tekstai.lt

Varnas. Architektūros motyvai J. Vaičiūnaitės lyrikoje (2007)

b_130_155_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_judita_vaiciunaite.jpg„Man atrodo, kad geriausią eilėraštį parašau tada, kai jame susilydo
mano pačios išgyvenimai ir iš turimo intelekto išgauta kaitriausia ugnis“.

                                                                                                        Judita Vaičiūnaitė


Pasak literatūros teoretikės ir kritikės Viktorijos Daujotytės, kai „žmogus suprato galįs papasakoti apie save ir apie savo artimą, gyvenimas tapo ir tekstu, įgijo diskurso matmenį“. Tekstas ir kūrinys nėra tapačios sąvokos, tačiau vos yra neatskiriamai susijusios tarpusavyje ir vienos egzistencija suponuoja kitos sąvokos ir jos materialios apraiškos galimybę. Būtent kalba leidžia išsakyti, perduoti savo gyvenimą kitiems, jį  „paskleisti“, padaryti prieinamą ir šiek tiek pradengti asmeniškumo paslapties šydą. Kalba yra jungtis tarp veiksmo ir minties. Tarp teksto ir kūrinio lygybės ženklo galime ir nedėti, nuspręsti, kad kūryba yra šis tas daugiau, sudėtingiau, gal net tolėliau pažengę (tekstas V. Daujotytės yra apibūdinamas kaip pirminė duotybė). Tuomet kūrybos aktą susiesime su darbu, turtingu vidiniu kuriančiojo pasauliu ir sunkiai apibrėžiama kūrėjo sąvoka bei aplinkybėmis, vienaip ar kitaip pasukusiomis kūrėjo gyvenimo kelią ir savotišką jo atspindi kūrinyje („dvasinės energijos kalbiniuose kristaluose“).

Lygiai taip pat ir J. Vaičiūnaitės poezijos kilmė sietina su asmenine autorės patirtimi, vidiniu lyrikės pasauliu, jį veikusia miesto kultūros aplinka, kuri dažnai poezijoje virsta metaforomis, transformuojasi į originalius, konkrečiam autoriui būdingus įvaizdžius.

Šio darbo tikslas − peržvelgti Juditos Vaičiūnaitės kūrybą, įvardijant architektūros elementų reikšmę ir vaidmenį poetės kūryboje, apčiuopiant realijas, inspiravusias poetę. Sąlyginai siekta rasti aprašytuosius atitikmenis šių dienų miesto aplinkoje. Iškeltajam uždaviniui įgyvendinti pasirinkti du paskutinieji J. Vaičiūnaitės brandžiosios kūrybos rinkiniai: „Seno paveikslo šviesa” (1998) ir 1998-2000 m. parašyti eilėraščiai „Debesų arka” (2000). Darbe neapseita be kultūrinio (daugiausia Vilniaus miesto aplinkos) konteksto, kuris įtakoja kasdienybės realijų ir poetinio pasaulio lyginimą. Rašant šį darbą skaityta literatūros teorijos ir pažintinė-architektūrinė literatūra. Pasirinkta plati architektūros samprata, aprėpianti ne tik pavienius pastatų architektūrinius elementus, bet ir bendrą miesto architektūrinį peizažą.

Panašia tema rašyta ir 2000 m. apginta daktaro disertacija (G. Bernotienės „Poetino vaizdo sąsajos su architektūra ir daile J. Vaičiūnaitės ir L. Gutausko lyrikoje”). Šiame kursiniame darbe norėta susikoncentruoti tik ties miesto poetės kūryba, konkrečiais Vilniaus bažnyčių, senamiesčio, gatvių gatvelių įvaizdžiais, siekta rasti jų realius atitikmenis ir išsamiau susieti J. Vaičiūnaitės poeziją su ją supusiu bei jos kūrybą įtakojusiu kultūriniu miesto kontekstu.


Nuo pat vaikystės esu tikra miestietė

Judita Vaičiūnaitė (1937-08-12 – 2001-02-11) gimė Kaune ir augo inteligentų šeimoje, kaip pati yra sakiusi: „universiteto profesoriaus, gydytojo psichiatro, didelio humanisto ir idealisto šeimoj, kur buvau mokoma atiduoti žaislus tėvo globojamiems psichiškai nesveikiems vaikams, kur iš toli atvykstantys ligoniai neretai būdavo gydomi veltui“, „Visada pasąmonėj regiu savo tėvus baltais chalatais“. Rašydama autobiografiją Judita Vaičiūnaitė (toliau – J. V.) teigia, jog jos pačios gyvenimas yra eilėraščiuose tiek, kiek ji pajėgė išreikšti, tiek „kiek pasidavė žodis“.

Nuo pat vaikystės būsimą poetę supo aukštų polėkių ir didelių kūrybinių užmojų žmonės. Visa tai, pasak pačios J. V., ir įžiebė kūrybos kibirkštį[9]. Rašyti ji pradėjo turėdama vienuolika metų. Tai daryti Juditai buvo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Petras Vaičiūnas (J. V. dėdė) buvo poetas ir dramaturgas, eilėraščius jaunystėj bandė rašyti ir J. V. mama, vėliau pasirinkus gailestingosios sesers kelią (dirbo Vilkaviškio ir Kauno Karo ligoninėse). Iš Kauno, kuriame J. V. gyveno iki septyniolikos metų, kasmet atvažiuodavo į Vilnių, kur gyveno Petras Vaičiūnas ir kitas tėvo brolis, Dominikonų bažnyčios klebonas Juozas Vaičiūnas, be galo mylėjęs meną.

1959 metais J. V. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Nors studijos Vilniaus universitete ją gerokai apvylė (reikia prisiminti, kokiu laikmečiu ji studijavo), tačiau ten sutiko du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą, kurie daug kuo prisidėjo prie J. V. poetinio braižo formavimosi. Poetė dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius“, „Naujojo dienovidžio“ redakcijose. 1986 m. gavo valstybinę premiją už 1985-aisiais išleistą rinktinę „Nemigos aitvaras“, o 1996 metais poetė buvo apdovanota Baltijos asamblėjos premija.

1960 metais J. V. debiutavo rinkiniu „Pavasario akvarelės“, vėliau per kelis metus vis būdavo išleidžiama naujų eilėraščių knyga: „Kaip žalias vynas“ (1962), „Per saulėtą gaublį“ (1964), „Vėtrungės“ (1966), „Po šiaurės herbais“ (1968), „Pakartojimai“ (1971), „Klajoklė saulė“ (1974), „Neužmirštuolių mėnesį“ (1977), „Šaligatvio pienės“ (1980), „Smuikas“ (1984), „Nemigos aitvaras“ (1985), „Žiemos lietus“ (1987), „Šešėlių laikrodis“ (1990), „Gatvės laivas“ (1991), „Pilkas šiaurės namas“ (1994), „Žemynos vainikai“ (1995), „Kai skleidžiasi papirusas“ (1997), „Seno paveikslo šviesa“ (1998), „Debesų arka“ (2000), „Skersgatvių šešėliais aš ateisiu“ − šimtas gražiausių eilėraščių (2002). Daug rašyta ir mažiesiems: pjesės „Mėnulio gėlės“ (1979) ir „Pavasario fleita“ (1980), eilėraščių rinkinėliai „Spalvoti piešiniai“ (1971), „Balkonas penktame aukšte“ (1976), „Karuselės elnias“ (1981). 1996 metais poetė išleido vaikystės atsiminimų knygą „Vaikystės veidrody“. Ji yra vertusi A. Achmatovos, O. Bergolc, D. Maksimovič, L. Carrollo kūrybos. Pačios rašytojos poezija išleista anglų, norvegų ir rusų kalbomis.

Poetinį J. V. braižą formavo ne tik perskaitytų žymių ar mažiau žymių poetų kūryba, bet ir prozos knygos, taip pat ne viena meno sritis. Vaikystėje busimoji poetė lankė muzikos mokyklą, vaizduotę žadindavo įvairūs koncertai. Darė įtaką filmai, atskiri kadrai (kino seansai pas poną Mikalauską vaikystėje), teatras, baletas, meninės fotografijos, muzikos kūrinio formos išbaigtumas, monumentalūs architektūros statiniai ir visa kita, kas susiję su meno pasauliu. Lyrikė yra sakiusi, jog: „Menas yra būtinas žmogui, jis formuoja jį vaikystėje, lydi visą gyvenimą, auklėja jį humanizmo dvasia, ir kiekvienas renkasi iš jo begalybės tai, kas jam labiau artima“.

J. V. vaikystės folkloras – tai nežinomi miestai, gatvės senoviškais pavadinimais, kiemai prie gamyklų, butų interjerai, vaikystės drabužiai, mamos vokiečiai krikštatėviai, lenkiškos mokyklos, rusai ir ukrainiečiai žaidimų draugai, mama, skambinanti gerokai apdulkusia gitara ir dainuojanti kokio nors miestietiško romanso nuotrupą.

G. Bernotienė poetę, dažniausiai rašiusią naktimis, įvardija kaip miesto dvasios ir kolorito reiškėją, o D. Mitaitė savo straipsnyje apie J. V. apibendrina, jog lyrikė „viena pirmųjų lietuvių poezijoje natūraliai priėmė miesto kultūros pasaulį“. Pokalbio su Jonu Jakštu Lietuvos radijo studijoje metu (įrašytas 1989-ųjų pavasarį, publikuotas „Literatūroje ir mene“) J. V. sutinka su tokia jos poezijos apibrėžtimi, sakydama: „Turbūt iš tiesų mano poezija turėtų būti urbanistinė. Priežastis labai paprasta – iš mamos pusės esu trečia karta nuo žagrės; kaimas mane baido, kaimiečių kultūra man svetima. Be to, juk aš nuo pat vaikystės esu tikra miestietė. Gimiau ir augau, kaip jau sakiau, Kaune. Triaukščiame name, su apaugusia vijokliais siena, gyvenau tol, kol baigiau vidurinę mokyklą. Žaisdavau gatvėse ir svetimuose kiemuose – kartu su daugybe kitų vaikų. Mėgdavau žaisti ir pusrūsyje su kiemsargės dukrelėmis. Mano tėvams nė į galvą neateidavo priekaištauti, kad aš bendrauju ne tik su „ponų“, bet ir su vargšų vaikais“. Poetė pokalbio metu užsiminė apie tai, kas ją jaudina: „visą gyvenimą, nežinau net už ką, lyg gėdos žymę nešioju miesčionės ir baltarankės vardą, nors nebuvau lepinama, nors tiesiog negaliu pakęsti, jei kas mane išskiria iš kitų tarpo, nori man įsiteikti „patarnauti“.

Prisimindama savo gimtuosius namus (gimtojo miesto poetė didmiesčiu nelaiko: „Neaugau didmiesty <…>, o tyliam ir žaliam Kaune“), kur ji praleido pirmuosius septyniolika savo gyvenimo metų, J. V. taikliu sakiniu tapo belangę sieną, apaugusią milžinišku vijokliu, pilnu čiulbančių paukščių, lengvu štrichu nupiešia Putvinskio gatvėje esančius medinius paslaptingus Aušros Tako laiptus nesibaigiančiai aukštyn vedančius nebaigtos statyti Prisikėlimo bažnyčios link, akimis užgriebia ir baltą tėvo kabinetą, laukiamąjį, pilną ligonių ir užlietą saulės, miegamąjį su langais į uždarą kiemą…

Ir visa tai – tik maža dalelė saugaus poetę supusio pasaulio, jo šviesų bei spalvų, daiktų ir formų. Pasaulis, pilnas mažų, nepakartojamų kasdienybės akimirkų prisilietimų. Vieta, jauki ir priimtina lyriniam J. V. subjektui savo saugumu, buvusių gyvenimų jautimu, alsuojanti senove ir dvelkianti įdvasinta supančių daiktų prabanga. Toks yra J. V. fikcijos, kilusios iš stiprios emocijos, estetikos pojūčio, naujumo ir intelekto sąjungos, pasaulis.


Architektūros motyvai J. Vaičiūnaitės lyrikoje

J. Vaičiūnaitė – ekspresyvios miesto lyrikos kūrėja, suradusi savo žodį, sutelpantį į klasikinės poezijos rėmus ir vis vien skambantį naujai. Pasak V. Daujotytės, tai kūrėja, jungianti savitą monologinį ir istorijos bei kultūros realijų suobjektyvintą kalbėjimą, poetė, kūrusi unikalius eilėraščių tipus, tai tuo pat metu ir poetė, kurios asmenybė bei kūryba apibūdinama įvairiausiais epitetais: buities jaukumo, santykių intymumo, erdvės atvirumo, šviesos ir pakilumo (K. Nastopka), intelektualinės kategorijos, jausmo, emocinio tikrovės išgyvenimo poetė (R. Šilbajoris), miesto, miesto ir dar kartą miesto įkvėpta kūrėja, dvasia neatitrūkstanti nuo Kauno ir Vilniaus, jaučianti ne tik dabartį, bet įskaitanti gilius praeities palikimo klodus.

Pasak M. Martinaičio, mūsų „kaimiškoje“ kultūroje miesto poetė yra gana retas paukštis. J. V. kūryba yra išskirtinė lietuvių literatūros istorijoje. Ji išugdyta miesto kultūros, miesto aplinkos, jo žmonių. Į jos kūrybą įsiveržia ne tik lietuvių mitologijos įvaizdžiai, poetei nesvetimi antikiniai personažai, antikos kultūra ir architektūra, pereinanti į vėlesnius amžius. Jos poezijoje yra įsiliejama į praeities vizijas, kurios supinamos su dabarties realijomis ir atsispindi mumyse kaip visuomeninė pasąmoninė patirtis. Nepastebėtos niekur nedingsta ir sporto aktualijos, kurios yra filosofiškai suabstraktinamos: „,įkaitę / krepšinio sirgaliai, / aistruolių švilpimas / ir šaižūs mašinų signalai, / tuščia / vidudienio gatvė, / kad vėl ją užplūstų minia, / kad užčiauptas / gyvenimo šėlas pratrūktų - / jie trokšta laimėti / ir gali“: (DA P. 70).

Aptariamuose paskutiniuose J. V. poezijos rinkiniuose (SPŠ ir DA) sutikta virš dešimties bažnyčių. DA jos labiau užslėptos, sutinkami tik charakteringieji jų bruožai, pagal kuriuos bandyta jas identifikuoti (taip atpažinta Karmelitų, Visų šventųjų, Šv. Kazimiero, Šv. Jurgio, Šv. Kotrynos bažnyčia, Aušros Vartai), o SPŠ VII-oji rinkinio dalis yra skirta 9 Vilniaus bažnyčioms (Šv. Mikalojaus, Šv. Mergelės Marijos, Šv. Kotrynos, Evangelikų liuteronų, Šv. Stepono, Šv. Pranciškaus ir Bernardo, Misionierių, Vizitiečių, Šv. Jokūbo ir Pilypo) ir Šv. Jackaus koplytėlei (P. 93-103).

Kiekvienas gatvės kampelis, bažnyčios vitražas ar išraiškinga Marijos skulptūra atranda vietos sau ir virsta estetiškai sakralia akimirkos magijos apraiška. Kasdieninės ir šventinės aktualijos transformuojasi į kultūrinius įvaizdžius, magiškus ritualus (Vilniaus mugė): „Pirštų sušildytas / mažas molinis varpelis / iš rotušės mugės / koks įstabus skambesys <..> atgarsis Vilniaus senųjų varpų / pasigirsta, / klausau jo nudžiugus“ (DA P. 68).

Eilėse sutinkamos ir neidentifikuojamos senamiesčio gatvės gatvelės, pilnos puraus griūte užgriuvusio jas sniego, ir senosios gatvės (Trakų, Pamėnkalnio, Rūdininkų ir t.t.), ir koplytėlės (pvz. Šv. Jackaus koplytėlė), ir kultūriniai pastatai (Rotušė, Operos ir baleto teatras), ir bene didžioji dauguma iškiliausių Vilniaus bažnyčių (Šv. Mikalojaus, Pranciškonų, Aušros Vartai, Arkikatedra, Evangelikų-Reformatų, Šv. Jurgio, Šv. Kazimiero, Karmelitų, Visų Šventųjų, Šv. Stepono, Vizitiečių, Šv. Kotrynos, Šv. Jokūbo, Misionierių ir t.t.). Yra ir Lietuvos „kaimiškajai“ kultūrai nepriklausančių rytietiškų, mitologinių tolimųjų šalių įvaizdžių: „Jauna paslaptinga moteris, / jai tupi beždžionėlė ant peties / rytų triukšmingo miesto turguje, / to išsapnuoto miesto saulėtam triukšme, / spalvų mirgėjime, / kaitros apdulkusiam aukse“ („Širdis džiaugsmingai plakė“ DA P. 105), biblijinių motyvų – „apskriti Harano stogai“.

Lyrinis subjektas keliauja po senovės Italiją ir Graikiją, mato Veronos bokštus, jį kaitina karšta Sicilijos saulė, jis vaikštinėja po Liuksemburgų sodus, regi baltus baliustradų apvadus (SPŠ P. 49), linguoja Paryžiaus bulvarais, praeina Šv. Žako bokštą su chimerom (SPŠ P. 48), užsuka į lotynų kvartalą ir degina žvakę prie baltos viduramžių madonos seniausioj Saint germani des Pres bažnyčioj (SPŠ P. 50), pėdos liečia Krokuvos senamiesčio grindinį: „jau akmeniniai laiptai veda viešnią“ (SPŠ P. 46).

Šiame darbe aptariant architektūros motyvus laikomasi chronologijos, erdvių priklausomybės bei pasiskirstymo principo, tad jos suprantamos kaip vieningas miesto pasaulis, tačiau jame glūdi ir senasis miestas (senamiestis), ir naujasis miestas (gyvenamoji, veiksmo eigos vieta), vadinasi, erdves skaidyti taip jas įvardijant yra parankus metodas J. V. lyrikos analizei. Skiriasi ir lyrinio subjekto žiūros taškai: į senamiestį užeinama, įžengiama į pastatų vidų, budri akis pastebi bažnyčios interjero ir architektūros detales. Aprašoma erdvė yra jauki, pilna praeities gyvenimų, pokyčių istorijos eigoje, dengiama daugybės praeities šydų.

Naujasis miestas, jį dar galima apibūdinti kaip intymiąją erdvę, išskirtinai priklausančią tik lyriniam stebėtojui, − kontrastas senajam, jo pastebima tik keletas štrichuotų eskizinių detalių, tai erdvė, talpinanti, apglėbianti abu miestus, tačiau aiškiai juntamas lyrinio subjekto nepertraukiamas ryšys su senamiesčiu, jo erdve, kaip kad pati J. V. yra teigusi: „Visada visais nervais jaučiu savy tuos buvusius gyvenimus“. Tokią erdvių perpyną galima vadinti senuoju miestu naujajame.

Pastebėtina, jog net visa aplinka, supanti lyrinį subjektą yra architektūriška ir prabangi, netgi barokiška: „Gėlėta šilkinė suknelė, / gėlėtieji apmušalai, / seniai apleistam kambary, / kur pavasaris švinta žalsvai <…> sumirga vaivorykšte spalvos / ir gyvastis gatvės akorde“ (DA P.55). Barokiškai prabangi suknelė, nepriekaištingai susiliejanti su apmušalais bei sakralia kambario dvasia.

Mėgstami epitetai netiesiogiai perteikiantys medžiagų ypatumus, nešantys savyje daugiau užkoduotos informacijos, grafiškai išryškinančios formas, linijas, tekstūras: „dar vasarvidis, / tvyro kaitra, / o ir lapų spalva dar žalia ir šilkinė <…> o ant gatvės suoliuko / nutūpus didžiulė geltona ryški peletiškė“ (DA P.57).

Į bažnyčią lyrinis subjektas ateina pats, o naujasis miestas parodomas kaip stebimas, dažniausiai per langą, kuris yra jungiamoji erdvė tarp dviejų pasaulių: senamiesčio išorės ir lyrinio herojaus slepiamosios, vidinės erdvės. Galima teigti, jog senamiestis – Vilniaus šerdis poetės kūryboje, neabejotinai glaudžiomis sąsajomis susijungęs su bažnyčiomis, skersgatviais bei senųjų pastatų liekanomis. Poetė iš mažųjų senamiesčio įvaizdžių pamažėle kaip mozaiką dėlioja bendrą poetinio ne tik Vilniaus vaizdą, bet ir savojo poetinio pasaulio paveikslą.

Medžiagos architektūros elementų aspektui analizuoti peržvelgus poezijos rinkinius SPŠ ir DA surinkta pakankamai. Naujajam miestui sąlyginai priskiriami ne-senamiesčio vaizdai, intymioji erdvė, aprašyta iš vadinamosios stebėjimo iš vidaus, pro langą pozicijos (tokių pavyzdžių esama daug mažiau).

Meninė plunksna paliečia ir kituose Lietuvos miestuose esančius statinius, pvz. Pažaislio vienuolyną (SPŠ P. 75, 76), kuris yra iškilęs Kauno pakraštyje, marių pusiasalyje, ant kalvos Pažaislyje, kartu su Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Šventovę XVII a. vienuoliams kamalduliams pastatydino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Žygimantas Pacas. Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra vienas puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės rytų Europoje. Jis suprojektuotas italų architekto Džiovani Batista Fredianio, išpuoštas Lombardijos skulptūros meistrų lipdiniais ir florentiečio tapytojo Mykolo Arkangelo Palonio freskomis. Šv. M. Marijos atvaizdas, populiariai vadintas „Kamaldulių Dievo Motinos“ paveikslu. Lyrinis herojus užfiksuoja iškilusią varpinę: „čia vieniša grakšti triaukštė varpinė, / toli aidėjęs / didysis vienuolyno varpas“, Pažaislio Madoną, kuriai meldžiamasi, liepas kieme ir du laikrodžių bokštus – visa, kas spindi magiška ramybe, laiko sustingimu, gėlėmis, kurios yra tapusios neatskiriama J. V. poetinio pasaulio dalimi: „Meldeisi / mamos numylėtai Pažaislio Madonai, / laukeis jos širdies / jau skurdžiom rudeninėm maldom, / paveikslo tamsiam ovale, / iš rožių, bijūnų, gvazdikų“ (SPŠ P. 76). 

Abiejuose poezijos rinkiniuose sutikti Vilniaus (ir ne tik) pastatai – daugiausia bažnyčios kurios, remiantis jų architektūrinio stiliaus periodizacija, buvo suskirstytos pagal stilių priklausančias gotikos, renesanso, baroko bei klasicizmo laikotarpiams. Kalbėdami apie architektūrą turėtume prisiminti, jog architektūra – tai žmonių gyvenimo, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros atspindys. Architektūros stiliai reflektuoja tam tikro amžiaus nuotaikas, religinius įsitikinimus, atspindi žmonių poreikius bei siekius. Kiekviena stilistinė epocha turi tris vystymosi etapus: ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Ankstyvajame yra perimami prieš tai buvusios epochos bruožai, brandžiajame – stilius atsiskleidžia ir įsigali jo būdingiausi bruožai, o vėlyvuoju jau imama nebepaisyti pagrindinių principų, jie sumišta su ateinančiu naujuoju stiliumi.


Senamiestis

Abiejuose poezijos rinkiniuose neapsieinama be senamiesčio vaizdų, tačiau jo reikšmė bei žiūros ir svarbos taškai kiek skiriasi. Jau sprendžiant vien iš eilėraščių pavadinimų, kuriuos palyginus tarpusavyje pastebimas šiek tiek skirtingas, kitoks santykis su tuo pačiu miestu, ankstyvesniame SPŠ daugiau liečiamasi prie senojo pasaulio, tamsiojo, dulkėtojo pasaulio, šiam rinkiniui priklauso ir „Vilniaus bažnyčių“ ciklas (P. 93-103), o paskutiniame rinkinyje DA jaučiamos šviesesnės, pakilesnės susitaikymo, apmąstymo nuotaikos.

Pamažėle saulėje yrantis Vilniaus senamiestis – taip būtų galima pavadinti jausmus, užplūstančius, kai lyrinis subjektas įžengia į senojo miesto teritoriją (DA). Čia laikas sulėtėja, niekas neskuba gyventi, tiesiog yra džiaugiamasi šia akimirka, naudojami žaismingi, lengvi įvaizdžiai („Paskutinis tūkstantmečio pavasaris“ DA P. 16): „Jau mėtos paaugliai /  pavasarinėm sniego gniūžtėm / pernakt dar užpustytame / senamiesčio kieme“. Nesvarbu koks metų laikas bebūtų vaizduojamas, toji apšviestoji nykimo procesija nenumaldomai tęsiasi („Gatvės scena 1“ SPŠ P. 115):

            iš viduramžių freskos –
spalvos išblėsusios,
            siena suaižėjus,
            spindi nuo druskos,
ašarų druskos
            saulėje yrantis
            Vilniaus senamiestis.


Senamiestis piešiamas tvirtom sienom, juntama šalia esančia praeitimi, keliu į Medininkus, renesanso kiemais ir vasaros vėju žaliu dūkstančiu juose („Vasaros muzikos aidas“ DA P. 63):

Žalias tas vasaros žaibas ir viesulas,
            turgaus vaivorykštė,
            vasaros muzikos aidas
iš renesanso kiemų, baroko bažnyčių,
            tavęs nepasiekęs
            jis sklaidos ir sklaidos.

Tai sena erdvė, apraizgyta skersgatviais, apdulkėjusiom ir pamirštom bažnyčiom, storom mūrinėm ir pajuodusiom sienom: „Jis lyg gatvės artistas / su balta kate / susirangiusia jam ant pečių <…> lyg itališko Vilniaus šešėlis, / vaizdingai graudus / tarp senamiesčio mūrų“ („Gatvės artistas“ Da P. 37), „Kaip spindi į širdį / vakarė žvaigždė, / kaip ji spindi ir akina, / lyg imtum, pramuštum / senamiesčio sieną, / pajuodusią akliną“ („Kaip srūva gyvenimo laikas“ DA P. 41).

Didinga prabanga dvelkia dar gyva praeitimi alsuojančios apgriuvusios tvoros su liūto galva vaizdas: „Tebešlama tamsoj / kadaise iškirstas / čia ošęs vienuolyno sodas / už mūrinės apgriuvusios tvoros / su liūto galva, / dunksi sunkūs vaisiai“ („Sodas tamsoj“ DA P. 71).

Senamiestyje telpa ir gyvena visos reikšmingiausios žmogaus būties akimirkos. Į vieną susilieja džiaugsmas gyvenimu, skaidrus susitaikymas su permainomis, išnykimu: „auksinės ir apsnigtos / švies chrizantemos / lyg gyvieji žibintai / prie žvakių / nuo Vėlinių ligi Advento“ („Rudeninė gėlių krautuvėlė“ DA P. 72). Išsamiai nusakoma krautuvėlės bei jos aplinkos nuotaika, vieta, kur ji įsikūrusi, vedama gėlių ir žibintų paralelė.

Kartais tai vaiduokliška miesto dalis, ypatingai tuomet, kai priartėjama prie kiek apmirštos ir tam tikru periodu neapgyvendintos Užupio dalies: „čia, prie šventosios Kotrynos, / bažnyčios šešėly šaltam, / jau vaiduokliškam mūsų senamiesty, / čia, kur kadai ant suoliuko sėdėjom, / kur svaigei rūkei, - / smilksta mėlynas dūmas benamis“ („Laukinės ramunės“ DA P. 59), gatvėm gatvelėm nuklota (Šv. Mikalojaus, Senamiesčio, Pylimo) ir neatitolstanti nuo tikrovės, sudvasinta ir ritualu tampanti kasdienybė, taip žavėjusi J. V.: „Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai“[21], „Turbūt esu epikūrietė, man yra džiaugsmas ryte prabudus pusryčiauti, gatvėje alsuoti, liesti žvėriuko kailį ir negytų daiktų paviršių, jausti saulės šilumą, rūką, skaityti laikraščius ir taip toliau. Net monotonija, pereinanti į ritualą, yra graži“[22].

Lyrinio žmogaus esama visur – jis eina skverais ir stabteli prie aikščių, jų šurmulio, jis eina skersgatviais ir senosiomis pagrindinėmis gatvėmis, pamažu jo žvilgsnis kyla ir užkliūna už kontraforsų, skulptūrų, serginčių miestą, skliautų ir arkų, koplytėlių, dar aukščiau pastebimi didingai skambantys varpai. Žavimasi senuoju viduramžių miestu, jo istorija, kaskart į jį, tokį seną grįžtama, tačiau dabarties pakitimai yra likę ir nebesugražinami. Pastebima, jog netgi eilėraščių forma yra architektūriška, suteikianti jiems grakštumo, lengvo kilimo, netgi stiebimosi į viršų įspūdį (žr. cituojamą eilėraštį).

Būtent kasdienybėje, ne scenoje, o gatvėje įžvelgiama stulbinanti magija, šokis, spektaklis, teatras, muzika ir koncertai, dailės kūriniai. Visa tai lyrinis subjektas atranda gatvėje, aikštėje, kiemelyje – visur, kur teatrališką grožį gali pastebėti tik atidaus stebėjimo išlavinta akis, ieškanti stebuklo kasdienybėje („Gatvės scena 2“ SPŠ P. 115, 116):

Siaurų gatvelių sambėgoje
            žilas vyras
            karštyj pučia saksofoną,
grakštus jaunuolis su barzda
            ir šviesiaplaukė,
            aptempti juodais triko –
jie šoka gatvės scenoj,
            švento Jono bokštas
            jiems sudaro foną.



Bažnyčių Vilnius

M. Martinaitis straipsnyje „Miestas Juditos Vaičiūnaitės poezijoje” pastebi, jog nors J. V. temų diapazonas ir yra gana platus: „dailė, muzika, mitologija, vaikystės patyrimai, kelionių įspūdžiai, meilė, tačiau jos kūryboje vis dėlto dominuoja Vilnius“.

Daugiausia vietos rinkiniuose „Seno paveikslo šviesa“ (toliau – SPŠ) ir „Debesų arka“ (toliau – DA) ir skiriama vizualiai suvokiamam senajam Vilniui, tiksliau bandant apibrėžti, jo senamiesčio vaizdams, seniausiems viešiems religinės paskirties architektūros paminklams − bažnyčioms (SPŠ – ciklas „Vilniaus bažnyčios“). Poetė lietuvių lyrikoje išsiskiria ypatingai akcentuotu vizualiu rašymo stiliumi: „vietoj dažų, natų ar plytų naudoji savo žaliavą – žodžius <…> Žodį aš matau, girdžiu ir užuodžiu“.

Vilnius − didžiausias Lietuvos miestas, įsikūręs Neries ir Vilnios upių slėniuose, tiksliau – jų apatinėse, vidutinėse ir viršutinėse terasose. Kaip Lietuvos sostinė jis pirmą kartą paminėtas 1323m. kunigaikščio Gedimino laiškuose Vakarų Europos valstybių valdovams. Sostinės senamiestis yra vienas didžiausių Europoje (360 ha), susiformavęs XII-XVI amžiais ir 1994m. UNESCO (United Nations Educational, Scientific and Cultural Organisation) įtrauktas į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Miesto architektūros peizaže pėdsakus paliko įvairūs istoriniai laikotarpiai ir architektūriniai stiliai: gotika, renesansas, barokas ir klasicizmas, tačiau dominuojančiu senojo miesto akcentu visgi išlieka barokas. Baroko palikimą Vilniui pastebi ne vienas autorius, o ir pačios poetės kūryboje didžioji dauguma sutinkamų bažnyčių motyvų priklauso barokui.

Kažkuris kritikų J. V. miesto kaitos fiksavimą yra pavadinęs ilgamečiu miesto stebėjimu. Šiame darbe bažnyčių vaizdavimą siekta nagrinėti keletu pjūvių: bažnyčios identifikacija, meninės fikcijos ir realybės gretinimas, vaizduojamos erdvės, laiko ir vietos aptarimas.

Rinkiniuose SPŠ ir DA sukonstruotoje eilėraščių meninėje realybėje užfiksuoti tie pokyčiai, kuriuos įnešė laiko atotrūkis intervale praeitis-dabartis: „Altoriaus būta žydro, / dabar jis kraupiai baltas“, „tik angelai susėdę / jau restauruotoj freskoj“ (DA P. 47), „Požemio kriptoj atidengtos / laiko išsaugotos freskos“ (DA P. 48), „lietaus apsemtos senos grindys“ (SPŠ P. 81).

Pastebima, kad ir pastatai savyje neša būties laikinumą: „Tuščioj nuniokotoj bažnyčioj“ (DA P. 8), „už mūrinės apgriuvusios tvoros / su liūto galva / dunksi sunkūs vaisiai“ (DA P. 71), „Laukiančią kūdikio baltą Madoną regi <…> Pranciškonų bažnyčioj, / pajuodusios nišos apleisty <…> temstančioj ir nusiaubtoj be altorių bažnyčioj“ (SPŠ P. 94).

Bažnyčios − paliestos erozijos, jos dulkėtos ir apleistos, tyliai pamažu nykstančios, tačiau tuo žavimasi, tokia atmosfera ramina, patenkant į senąsias bažnyčias, patenkama ir į amžinybę: „Du angelai, / du vieniši, / dar trimituoja ant vargonų, / tų dviejų dulkėtų bokštų, / knygoms tylint” (DA P. 45), „rožiniai šešėliai, žydris / pro nešvarų auksą, / pro dulkes, purvą, pro rūdis“ (SPŠ P. 95),  „per nusiaubtą bažnyčią − / skeldi padūmavęs marmuras / ir dulsvos freskos aižėja išniekintos“ (SPŠ P. 95-96). Tai paslaptimi dvelkiančios, vienišos, senos bažnyčios. Senovei akcentuoti pasitelkta istorinė leksika, istorizmai, žymintys pareigybes, pvz.: vaivados, etmonai, maršalkos, iždininkai ir kt.: „ar kas prisimena, / kad toj senoj bažnyčioj / meldės Radvilos − / išdidūs kunigaikščiai“ (DA P. 45), glaudžiančios praeities kartų skausmą: „o virš rūsio su maro aukom jau po šimtmečių klodais / debesų nuskaidrėjusi arka“ (DA P. 46).

Akcentuojamas šventyklų architektų ir jų tarnų nykimas kartu su pastatais: „čia ilsis Vilniaus architektas / Katedros statytojas Laurynas Stuoka − / Gucevičius“ (SPŠ P. 97), „žieduotos žvaigždės danguje / virš juodo aukšto kryžiaus, / virš rūsių / su pranciškonų kaukolėm“ (DA P. 9).

Bažnyčia išnyra kaip absoliutus kontrastas gatvės šurmuliui: „Laiba geltona rožė / po Marijos atvaizdu / rugpjūčio žvakių šviesoje / Visų Šventųjų / tylioj bažnyčioj, / kai mašinos grūdas gatvėj / prie kryžgatvių tvankių / lyg upės užtvenktų“ (DA P. 64), tyros nekaltybės apsuptos apniukusiame senamiesčio fone: „Žydi laukinės ramunės, / apdulkusios baltos ir smulkios, / lyg išsiuvinėtos žolėj, / čia, prie šventosios Kotrynos, / bažnyčios šešėly šaltam, / jau vaiduokliškam mūsų senamiesty“ (DA P. 59).

Kartais į visą dienos šurmulį įsilieja netikėtas vaizdas ar jausmas ir šurmulys susipina su saugiu ir laukiamu jaukumu, senovės dvelksmu – troleibusų spūstyje skambančiais senųjų miesto gatvių pavadinimais, mielais lyrinio subjekto ausiai („Troleibusų stotelės“ SPŠ P. 113):

Išblyškus mergaitė
              su puokšte taip kvepiančių lyjant narcizų –
gyvenimo, stūksančių nugarų stumdomas vaikas,
              narsi
juodoj troleibusų spūsty,
              kai širdis ima plakt lyg patrakus,
              <…>
lyg muzika tau nuskambės
            tie trumpi pavadinimai:
…………………Trakų
…………………Reformatų
…………………Jogailos.


Gatvė šurmuliu, judėjimo greičiu ir šviesomis akina ir painioja lyrinį subjektą. Senajam laikui, t.y. praeičiai, priklausantys pastatai tą laiko bėgsmą stabdo. Praeitimi ir patirtimi dvelkiantys statiniai, senosios gatvės sudaro akivaizdžią opoziciją naujajam šurmuliui, tačiau savyje neneša negatyvaus miesto vertinimo atspalvio.

Galima teigti, jog senosios vietos turi savyje istoriją, todėl jos dvelkia amžinybe ir tikrumu, tuo, kas naujajam miestui yra svetima: „Pro gatvės šurmulį / geltonai mirkčioja / sugedęs šviesoforas“ (SPŠ P. 111). Dabartiniame mieste lyrinis herojus nebesijaučia saugus („Vėjas nuo sodų“, SPŠ P. 110):

Atpučia vėjas nuo sodų
              sušalusius vyšnių vainiklapius,
vėją ir vėsų, vėlyvą ir vaiskų
                pavasarį įkvepiu,
gatvėmis pralekia rokeriai -   
                miestas dabar motodromas,
atviras žiauriai karštėjančiai saulei,
                krušoms ir audroms.

Naujasis miestas gyvena kartu su gamta ir joje, tačiau jis audringesnis, turintis savo naktinį gyvenimą, kitą sielą, tai miestas šviečiantis, judrus, traukiantis šėlsmu, kitoks nei senasis: „Naktį šviesa iš bulvaro, / mėnulio šviesa / į sutemusį kambarį, / degančių lempų, reklamų šviesa / net bežvaigždį / žiauriausią vidurnaktį, / gatvės šviesa <…> pro naktinį gyvenimą, / žudantį gniuždantį džiugų“ (DA P. 34), „Priešaušry per pilnatį, / per pūgą, / per Mėnulio užtemimą / plaukė debesys, / tamsiam mieste mačiau / tik vieną šviesų stoglangį“, (DA P. 35) „sostinė sutemus / sprogsta vėl nuo fejerverkų, / burzgesys pakvaišusių nuo karščio / motociklininkų / toks tūžmingas, toks aršus / didžiųjų plentų linkui“ (DA P. 63) .

Naujajame mieste esama ir kitokių žmonių, ten kur anksčiau karaliavo klounai bei šokėjai dabar ateina šiandieninio pasaulio vaizdai – girtos porelės ir pamišėliai („Sankryža prie geležinkelio stoties“ DA P. 51):


Pamišėlė
                      raudonai dažytais skruostais,
                      balta suknele
sugriuvusiam senamiesty
                      viena klajoja
                      Didįjį Šeštadienį,
jos laukia sankryža
                      prie geležinkelio stoties
                      taip tuščia tądien,
užgniaužia troleibusų žiedas,
                      bet ratus
                      su miesto Saule suk.


Nuotaika kuriama iš mažų, jaukių detalių, neleidžiančių skaitytojui susikurti statistiškai tikslaus vaizdo, tačiau nepriekaištingai atspindinčių lyrinio subjekto nuotaikas: „O pasibaigus operai / mažieji elgetos / tamsoj aptūpia / apledėjusias pakopas / granito laiptų, / vedančių žemyn nuo teatro / į gūdžią naktį / pro užšalusį fontaną, / pro kaskadų tylą“ (DA P. 38).

Ir nors senieji pastatai yra dulkėti, pamiršti, tačiau rodos, kad veikiantysis ir jaučiantysis asmuo yra sudaręs savitą ypatumo sutartį su senąja erdve. Ten jis jaučiasi saugus, nors senoji erdve yra pamiršta, dulkanti, tiesiog yranti akyse, tačiau ten liekama vienumoje su savimi ir saugia aplinka, ten pasyviai jaučiama amžių tėkmė, didingi tuomet gyvenę žmonės, jų gyvenimų unikalios istorijos.

Senieji pastatai apsupti auros, nepasiduodančios judrios ir šurmulingos gatvės laiko matavimams, bažnyčios savo sakralumu sustabdančios, įšaldančios laiką: „Prie geležinkelio dar merdi / už nykių prigriozdintų kiemų bažnyčia, / dar jos dvasia gyva, dar neužtroško / nuo mašinų karšto tiršto dvoko“ (SPŠ P. 97), „triukšmingai judriai gatvei, / jos vidurvasariui atverti dabar, / senamiesčio kiemai paslėpę / liuteronų baltąją bažnyčią“ (SPŠ P. 96), „Iš dulkių išneria / žvaigždiniai krištoliniai skliautai“ (SPŠ P. 98).

Poetė yra teigusi, jog mėgsta užfiksuoti akimirką: „laiko dvasia turi atsispindėti eilėraščiuose, kitaip juk ir negali būti“, būtent toks akimirkos sustingimas jaučiamas jos poezijoje, lyg lyrinis subjektas būtų įėjęs į jam nepažįstamą erdvę ir su pirmos akimirkos įspūdžio žavesiu fiksuotų kiekvieną būdingesnę detalę, kalbančią jam.


Gotika

Gotikos (pranc. gothigue – barbariškas, lot. Gothicus – gotiškas) architektūra glaudžiai siejasi su XII – XIV a. vykusiais pakitimais visuomenėje, tiek visoje Europoje, tiek ir Lietuvoje (į Lietuvą gotika atėjo kiek vėliau). Socialiniai ir ideologiniai pakitimai, baudžiavos panaikinimas, amatininkų jungimasis į cechus, gildijos, besiformuojančios naujos pažiūros. Šis stilius buvo paplitęs daugelyje Europos šalių nuo XII a. vidurio iki XVI a. pradžios.

Pastebėtina, jog architektūrą įtakoja istorinės, geografinės sąlygos, klimatas, tautinės tradicijos ir kiti veiksniai. Gotikinis pastatas neįsivaizduojamas be karkasinės konstrukcijos, smailių arkų, ažūrinių bokštų, vitražų, biblijinės tematikos puošmenų. Pastatų būdingiausias bruožas – vertikalumas siejasi su religinėmis idėjomis, kadangi bažnyčia aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime ir buvo galinga politinė jėga visose Europos valstybėse, savo interesams pajungusi ir filosofiją. Gotikos periodo pastatai skendi sakralume ir mistikoje – tokia dvasia turėjo alsuoti žmonėse, kurie gyveno bažnyčiose ir joms buvo patikėję savo gyvenimus. Bažnyčiose žmonės slėpdavosi nuo karo ir maro, tai buvo ne tik religijos namai, bet ir priebėga nuo bet kokios ištikusios nelaimės.

Šv. Mikalojaus (Šv. Mikalojaus g. 4), Pranciškonų bažnyčios – gana kuklios, tačiau jos yra vienos iš nedidelio gotikos palikimo Lietuvoje atstovių. Mūsų dienų sulaukė XV ir XVI a. pastatai. Gotikos laikotarpio pradžioje statant buvo apsiribojama minimalių gotikos elementų panaudojimu: smailūs langai, portalų arkos, lubų skliautai. Tokiu stiliumi statytos ne tik bažnyčios, bet ir gyvenamieji miestiečių namai. XVI a, antros pusės statinys, Lietuvos gotikos perlu vadinama grakšti, žaisminga ir miniatiūriška Šv. Onos bažnyčia (Maironio g. 8), statyta tuomet, kai kitose Europos šalyse gotika buvo pergyvenusi savo didingus šlovės metus.

Senosios Vilniaus bažnyčios – lyg traukos centrai lyriniam subjektui J. V. poezijoje. Su šventumo mistika susijęs yra kiekvienas susitikimas šalia šventovės ar net joje. Žema ir tvirta išnyra pati seniausia Vilniaus bažnyčia, įsteigta dar Gedimino laikais, Šv. Mikalojaus bažnyčia SPŠ (P. 93, 94) posmuose: „Iš laukų akmenų, / raudonų plytų, čerpių <…> be puošmenų / jos storos senos šaltos sienos / kresni jos kontraforsai“. Keliais esminiais potėpiais tapomas gotikinės bažnyčios vaizdas taikliai apima esminius pastato bruožus, saikingai naudojama profesinė leksika: storos tvirtos sienos, kontraforsai, puošmenų nebūvimas, spinduliai pastato viduje, krintantys pro langą. Didinga ir saugi esanti atrodo bažnyčia, aptverta mūrine tvora. Kontraforso terminas, kaip vienas būdingesnių tipinių aptariamojo laikotarpio architektūros elementų, sutinkamas ir kitame eilėraštyje („Švenčiausios Mergelės Marijos arba Pranciškonų“ P. 94, ŠPS): „tarytum visatoj / su degančiom žvakėm, / sergi tvirti kontraforsai“ Skliautus paremiančioji detalė tampa saugumo, tvirtumo ir patikimumo įvaizdžio nešėja.

Pranciškonų tuščia bažnyčia šiek tiek gąsdina lyrinį herojų: „Vilniuj po skliautais aukštais / Pranciškonų bažnyčioj, / pajuodusios nišos šiurpioj apleisty“. Sudaromas ryškus kontrastas tarp baltos besilaukiančios Marijos skulptūros (bene vienintelės tokios visoje Lietuvoje), tos užfiksuotos akimirkos nuotaikos šventumo: „laukiančią kūdikio baltą Madoną regi, / ji tokia vieniša ir skaisti“. Tie patys motyvai keliauja iš vieno poezijos rinkinio į kitą, tad tas pats vienišos Šv. Mergelės įvaizdis apniokotoje bažnyčioje pereina ir į naujesnį, paskutinį J. V. poezijos rinkinį DA (P. 8): „Tuščioj nuniokotoj bažnyčioj / išvysi / po krištoliniais skliautais / skurdžią prakartėję, / aidinga gotiška erdvė, / kalėdinės dar duslios giesmės / gaudžia / tarsi priartėję“, „blyškių šaltų žiemos gėlių / po kojomis padėsi / baltajai madonai - / ji dar laukia, / dar jos glėbys be kūdikio“. Bažnyčia – nyki, nusiaubta, nerestauruota, be altorių, išblukinta tapyba ant sienų ir vienintelė mergelė Marija, tylinti, susimąsčiusi, nešiojanti savyje naują gyvybę. Praeitis, nusinešusi dalį buvusio grožio: „čia augę gėlynai, fontanai, / seni pranciškonų kapai“. Pastebėtina, jog gotikos dailės šaka laikyta skulptūra, būtent skulptūromis buvo puošiami gotikinių pastatų fasadai ir interjerai. Pasirinktas J. V. mėgiamas šviesos ir prieblandos kontrastas, išryškinantis apšviestąjį objektą: „spindinčiam dulkių stulpe / tebesklando balandis – / balti jo sparnai išskleisti“.

Šventų Pranciškaus ir Bernardo bažnyčia, dar žinoma kaip Bernardinų, yra vienas stambiausių gotikinių sakralinių pastatų Lietuvoje. Interjere vertingi tinkliniai bei krištoliniai skliautai: „Iš dulkių išneria / žvaigždiniai krištoliniai skliautai“, smailiarkiai langai, gynybinės šaudymo angos bei kiti gotikinės architektūros elementai, išdrožti angelai, ryškėjančios freskos. Barokiniai altoriai iš natūralaus medžio: „bažnyčiai bundant, / jos altoriai iš pušies, iš ąžuolo / su spinduliais, debesimis gyvi“ (SPŠ P. 98); sakykla ir altoriai šiuo metu yra restauruojami. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje palaidota daug žymių Lietuvos didikų (išliko vertingi XVII a. paminklai Stanislovui Radvilai, Petrui Veselovskiui, Vladislovui Tiškevičiui): „dar miega sienose šarvoti karžygiai, / jų antkapiai / iš juodo, pilko marmuro“. Žvelgiama į bažnyčios sienas lyg ankstų rytmetį, nes pastebimas artėjantis švitimas: „ryškėja freskos, / tamsios spalvos vėl nušvis šiltai, / nors dar liturginių drabužių auksas / žėri blankiai“.


Renesansas
   
Renesansas apibūdinamas kaip XIV-XVI a. Vakarų ir Vidurio Europos kultūros istorijos epocha, prasidėjusi Italijoje. Šiai epochai būdingas meno, muzikos ir dailės pakilimas, polinkis į antikinę kultūrą, humanistines tendencijas, realizmą, staiga atsigręžta į žmogų, jo gyvenimą bei santykį su aplinka. Vilnių pasiekus renesanso ir reformacijos idėjoms prasidėjo statybos, kur nuo XVI a. vidurio įsigalėjo racionalus, saikingas renesanso stilius. Renesanso (pranc. renaissance – atgimimas) architektūros stilius Lietuvoje gyvavo neilgai. O tai, ką turime šiomis dienomis, yra tik buvusio grožio likučiai. Daugelis renesanso laikotarpio pastatų Lietuvoje patyrė ne vieną perstatinėjimą, pvz. miesto siena su Medininkų (Aušros) vartais, Šv. Mykolo bažnyčia, kai kurie senojo Vilniaus universiteto kiemai.

Rinkinyje DA („Žvorūna“ P. 77) sutinkamas sienos į Medininkus (Aušros Vartų) aprašas. Čia vienintelė tekstiniuose istorijos šaltiniuose sutinkama lietuvių deivė Žvorūna, dar vadinama kale (kaip kad ir eilėraščio tekste) saugo sostinę, virš vartų pavaizduoti sparnuotieji mitiniai gyvūnai, laikantys Lietuvos herbą. Pats Žvorūnos įvaizdis siejasi su medžiokle su šunimis (kalė), linkstama ją sieti ir su deive Medeina (deivės dvivardystės atvejis), pagal medžių ir medžioklės paralelę[28]. Sparnuotoji Žvorūna tupi ant Aušros Vartų fasado, ant atiko, t.y. dekoratyvinės sienelės virš karnizo, pridengiančios stogą ir užbaigiančios pastato fasadą[29].: „Žvorūna – sparnuota kalė / ant aukštų Aušros Vartų / pietinio fasado, ant atiko“ (DA P. 77). Apčiuopiamos tamsios šaudymo angos, gynybinis bokštas, iškilęs prieš pasukant į Medininkus: „kur žioji juoduojančios šaudymo angos, / kur kryžkelės / vieškelis veda į Medininkus“ (DA P. 77).

Per vieną lietuvių mitologijos įvaizdį atskleidžiama viduramžių kovos miesto nuotaika, jo paslaptis, apmirimas naktį, amžių patirtis: „į tamsų viduramžių miestą / su rūmais, bažnyčiom, / nuo maro, nuo badmečio merdintį“ (DA P. 77). Deivė Žvorūna, lyrinio subjekto dar vadinama „sparnuotąja sielų vedle“, lyg sargas naktį saugo miestą kaip tvirtovę, saugo tam, kad nušvitus jis būtų „semiamas saulės šviesos“.

M. Martinaitis užsimena, jog skaitant J. V. tekstus „Kartais susidaro įspūdis, lyg skaitytum kažkada renesansiniame Vilniuje parašytus tekstus, kai jis dar buvo švenčių, eitynių, karalių sužieduotuvių, žonglierių, amatininkų miestas, kuriame maišėsi kultūros, tautos ir kalbos, buvo žaidžiamas gyvenimas“. Miesto laisvė ir miesto gyvybingumas susilieja į vieną darnią formą J. V. kūryboje. Kažkas tokį poetės rašymo stilių yra pavadinęs žodžių tapyba ir būtent toks pasaulis atsiveria skaitytojui: pilnas spalvos, kvapo, garso, vaizdo, veikiantis daugelį juslių ir kerintis savo neįprasta ir rafinuota, elegantiška kasdienybės mistika.


Barokas

XXI a. kintantis Vilniaus architektūrinis peizažas savin įtraukia daug modernių elementų, sulydo į vieną senąsias detales ir naujomis idėjomis. Taip kiekvienas istorijos laikotarpis miesto veide palieka savo dalelę, savo stiliaus formų, medžiagų žymes, tačiau dominuojančiuoju miesto akcentu išlieka barokas.

Didingas ir prabangus yra baroko (it. barocco – įmantrus, puošnus) laikmetis. Barokas pasireiškė kaip XVII-XVII a. pr. Europoje ir Lotynų Amerikoje išplitusi meno kryptis ir architektūrinis stilius, kuriam būdinga prabanga, grubumas ir dinamika, rafinuotumo ir abstrakčios simbolikos bei natūralistiškos elementų deriniai. Barokas į Lietuvą atkeliavo iš Romos, iš ten atsinešdamas ir savotiškų bruožų. Tai kuklesnis, ramesnis, dailesnis barokas, primenantis gotiką.

Pasak kun. K. Jasėno, „niekur pasaulyje taip greitai neprigijo barokas, kaip Lietuvoje“, taipogi yra užsimenama, jog baroko paplitimui didelės įtakos turėjo reformacijos idėjos. Žmonės mėgę baroką, ypač statiniams jo teikiamą šviesą, erdvę, ornamentus ir neįprastą, pasakišką grožį. Ne tik Vilnius ar laikinoji sostinė didžiuojasi barokinio stiliaus pastatais, net ir provincijų miestelius puošia puikieji statiniai.

Lietuvoje, tiksliau Vilniuje, aiškiai išsiskiria ankstyvasis ir vėlyvasis barokas. Ankstyvajam atstovautų Šv. Kazimiero, Šv. Rapolo, Vizitiečių, Trinitorių, Šv. Petro ir Povilo (Antakalnio gatvėje esanti bažnyčia laikoma Lietuvos baroko perlu, jos architektūrinę vertę lemia turtingas vidus, dekoruotas Vilniaus meistrų) bažnyčios, turinčios masyvius kupolus. Vėlyvajam – dvibokštės, neturinčios kupolų Šv. Kotrynos, Misionierių, Augustinų, Rapolo, Šv. Jokūbo bažnyčios ir Šv. Dvasios cerkvė (Aušros Vartų g.). Lyrinis J. V. žmogus religines šventės sutinka ypatingose, šventose, vietose: „čia per šventas Velykas / mudvi stovėjom su seserim, / švietė karališkas kupolas - / švento Kazimiero bokštas, / MATER MISERICORDIAE“ (DA P. 48). Paminimas Šv. Kazimiero bokštas – kupolas, būdingas ankstyvajam barokui, architektūros elementas, suteikiantis aukščio ir begalinį erdvės įspūdį.

Bažnyčios vaizduojamos kaip sakrališki ir paslapties apgaubti pastatai, jos pastebimos ir vaizduojamos net ne tiesiogiai, pavyzdžiui pagal apibūdinimą (dislokacijos vietą, spalvą, pastato stilių ir kitus bruožus) galime spėti, jog užfiksuojamas Šv. Kotrynos bažnyčios atspindys vandenyje: „lyg visa / masintų iš naujo, / žydint slyvai gyveni, / balta barokinė bažnyčia / atsispindi / vandeny“ („Velykos“ DA P.52). Kiekviena bažnyčia turi savo dvasia, skirtingą ir lyriniam subjektui reikalingą tam tikrais momentais, Šv. Kotrynos bažnyčia – skaidri, balta, raminanti ir guodžianti vieną likusią mylimąją: „čia, kur kadai ant suoliuko sėdėjom, / kur svaigiai rūkei, - / smilksta mėlynas dūmas benamis, / žydi laukinės ramunės, / glaudžiuosi tų bokštų paunksny / dabar jau tik tavo našlė“ (DA P. 59). Viduje gi Šv. Kotrynos arba Bernardinų bažnyčia (SPŠ P. 95, 96) yra sustingusi, apniokota ir apleista, rodos, lyg net ir skulptūros kadaise buvusios gyvos, akimirką įšalo:


Rankas išskleidę apkabinimui,
              o gal palaiminimui
              angelai, apaštalai, šventieji,
nuo skersvėjų plevenančios skulptūrų klostės,
              rožiniai šešėliai, žydris
              pro nešvarų auksą.


Bažnyčia, kurios puošybai naudoti prabangiosios medžiagos (marmuras), brangieji metalai (auksas, sidabras), freskomis puoštos sienos – visa yra apnešta dulkių arba dingę: „per nusiaubtą bažnyčią - / skeldi padūmavęs marmuras / ir dulsvos freskos aižėja išniekintos“. Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo bažnyčia (ir vienuolynas) smarkiai nukentėjo, dingo daug vertingų meno kūrinių. Tarybiniais metais bažnyčia priklausė Vilniaus dailės muziejui, joje buvo įrengtas sandėlis, vienuolyno patalpose - įstaigos ir butai. Dabar bažnyčia yra restauruojama. Išlikę paveikslai saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Senasis benediktinių vienuolyno ansamblis lankytojus traukia puikia bažnyčios architektūra, įdomiu interjeru su išlikusiais altoriais, įspūdingu vienuolynu, kurio planinė struktūra - viena iš sudėtingiausių Vilniuje.

Stebuklingai grakšti ir kerinti lyriniam subjektui pasirodo Dangun žengimo arba Misionierių bažnyčia (SPŠ P. 99, 100), su pora laibų bokštų, prieangiu po kupolu, nišom, kolonom puošta: „Du grakštūs, du balti lengvučiai bokštai / lyg akmens kriauklė, / Mėnuliui šviečiant / ant Išganytojo kalvos <…> tarp vienaukščių gatvės pastatų / banguojanti / su prieangiu po kupolu, / kolonom, nišom <…> ji žavesį, / kriauklėtą, grakštų, kuplų, / išspindi erdvėje“.

Aptaki ir bebokštė Jėzaus Širdies arba Vizitiečių šventovė (SPŠ P. 100, 101), išlydinti traukinius, apsupta gerąja aura: „iš tolo įžvelgti gali virš jos kupolo aurą - / ją apveda mūrinė sieną, / akmens aureolė, / spygliuotom vielom susiraizgęs vainikas / ir vartai link Jėzaus Širdies gailestingos“. Ji tarsi apsupta nepaaiškinamos magijos su slaptinga aureole, spinduliuojanti teigiama energija, sergstinti, apjuosta mūrinės sienos, pastatyta ant kalvos, aptakiaformė: „jos formos apvalios aptakios“ . Jos rami ir patikima saugi atmosfera nesilieja su griežtais vienuolių balsais, skambančiais bažnyčioje.

S. Konarskio ir Jovaro gatvių sankryžoje stovi rokoko stiliaus Šv. Jackaus koplytstulpis su Šv. Jackaus figūra. Vienoje rankoje jis laiko monstranciją, kitoje – Dievo Motinos figūrėlę: „Štai švento Jackaus koplytėlė, / vieniša prie gatvės, / varinė pažaliavus statula / čia sergi eismą, / čia šimtmečius šventasis stovi, / meilės šviesą skleisdamas“ (SPŠ P.103). Naujasis miestas tarytum semiasi gyvybės iš senojo: „kartų kartom, / triukšmingai ūžia miestas, / lyg įgavęs / gyvybės iš viduramžių vienuolių dvasios“. Praeities buvimas šalia dabartyje lyriniam subjektui teikia stiprybės. Pasak dokumentuose rastų įrašų, koplytstulpis priklausė Lukiškių Šv. Jokūbo parapijai. Šis paminklas pastatytas 1403 m. dominikono Šv. Jackaus, apaštalavusio Lietuvoje XIII a. viduryje.

Šv. Jackaus koplyčia yra įrengta Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje (SPŠ P. 101, 102), kurios statiniai užima teritoriją dabartiniame Vilniaus centre, ribojamą Lukiškių aikštės, Vasario 16-osios, Goštautų ir Vaižganto gatvių. J. V. tekstuose Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia siejama su pirmąja viešąja Vilniaus miesto ligonine: „Totorių priemiestyje prie Neries / plytėję vargšų kapinės / ir laidotuvių varpas, / merdinčiam ligoniui bokšte skambinęs” <…> „ligoninės koridoriuose / gailestingosios sesers / lyg sniegas baltas kykas“. Bažnyčia vaizduojama kaip neturtintųjų ir sergančiųjų priebėga, paguoda tiems, kurie nieko šioje žemėje neturi: „ir kažkada įmūryta taupyklė - / spindulys beturčiams“, keista ir kitokia, išsiskirianti „šiaurietišku baroku iš svetur“.

Vėlyvajam barokui atstovaujanti Šv. Stepono bažnyčia – apleista ir merdinti: „Prie geležinkelio dar merdi / už nykių prigriozdintų kiemų bažnyčia, / kol jos dvasia gyva, dar neužtroško / nuo mašinų karšto tiršto dvoko“ (SPŠ P. 97). Ji šiuo metu retai turistų ar miesto istorijos mylėtojų lankoma, tarsi užgožta aplinkinių ūkinių statinių ir stoties šurmulio. Tačiau tai labai retas Lietuvoje manieristinės architektūros paminklas, kultūros istorijai svarbus ir kaip buvęs rokitų vienuolijos centras.

Šiomis dienomis dėmesio ir atstatymo reikalaujanti bažnyčia yra visų užmiršta ir nuniokota: „apaugusi garšvos žiedynais, pienėm, dilgėlėm, / tokia viena skurdokoj / vietovėj – ją užstoja niūrūs mūrai <…> nugriautas bokštas, išdaužyti jos langai“. Tačiau šviesos stebuklas J. V. lyrikoje įgalina lyrinį subjektą matyti ją ir kitokią, gražią kaip kad praeityje: „bet saulėj, begalinės / erdvės tyloj ir spindesy / regėsi ją – senovinę, didingą, gražią“. Bažnyčios kapinėse yra palaidotas L. Stuoka-Gucevičius (1753-1798): „čia ilsis Vilniaus architektas / Katedros statytojas Laurynas Stuoka - / Gucevičius, čia už jo vėlę / prašom sukalbėti „,Amžintąjį atilsį“…“.


Klasicizmas
     
Klasicizmas (lot. classis – grupė + facio – darau) – meno kryptis, kaip architektūros, dailės ir muzikos stilius galutinai susiformavęs XVII a. Prancūzijoje ir XVII-XIX a. paplitęs daugelyje Europos ir Šiaurės Amerikos šalių. Stilius, kuriam būdingas antikos ir renesanso principų laikymasis, absoliuto paieška, tobulumas, ideali harmonija, absoliutus grožis, universalios tiesos ir formos siekimas.

Tiesios linijos, plokštumos, geometrinės formos ir saikas – pagrindinės klasicizmo architektūrinės idėjos, atkeliavusios į Vilnių XVII a. pabaigoje. Į klasicizmo pastatų sąrašą įtraukiama Prezidentūra (S. Daukanto g.) su ampyro elementais (buvusi generalgubernatoriaus rezidencija), Kolonų salė universitete, Tiškevičių rūmai (Trakų g.), Tyzenhauzų (Vokiečių g.), Oginskių (Arklių g.), Chodkevičių (Didžiojoje g.), Evangelikų-reformatų bažnyčia (Pylimo g.). Reikšmingiausias klasicizmo statinys – Vilniaus Arkikatedra Bazilika (Katedros a. 1). Arkikatedra kito: iš gotikinės virto renesansine, barokine, dar vėliau – klasicistine šventove, atstatyta pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus (1753-1798) parengtą planą.

Ne kartą J. V. poezijoje sutinkama yra Arkikatedros figūra. Iš išorės ji vaizduojama kaip sena, iškili, dengta dideliu stogu su gynybinio Gedimino kalno paunksmėj, išdžiūvusiam mieste (SPŠ P. 78), viduje sauganti krikščionybės relikvijas ir paslaptis: „Giliai po Katedra ant sienos nutapytas / Nukryžiuotas Kristus / laidojimo kriptoj, - / trintos anglies ir žemės spalvos, / pilkšvo audeklo skiautelė, / su šviesa šešėlis krito“ („Arkikatedros požemiuose“ SPŠ P. 81). Pažymima, kad ant Barboros Radvilaitės karsto, prie karūnos yra atnešamos Vilniaus žibutės: „Tebus tos pirmos mėlynos žibuoklės, / jų maža puokštelė, / ant karsto prie karūnos, atneštos / Barborai Radvilaitei, / pro Vilniaus sniegą prasikalusios“ (SPŠ P. 81).

M. Martinaitis teigia, kad J. V. pasaulis, jos Vilnius „yra gyvas, nuolat pasikartojantis vyksmas, čia tampantis menu, architektūra, čia vėl grįžtantis į gyvenimą, gatvę, aikštę, šventovę, mirusiųjų bruožais atsikuriantis gyvųjų veiduose“ [33]. Vilnius poetei yra ne tik šalies, visos gyvasties šerdis, galingiausias istorijos verpetas, tebesisukantis iki šių dienų, bet ir kūrėjos poetinė savastis, magiškos traukos miestas, atspindintis senovės dvasią kuriamoje dabartyje. Vilnius savo istorija, nugyventomis praeitimis ir nesuskaičiuojamais gyvenimais įtraukia lyrinį J. V. žmogų savin. Iš detalių tapomi arkikatedros požemiai: laidojimo kripta su Kristaus piešiniu ant sienos, laiptai, vedantys žemyn, lietaus apsemtos grindys, sauso tinko suaižėję sluoksniai. Visa atmosfera dvelkia praeitimi, neįmintomis paslaptimis ir pagarba praeičiai. 


Pabaigai

Judita Vaičiūnaitė lietuvių poezijos kontekste išsiskiria kaip miesto poetė, kalbanti savita kalba. Jos sąvastimi tapo architektūrinė miesto erdvė, pripildyta sostinės šurmulio, gatvės spektaklių, aikščių , tačiau pasirinktuose dviejuose paskutiniuose poezijos rinkiniuose „Seno paveikslo šviesa“ (SPŠ) ir „Debesų arka“ (DA) dominuoja poetizuojama praeitimi turtinga miesto architektūra – senosios Vilniaus bažnyčios. Tai ypatingi statiniai, kartais jų negalima priskirti vienai konkrečiai epochai dėl mišraus jų architektūrinio vidaus ir išorės dekoro detalių stiliaus, susiformavusio kelių stilių sąveikoje.

Senasis viduramžių ir naujasis šiandienos miestai gyvena viename. Senajam priklauso senosios gatvės, griuvėsiai, suskilinėjusios sienos, seni ir jau bevaisiai vienuolynų sodai, bažnyčios, kurias įmanoma suskirstyti pagal vyraujantį architektūrinį stilių (gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo). Naujajame mieste atrandame kitokį lyrinį herojų, žvelgiantį į miestą pro langą, užsidariusį ir ne tokį imlų aplinkai, šiek tiek atsiribojusį nuo naujojo miesto gyvybingumo. Senajame mieste, nuo triukšmo pasislėpusiose bažnyčiose, lyrinis žmogus atsiveria, jaučiasi saugus ir ramus, kai tuo tarpu naujasis miestas ūždamas kaip bičių avilys lekia pro šalį. Kasdienybėje randamas grožis, kiekvienoje akimirkoje – gatvės spektaklyje, skvere, vaikų žaidimuose sniego gniūžtėmis, net žvelgiant į nykstančias apleistas bažnyčias, dėl kurių likimo lyriniam subjektui yra skaudu.

Lyrinis subjektas randa nykstančius ir apleistus gražiausius pastatus (dažniausiai tai Vilniaus bažnyčios), kur panaudojamas spalvos ir prieblandos santykis sukuria erdvės ir paslaptimi apgaubtos istorijos įspūdį. Praeitimi žavimasi, joje net dabarties laiku ieškoma atramos, išminties, jėgų. Viduramžių miestas yra toji saugi erdvė, kur gyvuoja pastatai su šaudymo angomis, apsupti mūrinių tvorų su dideliais vaisingais sodais.

Daugiausia SPŠ ir DA sutiktų ir identifikuotų pastatų, kaip jau minėta, yra Vilniaus bažnyčios, kurių didžioji dalis priklauso baroko laikotarpiui. To priežastimi gali būti ne tik sąmoningas autorės pasirinkimas, tačiau taipogi ir faktas, kad barokinio stiliaus paminklų Lietuvoje, ypač Vilniuje, išlikę daugiausia.

Kiekviena bažnyčia turi savąją aurą, aplinką, kuri yra būdinga tik jai ir priglobia lyrinį subjektą tam tikrais gyvenimo momentais: šventės, vienatvės, susitaikymo akimirkomis. Baltos bažnyčios vaizdas atsispindi vandenyje, sukelia tyriausius prisiminimus, nuo gatvės šurmulio traukiantis užsukama į seną apdulkėjusią šventovę pasisemti ramybės ir amžinybės dvelksmo.

Lyrinio subjekto akis pastebi ir įvardija atskirus būdingesnius architektūros elementus, pagal kuriuos yra įmanoma pastatų identifikacija. Naudojama speciali architektūros leksika: fasadas, frontonas, kolona, arka, skliautai, kupolas, baliustrada, akis paliečia ir tam tikras interjero detales, spalvas, medžiagas (auksas, marmuras, dulkės, mūras, freskos, pušiniai ir ąžuoliniai altoriai).

Ne tik tema, bet ir pasirinktieji įvaizdžiai bei pati eilėraščių grafinė forma yra griežtai architektūriška ir nepriekaištingai tiksli.

Miestas dažnai vadinamas viduramžių miestu, tam pasitelkiama specifinė leksika, archaizmai bei istorizmai, dažnai žymintys pareigybes, pvz. maršalka, etmonas, iždininkas, vaivada ir kt. Atspirties taškų ieškoma senuosiuose mituose ir čia neapsiribojama vien tik lietuvių mitologija. Sutinkamos ir biblijinės figūros, su savimi į tektą atnešančios istorinį ir/ar religinį krūvį, intertekstualumo elementų, kalbančios daugeliu eilėraštyje net nepaminėtų patirčių.

rasyk.lt
2007 04 01