas, o jei ir apie jas, tai su tokiu pošlu pritūpimu, kad Larry Flintui galėtų žandai nurausti, jei tik jis žinotų, ką reiškia žodis poezija. Ir tikra tiesa, kad ir koks senas būtų žodis pošlas, jis gal net tiksliausiai aprašo Indrės koncepciją, Indrės dvasią, Indrės kūrinių kryptį. Kad ir kur ją vėjas nupūstų, atsimuši į sustirusius spenelius ar suglaustas kojas, sugniaužusias plaštaką. Bei nesuglaustas.. Ypač juokingi knygą „recenzavusių“ rašytojų pakraigavimai, esą I.V. šitaip išsublimuojanti savo fantazijas: kiekgi Suokalbio/Trečio brolio/ar kaip vadinasi ta kavinė Rašytojų sąjungos tarpkojy – veteranų išmano apie 22mečių miuziklų žvaigždžių seksualinį gyvenimą? Juokingi ir todėl, kad atspindi jų pačių seksualinę dietą.

 

        Patys tekstai, nors naujos mirties kilpos literatūrinėje padangėje ir nenubraižo – subtilūs, minimalistiški, taiklūs ir šmaikštūs, taupiai neperspausti, nebanaliai „paprasti“. Rodos, to labiausiai ir siekiama. Bei kaip minėta, wicked wicked wicked ir dar kartą wicked, and naughty. Dar – Indrė mėgsta pasvarstyt apie senatvę. Visada sakiau, kad senatvės ir senėjimo drama kur kas didesnė nei mirties drama. Tačiau jaunosios tekstų (lyrics) autorės analizė šia tema nepasiekia tam tikros brandos. Įdomu, kodėl? Gal imti iš Indrės interviu ne dabar, o, tarkim, po 50-ties metų?

 

        Ore.lt, 2007-04-18