Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2006, 336 p.


       Puiki knyga. Ją galima skaityti kaip gyvai parašytą žinyną, kaip detektyvą ar tiesiog pasakojimus apie vilniečius ar su Vilniumi susijusius asmenis pagal Tomą Venclovą. Mėgautis knygos gabalėliais ar skaityti ištisai. Knyga galėtų tapti parankine kultūrinio turizmo strategams, modernaus vilnietiško identiteto formavimo bei vietinio patriotizmo ugdymo vadovėliu mokytojams. Tai knyga apie visus. Neskirstanti Vilniaus žmonių pagal tautybes, religinę priklausomybę, ideologinius nusistatymus. Knyga apie kovotojus už laisvę ar pilietines teises bei jos gniaužėjus, okupacijų, totalitarinių režimų įtvirtintojus. Knyga apie įvairių konfesijų šventuosius ir avantiūristus. Per visas epochas, nuo Gedimino laikų.

Su šia knyga bei prieš tai pasirodžiusiu to paties autoriaus turistiniu gidu "Vilnius" savotiškai aplenkėme savo kaimynus, kitus Vilniaus senbuvius. Juk anksčiau leistos knygos apie Vilnių pabrėždavo kurį nors aspektą, dažniausiai tautinį. Nepralenkiami rekordininkai čia, be abejo, lenkai, daug knygų apie Vilnių sudėjo žydai. Tomas Venclova iš esmės atsiriboja nuo atminties selektyvumo, kas iki šiol taip sunku Vidurio ir Rytų Europos kultūrininkams. Tad autoriaus dėka savo pačių nuostabai atsidūrėme priekyje.


       Taigi Tomas Venclova nesitapatina su viena kuria nors tautine grupe, bet iš karto skubu nuliūdinti tuos, kurie kaltina jį kosmopolitizmu ar prolenkiškumu: knyga parašyta pirmiausia lietuvio, nepamirštančio nė vienos iškilesnės asmenybės, prisidėjusios prie Lietuvos valstybingumo, lietuviško žodžio ar kultūros puoselėjimo Vilniuje.


       Knygoje pateiktos 564 vilniečių ar su Vilniumi susijusių žmonių biografijos. Ji gausiai iliustruota, labai skoningo dizaino. Čia didelis nuolatinio R. Paknio leidyklos knygų dizainerio Izaoko Zibuco, beje, Niujorke gyvenančio litvako, fotografų Arūno Baltėno, Raimundo Paknio nuopelnas. "Vilniaus vardai" dedikuoti Czesławui Miłoszui, ir tai labai simboliška. Knyga sudaryta iš devynių skyrių, žyminčių istorines epochas, yra autoriaus žodis, asmenvardžių rodyklė.


       Įžanginiame žodyje autorius pateikia keturis asmenybių atrankos principus. Man vertingiausias ketvirtasis - "grynai subjektyvus: įtraukiau tuos asmenis, apie kuriuos rašyti man buvo įdomu". Paradoksalu, bet tas subjektyvumas iš esmės ir sudaro knygos vertę. Tiesiog įdomu skaityti, kaip apie vilniečius ar su Vilniumi susijusius asmenis pasakoja Tomas Venclova. Jo tekstai nėra panašūs į dabar madingus copy-paste iš interneto. Enciklopedinė informacija papildoma neretai tik autoriui ar siauresniam jo bičiulių ratui žinomais faktais, netgi kadaise skaitytu, bet įsiminusiu straipsniu. Autorius nepraleidžia progos paminėti, kuris vilnietis pavaizduotas literatūroje, kine ar teatre. Nepamirštamas asmenybės indėlis kovoje už nacionalinę nepriklausomybę (ne tik per sovietinę okupaciją), disidentiškai nusitekusių vilniečių laikysena sovietinės oficialiosios kultūros, ideologijos atžvilgiu. Nepraleidžiama progos paminėti, kuris iš vilniečių buvo represuotas arba priklausė masonams, kurių Tomo Venclovos knygoje knibždėte knibžda. Kas gelbėjo žydus karo metais, padėjo grįžusiems iš tremties. Tai - modernaus žmogaus požiūris.


       Tačiau pateikiant pavardes ar priskiriant asmenis vienai ar kitai tautybei esama ir tam tikro nenuoseklumo. Jeigu skliaustuose rašoma lenkiška pavardės transkripcija, tai kodėl nėra rusiškos ar vokiškos? Vienur asmuo lengva ranka pavadinamas lenku, kitur rašoma "Lietuvos bajoras". Mūsų jaunosios kartos istorikai vis labiau linksta mūsų bajoriją priskirti Lietuvos istorijos ir kultūros arealui, neakcentuojant tautybės. Juolab kad dauguma jų pagal LDK tradiciją laikės save lenkiškai kalbančiais lietuviais. Šioje makalynėje nusisuktų koją ne vienas mokslininkas, didesnę gyvenimo dalį praleidęs archyvuose, čia ją šiek tiek nikstelėjo ir Tomas Venclova. Miela, kad autorius siekia atgaivinti lietuvišką Petrapilio vardą. Jeigu yra Karaliaučius, kodėl negali būti Petrapilis. O bažnyčios pavadinimas - Šv. Petro ir Pauliaus - man rėžia ausį. Niekada negirdėjau sakant "per šv. Paulių darysiu tą ir aną..."


       Nuo tradicinių paniurzgėjimų autorius gan išradingai apsigina ketvirtuoju principu, t.y. pasakodamas apie tuos, kurie jam įdomūs. Tačiau keletą "praleidimų" visgi knieti paminėti. Labai pasigendu garsiausios mūsų tarpukario žvalgės Marcelės Kubiliūtės, išradingai išvogusios POW archyvą ir perdavusios jį Liudui Girai, to meto Lietuvos saugumo šefui. Šalia autoriaus aprašytos Aldonos Liobytės ar Onos Šimaitės matyčiau ir Stefaniją Ladigienę. Pasigendu ir rašytojo Abraomo Karpinovičiaus. Norisi paniurnėti, kad 2004 m. Hermanno Kruko dienoraščiai išleisti ir lietuvių kalba. O kad į šį garbės sąrašą nepateko vienas iškiliausių pasaulyje jidiš poetų Menke Katzas, kurio gimimo šimtąsias metines šiemet minime, tiesiog apmaudu. Prieš savo didžiąją kelionę iš Mikališkių į JAV apsistojęs Vilniuje jo niekada nebepamiršo, minėjo savo eilėse. Beje, Niujorke pernai išleistas jo akademinis poezijos rinkinys anglų kalba "Menke" pirmą kartą viešai buvo pristatytas būtent Vilniuje.


       Aišku, vilnietišką sąrašą galima praplėsti Vilniaus universiteto, Ivano Trutnevo piešimo mokyklos, Vilniaus ješivos, vėliau Žydų mokytojų seminarijos, Vilniaus rusų gimnazijos auklėtiniais, kurie tapo iškiliais verslininkais, įvairiausių rūšių revoliucionieriais, mokslininkais (vien Bolesławas Piłsudskis, maršalo brolis, ko vertas!). Galima paniurnėti, kad neįtraukti stalininės premijos laureatai Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, Teofilis Tilvytis, kad trūksta Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Eugenijaus Matuzevičiaus, Jokūbų - Josadės ir Skliutausko ar Eduardo Mieželaičio. Jie visi gyveno Vilniuje, apie jį rašė, vienaip ar kitaip buvo tam tikra miesto kultūrinio peizažo dalis, gal autoriui ir nelabai miela. Bent jau Stasys Krasauskas galėtų atstovauti menininkų bohemai. Tačiau tai jau - pasirinkimo ar būsimų papildymų reikalas. Kaip sakant, iki kito karto.

       7md
       2006 05 05