tekstai.lt

Vytautas Ambrazas. Tomas Venclova italų kalba (Tomas Venclova. Cinquantuno poesie e una lettera, 2003)


       Venclova T. CINQUANTUNO POESIE E UNA LETTERA. A cura di Pietro U. Dini. - In forma di parole, a. 23, N 1. Bologna, 2003.

       Tomo Venclovos unikali poezija jau žinoma daugelyje Europos šalių. Vien per pastaruosius trejus metus pasirodė jo eilėraščių vertimų rinkiniai anglų (1999), vokiečių (2000), švedų (2000), rusų (2002) kalbomis, jau neminint daugelio ankstesnių leidinių. O štai dabar Lietuvą pasiekė pirmoji didelė poeto kūrybos knyga italų kalba, sudaranti literatūros darbų serijos „Žodžio pavidalu“ pirmąjį šių metų tomą.

       Knygoje paskelbta 51 eilėraščio vertimai pagrečiui su lietuviškais originalais, programinis poeto laiškas Czesławui Miłoszui, knygos sudarytojo komentarai ir straipsnis „Priartėjimai prie Tomo Venclovos“. Pabaigoje pridėta poeto knygų ir vertimų į įvairias kalbas bibliografija.

       Knygos sudarytojas, visų tekstų vertėjas į italų kalbą ir apžvalginio straipsnio autorius - Pizos universiteto baltistikos profesorius Pietro Dini`s. Tai pasaulinio garso baltų kalbotyros žinovas, daugelio tos srities mokslo darbų autorius. Jo didelis veikalas „Baltų kalbos“ („Le lingue baltiche“, Firenze, 1997) jau išleistas lietuvių, latvių, rusų kalbomis, šiuo metu verčiamas į anglų kalbą. Pietro Dini`s Lietuvoje žinomas ir kaip lietuvių literatūros vertėjas, paskelbęs Vytauto Mačernio, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Kazio Bradūno, Jono Kėkšto poezijos antologiją „Žemininkų ilgesys“ („La nostalgia dei terrestri“, Viareggio, 1989), išvertęs Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“ ir daug kitų Lietuvos rašytojų kūrinių. Pluoštas jo išverstų į italų kalbą Tomo Venclovos eilėraščių (6 eilėraščiai su originalais ir vertimais į anglų kalbą) jau 1990 m. pasirodė žurnale „Clio“ (Nr. 1, Viareggio, p.61-86).

       Naujoji knyga leidžia pažvelgti į Tomo Venclovos kūrybos kelią nuo 1956 m. iki dabarties. Daugiausia dėmesio skirta vėlesnių metų eilėraščiams. Iš ankstyvųjų įdėta 2, iš rinkinio „Kalbos ženklas“ (1972) - 9, iš „98 eilėraščių“ (1977) - 12, iš „Tankėjančios šviesos“ (1990) - 13, iš „Reginio iš alėjos“ (1998) - 7, taip pat 7 iš naujausių 2000-2002 m. publikacijų Lietuvos spaudoje. Gali būti, kad tokią eilėraščių atranką lėmė ne tik vertėjo siekimas supažindinti italų šviesuomenę su naujausiais poeto kūrybos pavyzdžiais, bet ir pačių tekstų ypatybės. Nors visa Tomo Venclovos poezija yra išaugusi Europos dvasinės kultūros dirvoje, bet vėlesniuose kūriniuose itin gausu Vakarų skaitytojui artimų literatūros ir buities realijų. Be to, čia kiek laisvesnis darosi anksčiau rimo tvirtai suveržtų jambinių eilučių žingsnis, kurį dėl italų kalboje vyraujančio priešpaskutinio skiemens kirčio verčiant tenka keisti „minkštesniu“ chorėju. Gal dėl to savo skambėjimu atrodo artimiausi originalams vertimai tokių laisvesnės struktūros eilėraščių kaip „Anno Domini 2002“, „Emigrantė“, „Po paskaitos“, „Komentaras“, „Las Meninas“, „Reginys iš alėjos“, „Pestelio gatvė“ ir kiti.

       Apskritai rinkinyje skelbiami vertimai yra aukšto filologinės kultūros lygio, gerai perteikia Tomo Venclovos kūrybos turinį. Jie nusipelno atidaus literatūros tyrinėtojų dėmesio. Tai naujas ir reikšmingas lietuvių poezijos žingsnis į Europos literatūrą.

       Literatūra ir menas
       2003 07 11