tekstai.lt

Marie Clare. Tomo Venclovos brangakmenių skrynelė (Tomas Venclova. Kitaip, 2006)


b_108_173_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_venclova_kitaip.jpg       Tomas Venclova. Kitaip. Poezijos vertimų rinktinė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

       Tomas Venclova ir jo vertimų knyga „Kitaip: poezijos vertimų rinktinė“ - tai būtent tas leidinys, kurio pasirodymu turėtume išties džiaugtis! Tai nėra, kaip sako V. Sventickas, antologija, o autorinė rinktinė, kurioje pateikiami tie įvairių poetų eilėraščiai, kurie buvo/yra nesvetimi pačiam autoriui-vertėjui. Kaip jau minėjau, tai nėra eilinis, įprastas antologinis leidinys, jame sutelkti tie autoriai, kuriais galima remtis kalbant apie dabarties literatūrinę kultūrą, visais tų poetų balsais mintija Tomas Venclova.

       Vien peržvelgęs turinį pamatai tokias pavardes kaip Charles Baudelaire, Thomas Stearns Eliot, Robert Frost, Rainer Maria Rilke, Federico Garcia Lorca (knygos pavadinimas, kaip teigia Tomas Venclova pratarmėje, yra paimtas iš Lorcos eilėraščio) ir daugelis kitų.

       Knyga, nepaisant skirčių, tokių kaip „iš prancūzų poezijos“, „iš lenkų poezijos“ sudaro vientisumo įspūdį. Visų pirma, prieš pateikiant eiles, skaitytojas randa trumputę poeto „biografiją“, kurioje nurodyta gimimo ir mirties data, bei keletas pastraipų, skelbiančių to asmens vaidmenį tuometinėje visuomenėje, jo požiūrius ar svarbą dabarties pasauliui ir, žinoma, viską, kas susiję su Lietuva — tai gali būti kilmės ir tapatumo klausimas (Oskar Milosz), vertimo problemos (Robert Frost) ir panašiai.

       „Kitaip: poezijos vertimų rinktinė“ — tai raktas, atveriantis erdves į naująją pasaulinę poeziją. Negali vadinti, kaip minėjau, knygos antologija, negali žiūrėti į ją vien kaip į rinkinį programinių autorių su jų „antraštinėmis“ eilėmis, tai - šis tas daugiau! Tas „daugiau“ — Tomo Venclovos požiūris į tuos autorius ir jo verstus eilėraščius, svarius tiek jam, tiek skaitytojui.

       Vertėjo pasirinkimas, ką skaityti, ką versti, leidžia giliau suvokti patį autorių, šiuo atveju — Tomą Venclovą. Teksto organika, formos raiška, „taiklumo“ pojūtis (Naujoji lietuvių literatūra/ 1988-2002/ sudarytojas Giedrius Viliūnas.- Vilnius: Alma litera, 2003.- 464 p.) atsispindi ir jo vertimuose, kurie esti įtaigūs, ritmiški ir savo forma ataidintys teksto turinį.

       Siekis giliau suprasti rašytoją neturėtų apsiriboti domėjimusi jo biografija ar sekimu vedamų dialogų, kurie informatyvūs, bet ne taip plačiai atlapojantys duris į poeto vidines jausenas, pergyventas kontempliacijas. Siekdami išsiaiškinti poeto kūryboje slypinčias „punktyrines kultūrų, jausenų linijas“, turėtume „nežinomųjų“ ieškoti ne vien tik gyvenime, bet ir literatūroje, imponuojančioje kūrėjui. „Kitaip: poezijos vertimų rinktinė“ — brangakmenių skrynelė, kurioje glūdi tobuli „akmenukai“. Nugludinti, siekiant išreikšti, atrasti tą pirminį juose slypinti grožį — prasmę, duotą kūrėjo.

       Knygos pratarmėje galima apčiuopti kriterijus, kuriais turėtų vadovautis kiekvienas vertėjas, norintis savo kūriniu kuo tiksliau, simetriškiau atkartoti originalą. Tokio požiūrio parėmimas ir yra visa ši knyga, kurioje skelbiami vertimai jau porą kartų buvo surinkti į knygas. Nuolatinis tikslios išraiškos ieškojimas — vertėjo pareiga siekiant išlaikyti, neprarasti emocinio eilėraščio krūvio.

       Manau, ši knyga svari ne vien surinktų poetų „žvaigždynu“, bet ir vertimų kokybe, kuri ir yra ta nepaliaujama siekiamybė, vertėjui užkraunanti ir poeto dalią. Tomą Venclovą galime laikyti tikru „brangakmenių“ kolekcionieriumi, nepamirštančiu nuo savo turto nuvalyti laiko dulkes ar, radus bereikalingą kampą, briauną, su meistro atidumu ir kantrybe vienu laipteliu aukščiau žengtelti link tobulybės, suvokiant, kad šis siekinys tėra iliuzija.

       rasyk.lt
       2006 12 05