tekstai.lt

Tomas Venclova apie namus, tikėjimą, mirtį ir poezijos gimimą (interviu, 2006)


b_116_122_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_tomas_venclova.jpg        Rugsėjo 11 d. poetas, eseistas, vertėjas Tomas Venclova minėjo 69-ąjį gimtadienį. Aštuntame dešimtmetyje emigravęs į Vakarus, Lietuvoje T. Venclova – retas svečias. „Žinių radijo“ laida „Laiko vinys“ kalbina gimtinėje apsilankiusį poetą.
    
        - Gal planuojate kada visam laikui grįžti į Lietuvą?


        - Aš nelabai linkęs sėdėti vienoj vietoj. Kai išeisiu į pensiją (ketinu maždaug po kokių trejų metų tą padaryti), gyvensiu įvairiose vietose. Taip pat ir Lietuvoje. Bet ne visą laiką. Gal kiek daugiau negu dabar, bent jau porą ar tris mėnesius per metus. Bet turiu ir keletą kitų vietų, kuriose norėčiau gyventi. 


        - Kokios tai vietos?


        - Turiu šiuo metu, kaip sakoma, pied-à-terre – tokią vietą žemėje, kur galiu koją pastatyti. Tokia vieta yra Krokuvoje. Taip pat Kotore - Juodkalnijoje, kuri neseniai tapo nepriklausoma. Ten mudu su žmona vasaros butą nusipirkome. Turbūt gražiausioje pasaulio vietoje, kokią esu matęs. Tas butas kuklus, bet reginys pro langus vertas mažiausiai kelių milijonų. Na, ir jūra už 50 m. Ačiū Dievui, Juodkalnija palyginti pigi, ir mums užteko butui finansinių resursų. Amerikoje pied-à-terre taip pat yra. Nebūtinai ten, kur dabar gyvename, bet kokią nors vietą, kur galėčiau pernakvoti, matyt, turėsiu ir ateityje. Pagaliau – Vilnius. Tai jau keturios vietos. Turbūt tarp tų vietų ir kursuosiu.
              
        - Česlovas Milošas taip pat turėjo ne vieną jam artimą kraštą, bet tvirtino, kad Lietuva jam užvis svarbiausia. O Jums?


        - Man, be abejo, ji svarbiausia dėl tos paprastos priežasties, kad rašau lietuviškai. Žinoma, tai, ką rašau, kartais pasirodo ir kitomis kalbomis, bet originalas beveik visada būna lietuviškas. Dar yra ir kitas ryšys, grynai biografinis, – aš Lietuvoje gimęs, užaugęs. Vilnių laikau vis dėlto svarbiausiu miestu pasaulyje, kaip ir Lietuvą – svarbiausia vieta pasaulyje.


        - Kartais Jus pavadina egzodo rašytoju, pabrėžia, kad esate išeivijos poetas...


        - Aš nesijaučiu emigrantas. Saulius Tomas Kondrotas interviu pasakė, kad emigracijos sąvoka neteko jokios prasmės, kad emigracija yra mitas. Tai iš esmės teisybė. Globaliniai ryšiai yra tokie stiprūs, kad gali gyventi kur nori, tačiau tuo pat metu būti Lietuvoje, dalyvauti Lietuvos gyvenime, sekti visa, kas čia vyksta. Prisimenu kad ir tokį dalyką: vaikystėje važiuodavau iš Vilniaus į Palangą. Tai būdavo didžiulė kelionė – sunki (turėdavai 8 ar 10 valandų trenktis traukiniu arba sunkvežimiu), taip pat ir nepigi. Po poros dešimtmečių gyvenau Petrapilyje (taip aš tą miestą vadinu). Iš jo parvažiuoti į Vilnių arba atvirkščiai reikėdavo tų pačių keliolikos valandų, reliatyviai tokia pat kaina. Dabar gyvenu greta Niujorko, o iš Niujorko į Lietuvą – vėl tiek pat valandų, reliatyviai tokia pat kaina. Kas nors pasakys, esą ne kiekvienas lietuvis ir net ne kiekvienas amerikonas gali sau dažnai tai leisti, bet prieš 50 m. ne kiekvienas sau leisdavo ir Palangą. Žodžiu, niekas nepasikeitė. Atstumai išnyko, gyvename pasaulyje kaip vientisame darinyje ir galime, jeigu norime (o aš noriu), likti tame vientisame pasaulio darinyje lietuviais. Manau, kad man tai kol kas sekasi.   


        - Jūs – poetas, vertėjas, eseistas, literatūros tyrinėtojas, publicistas. Kuri veikla Jums arčiausiai širdies?


        - Norėčiau būti vadinamas pirmiausia poetu: atvirai pasakius, man atrodo, kad tai darau geriausiai. Visa kita yra truputį antraeilė veikla. Iš dalies dėl duonos, iš dalies... Na, gal man būtų nuobodoka, jeigu rašyčiau tik poeziją, norisi rašyti ir ką nors kita. Beje, ne tik rašyti – ir dėstyti man malonu, ir kitkas paįvairina mano buitį. Bet poezija yra svarbiausias mano gyvenimo šulas arba ašis, aplink kurią tas gyvenimas sukasi. Nepaisant to, kad rašau labai nedaug. Galiu pasakyti, kad šį pavasarį  parašiau bent kelis ilgokus eilėraščius, kurie pasirodė liepos mėnesio „Metuose“. Jie parašyti kaip tik Kotore, Juodkalnijoje, Adrijos jūros pakrantėje. Ten turėjau mėnesį laisvo laiko ir galėjau atsidėti eilėms.


        - O kaip Jums gimsta eilėraštis?


        - Pirmiausia turi būti koks nors stiprus įspūdis. Galiu tuos pavasario eilėraščius truputį pakomentuoti. Vienas – apie patį Kotorą, apie savijautą tame mieste. Kitas eilėraštis, kuris vadinasi „Epizodas“, – iš jaunystės atsiminimų, kai prieš gerus 40 m. buvau labai netoli savižudybės. Bet nenusižudžiau, kaip matote. Apie tai ir eilėraštis – na, per plauką buvo tokia situacija. Dabar daug kas Lietuvoje, deja, žudosi. Aš tuos žmones suprantu, kadangi esu patyręs panašią psichologinę būseną. Tam buvo grynai asmeninių priežasčių, bet turbūt veikė ir sovietinė tikrovė... Trečias eilėraštis vien peizažinis, irgi apie Kotorą, o ketvirtasis – meilės eilėraštis. Apie irgi seniai, prieš daug metų buvusią meilės istoriją; apie tai, kad tie dalykai nepasikartoja, neišlieka, bet galbūt čia ir yra visas jų svarbumas ir visas grožis, kad neišlieka, išnyksta laiko srovėje. Tema, sakyčiau, gerokai „milošiška“, ir eilių struktūra panaši. Tai va, kaip atsiranda eilėraščiai. Sėdi tame Kotore, galvoji apie šį, apie tą, prisimeni kokius nors svarbius gyvenimo įvykius, ir iš to po truputį, lėtai, sunkiai per keletą dienų kažkas susikristalizuoja. Paskui dar gerokai tenka taisyti. Arba eilėraštis „Ormond Quay“ („Ormondo krantinė“), skirtas airių poetui Seamusui Heaney. Tai eilėraštis apie Jameso Joyce’o romane „Ulisas“ aprašytą Dublino barą. Jį lanko turistai, besidomintys šiuo rašytoju, o tokių Dubline labai daug. Aš irgi ten užėjau. Ir radau ten dirbantį barmeną lietuvį iš Vilniaus, iš „Naručio“ viešbučio. Tą akimirką jis dar buvo nelegalus emigrantas, bet laukė legalizacijos. Beje, aš tą istoriją papasakojau pačiam S. Heaney. Sakau: atvažiuoji į Dubliną, o tarsi iš Vilniaus niekur neišvažiavai, nes barmenas tas pats, gali su juo lietuviškai pasikalbėti. Toks, sakyčiau, liūdnokas eilėraštis apie ES plėtrą. Apie tai, kad ES plėtra reiškia daugelio žmonių išsiblaškymą po Europą, o ten jie ne visuomet randa sau vietą. Beje, tekstas pasirodė Dubline ir angliškai airių spaudoje, ir lietuviškai, nes ten jau eina lietuviškas laikraštis. Tai štai taip atsiranda eilėraščiai...


        - Neretai Jūsų poezija pavadinama intelektualia. Net pernelyg intelektualia, todėl ne kiekvienam suprantama...


        - Nežinau, ar reikia ją vadinti intelektualia. Gal greičiau tiktų pavadinimas, atėjęs dar iš renesanso, baroko laikų, poiesis docta (lietuviškai – mokyta poezija). Tokius eilėraščius kūrė ir kai kurie Lietuvoje gyvenę poetai – sakysim, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Danielius Naborovskis (tiesa, nelietuviškai). Tai išsilavinusio žmogaus poezija, skirta išsilavinusiems žmonėms. Ji reikalauja komentarų. Kartais, kai skaitau eilėraščius, juos komentuoju. Kaip ir Jums pakomentavau tą eilėraštį apie Dublino barmeną, nes be komentaro tekstas darosi visai nesuprantamas. Žmonėms, kurie skaitė „Ulisą“ ir kurie nusimano šiek tiek apie geografiją, apie Dubliną, apie antikinę mitologiją, tas eilėraštis turėtų būti įkandamas. Tokių poetų yra daug. Toks buvo ir Osipas Mandelštamas, ir Paulas Valery, ir Tomas Sternsas Eliotas. Kiek mažiau galbūt Reineris Maria Rilke. Pastarasis gal „tiesesnis“ poetas, be tokio didelio mitologinių ir kultūrinių reminiscencijų sluoksnio. Gink Dieve, nelyginu savęs su jais, bet tai yra ta mokykla, į kurią stengiuosi lygiuotis.


        - Ar Jūs turite autoritetų?


        - Taip, bet tų žmonių jau nebėra gyvų. Poezijoje, sakysim, man autoritetas yra Henrikas Radauskas. Yra, žinoma, ir kitų. Pavyzdžiui, tas pats O. Mandelštamas, tas pats Borisas Pasternakas, kuriais kaip profesionalas užsiimu: studijuoju jų kūrybą, dėstau, apie juos esu rašęs mokslinių darbų. Vakarų poetai – Robertas Frostas,  T. S. Eliotas, Dylanas Thomasas, Wystanas Hugh’as Audenas... Be abejo, graikas Konstantinas Kavafis. Jis man labai svarbus poetas, duodantis ne tik estetinių pamokų, bet ir etinių, ir būtent per estetiką jis jas suteikia, kaip ir turi būti. Politikoje man didžiausias (ir bene vienintelis) autoritetas yra Andrejus Sacharovas, kurį vieną kartą gyvenime mačiau. Su juo gal kokias 5 min. kalbėjausi, ir tai vienas iš svarbių mano gyvenimo prisiminimų.


        - Ar tikite, kad visa tai, kas įvyko Jūsų gyvenime, įvyko ne atsitiktinai, o taip buvo lemta? Ar vis dėlto manote, kad žmogus pajėgus keisti savo likimą kaip panorėjęs?  


        - Čia ne manymo, o tikėjimo klausimas. Arba tiki, kad tavo likimas determinuotas kokių nors aukštesnių už tave jėgų ir kad vis tiek, ką bedarytum, išeis maždaug tas pats, arba netiki tuo. Vėl prisiminsiu tą savo eilėraštį, kuris vadinasi „Epizodas“ ir kur aprašytas buvimas arti savižudybės slenksčio. Tai buvo liepos pradžioj, tiksliau – trečiąją liepos (atsimenu tuos laikus gana tiksliai). Eilėraštis baigiasi tuo, kad tą dieną mirtis neįvyko, bet kokia nors data manęs ateity neišvengiamai laukia. Ir galbūt tai irgi bus trečioji liepos, gal mano gyvenime tai lemtinga data. Žinoma, gal ir ne. B. Pasternakas manė, kad esminė jo gyvenimo data – šeštoji rugpjūčio. Tądien yra švenčiama bažnytinė stačiatikių šventė. Atrodo, oficialiai ji vadinama Viešpaties atsimainymo švente. Taigi B. Pasternakas manė, kad jam tai yra lemtinga data: jau ankstyvoje jaunystėje tą dieną jis vos nežuvo po arklio kanopomis. Ir paskui parašė eilėraštį apie būsimą savo mirtį, kuri taip pat įvyksianti rugpjūčio šeštąją. Beje, mirė jis gegužės pabaigoje.


        Bet, jeigu tiki, kad tavo likimas yra neatsitiktinis, kad jis kaip muzikinė kompozicija turi savo pradžią, pabaigą, plėtotę, tikslą, jeigu tuo tiki, tada gali patikėti ir tokiais dalykais, kad visi tavo veiksmai, visos datos yra iš anksto determinuotos... ir aš tais dalykais truputį tikiu. Nors tai galbūt ir prieštarauja krikščionybės doktrinai, o aš nelabai mėgstu nukrypimus nuo krikščionybės doktrinų. Nelaikau savęs geru krikščioniu, bet labai nemėgstu vadinamojo „naujojo amžiaus“ dvasingumo, kada žmonės į vieną maišą verčia ir pagonybę, ir jogą, ir budizmą, ir dar ką nors, bando kinišką magiją ir t. t. Arba ieško kokių nors neaiškių, dažnai labai abejotinų guru ir jų besąlygiškai klauso. Man tie dalykai atrodo labai klaidingi, nepriimtini. Na, ir toks tikėjimas, kad tavo likimas iš anksto nulemtas, žvaigždėse užrašytas, irgi, žinoma, nekrikščioniškas, nes krikščionybė teigia valios laisvę: tu visada gali pakeisti savo likimą, nes Dievas tave padarė laisvą. Bet aš gal truputį nukrypstu nuo krikščionybės dvasios. Nenorėčiau nukrypti, bet nukrypstu.


        - Ar bijote mirties?


        - Žiūrint, kokia mirtis. Jei man pasakytų, kad turiu nepagydomą ligą ir kad po pusmečio viskas baigsis, ir dar baigsis su kančiomis, būtų labai nemalonu. Arba skrisčiau lėktuvu, kuris patirtų katastrofą, ir spėčiau suprasti, kad čia jau galas, irgi būtų nemalonu. Arba, sakysime, maudaisi jūroje ir skęsti, ilgokai skęsti. Labai to nenorėčiau. Bet mirtis, pavyzdžiui, nuo širdies smūgio, kurio beveik nepajunti, – eini eini ir sukniumbi – man visai nebaisi. Arba mirtis sulaukus gilios senatvės, kai žmogus po truputį „atsijungia“ ir net pats to nepajunta. Nes šiaip perėjimo į anapus aš nebijau. Jeigu TEN kas nors yra (o aš tikiuosi, kad yra), į tai žiūriu, kaip siūlė žiūrėti Sokratas: kadangi tu gyvenime nieko labai blogo nepadarei, tai niekas tavęs greičiausiai sunkiai nenubaus. O jei ten nieko nėra, tai irgi nieko baisaus: tai tokia būsena... maždaug tas pats, kas miegas be sapnų. Kaip sako tas pats Sokratas, ar jūs žinot ką nors malonesnio gyvenime, nei miegas be sapnų? Todėl Sokratas be baimės išgėrė nuodų stiklą, žinodamas, kad pateks į rojų, kas jo negąsdina, arba miegos be sapnų, kas jo taip pat negąsdina.


        - Ar galite pasakyti, dėl ko Jūs gyvenate?


        - Na, žinot, rašančiam žmogui gyvenimo prasmė yra tai, ką jis palieka po savęs parašyta. Ir jeigu tu pats tuo daugmaž patenkintas... Aš toli gražu ne viskuo patenkintas, bet yra bent keletas eilėraščių, apie kuriuos tikrai žinau, kad jie ne blogesni už daugumą dalykų, bet kada lietuviškai parašytų... Apie tai kalbėti, žinoma, gerokai nekuklu: kas nors tuojau apkaltins megalomanija. Bet ir be rašymo yra svarbių dalykų: man svarbu turėti šeimą, palikuonių. Turiu sūnų ir dukrą, taip pat posūnį. Jie jau suaugę, sukūrę savo šeimas, ir mane džiugina, kad jie gyvena normalų gyvenimą, nėra narkomanai, kokie nors nusmukėliai, o savarankiški žmonės.

        Jūratė Samušytė, „Laiko vinys“, „Žinių radijas“
        2006 09 18