tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Juditos Vaičiūnaitės „Raštų“ pristatymas (2005)


vaiciunaite%20rastai%201.jpg       2005 m. spalio 17 d. Rašytojų klube buvo pristatytas Juditos Vaičiūnaitės pirmasis Raštų tomas. Vis dėlto vakare daugiau buvo kalbėta ne apie Raštus, bet apie J. Vaičiūnaitės atminimą. Vakarą vedęs Virginijus Gasiliūnas pasidžiaugė gausiai susirinkusiais poetės gerbėjais.

       Kodėl leidykla „Gimtasis žodis“, daugiausia leidžianti vadovėlius ir literatūrą vaikams, nusprendė imtis J. Vaičiūnaitės Raštų, pasakojo leidyklos direktorius Algis Paulauskas: „Rimti dalykai atsitinka paprastai. Sėdėjome leidyklos virtuvėje ir galvojome, ką gi rimto galime padaryti“. Kita priežastis – leidykloje guli nauja, kiek netikėto žanro lituanistės D. Berteškaitės atsiminimų knyga Šermukšnių karoliai, kurioje autorė prisimena ir „poezijos karalienę“ J. Vaičiūnaitę – knygoje rašoma apie poezijos šventę Pasandravyje, apie susidūrimą su poete, vėliau apie jos laidotuves.

       Raštų sudarytoja – humanitarinių mokslų daktarė Gintarė Bernotienė. Savo disertacijoje ji rašė apie menų sąveiką J. Vaičiūnaitės ir Leonardo Gutausko poezijoje. Aot jos, vis labiau pragmatiškoje visuomenėje J. Vaičiūnaitės Raštai pasirodo kaip mėginimas sukaupti ir per tūkstantmečio slenkstį pernešti daugiametį ir daugialypį poetės palikimą. Raštai nėra akademiški, tačiau juose pateikiama bibliografinė informacija, nurodyta, kurie rankraščiai rasti poetės archyve, saugomame Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Pirmasis tomas skirtas poezijai, jame įdėta du trečdaliai poetės palikimo – nuo pirmojo rinkinio Pavasario akvarelės (1960) iki Šešėliai laikrodyje (1990). Antrajame tome ketinama pateikti kitus rinkinius ir pluoštą dar nepublikuotų tekstų, surastų tarp rankraščių. Antrajame tome bus paskelbti vertimai (Horacijaus, A. Achmatovos, D. Maksimovič ir daugelio kitų) bei kūriniai vaikams. Trečiajame tome pasirodys J. Vaičiūnaitės pjesės, atsiminimai, recenzijos, epistolika. Raštų rengėjai suskaičiavo, kad J. Vaičiūnaitė yra parašiusi beveik du tūkstančius eilėraščių.

       G. Bernotienė, sekdama J. Vaičiūnaitės poetinio proceso pėdsakais, suprato, kad eilėraščio rašymas yra didžiulis darbas: sklandus eilėraštis, pateikiamas rinkinyje, ne visada gimdavo iš karto – rankraščiuose yra labai daug taisymų. Tai liudija labai atsakingą rašytojos požiūrį.

       Algimantas Baltakis ir Marcelijus Martinaitis varžėsi, kuris iš jų anksčiau susipažino su J. Vaičiūnaite. A. Baltakio nuomone, Janina Degutytė ir J. Vaičiūnaitė po Salomėjos Nėries yra dvi ryškiausios mūsų poetės. Poetui yra tekę recenzuoti pirmąsias J. Vaičiūnaitės knygas. Kai J. Vaičiūnaitei sukako 50 metų, o J. Degutytei – 60, A. Baltakis apie šias dvi poetes parašė lyginamąjį darbelį. Abi jos gimė Kaune (Judita – centre, gydytojų šeimoje, o Janina – Šančiuose, nestabilioje šeimoje). J. Degutytės poezijoje daug kaimiškų vaizdų, o J. Vaičiūnaitė niekur nedramatizavo Lietuvos išėjimo iš kaimo į miestą, nes miestas ir jo daiktai buvo jos pačios erdvė. Pasak A. Baltakio, J. Vaičiūnaitė yra pirmoji mūsų poetė, kuri apie kaimą kalba kaip apie mielą, tačiau egzotišką sritį. Kitas palyginimas: J. Degutytė, kalbėdama apie save, kalba apie žmones ir visą pasaulį, o J. Vaičiūnaitė, kalbėdama apie kitus žmonės ar krašto istoriją, kalba ir apie save. Dar vienas poetes siejantis bruožas – savęs atradimas. Kai atsiverti J. Degutytės knygą – randi Degutytę, kai atsiverti J. Vaičiūnaitės – randi Vaičiūnaitę. Abi pažymėtos tuo pačiu Zodiako ženklu, gimė liepos mėnesį, o mirė vasarį. Savo kalbą A. Baltakis baigė eilėraščiais, skirtais J. Degutytei, J. Vaičiūnaitei ir Onei Baliukonei – trims seserims vienuolėms. 

       Marcelijus Martinaitis dalijosi įspūdžiais, kaip su J. Vaičiūnaite kartu skaitydavo eilėraščius, lankė jaunųjų poetų seminarus, kuriuose mokydavo rašyti. M. Martinaitis prisiminė, kaip seminarui vadovavęs Albinas Žukauskas J. Vaičiūnaitei pasakęs: „Gera poezija, bet Jūs esate per daug graži būti poete“. Poetas pasakojo ir apie gyvenimą tame pačiame aukšte Vokiečių gatvėje. Kai vėlai naktį grįždamas penktame aukšte pamatydavo vienintelius visame daugiabutyje šviečiančius J. Vaičiūnaitės langus, pasidžiaugdavo, kad mieste dar yra kažkas gyva, kažkas nemiega, budi. J. Vaičiūnaitė sakydavo tai, ką galvoja, ji buvo tikra moteris, o ir išėjo nepalikusi jokio pykčio ir nesantaikos, tik gryną ir švarią poeziją. Švarią poeziją, parašytą nelabai švariais laikais.

       Vakaro metu grojo pianistė Šviesė Čepliauskaitė, poetės eiles skaitė aktorė Eglė Gabrėnaitė. O renginys buvo baigtas G. Bernotienės lyrišku atsisveikinimo tekstu Juditai Vaičiūnaitei.

       literatura.lt
       2005 10 19