tekstai.lt

Tomas Venclova ginčijasi su politika ir lemtimi (interviu, 2007)


b_110_115_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_tomas_venclova.jpg       Rugsėjį 70-ąjį jubiliejų švenčiantis poetas, eseistas ir literatūros kritikas šią savaitę sulaukė dar vienos sveikinimų bangos. Šįkart – Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur lankytojams buvo pasiūlyta jo knygų ekspozicija ir susitikimas su pačiu poetu. Tarp JAV ir Europos gyvenančiam kūrėjui - tai ketvirtoji viešnagė Lietuvoje šįmet. Ir nors ji truko tik dvi dienas, poetas vėl galėjo klausytis pagyrimų lavinos. “Ginčijasi su politika ir lemtimi”, - taip T.Venclovą pristatė literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Siūlome M. Mažvydo bibliotekoje vykusį šio kritiko pokalbį su T.Venclova.

 

       - Žinynuose rašoma, kad esate gimęs 1937 metų rugsėjo 11 d. Klaipėdoje. Ar viskas taip ir buvo?


       - Klausimas truputį netikėtas. Taip, jeigu tikėtume mano gimimo metrikomis, o aš tikiu, nes yra dviem kalbomis – lietuviška ir vokiška.

       Nota bene man net sakė, kad aš iš principo galėčiau pretenduoti į Vokietijos pilietybę. Bet kaip lietuviui patriotui man niekada net į galvą nebuvo atėjusi tokia mintis. Nes tai reikštų netiesiogiai pripažinti, kad Klaipėda, nors ir laikinai, priklausė Vokietijai. O su tuo aš nesutinku.

Bet aš ne visai suprantu klausimo...


       - Aš galiu paaiškinti: kai tik pradedame landžioti po kokio rašytojo biografiją, tuoj paaiškėja, kad kas nors buvo kitaip.


       - Mano eilėraštyje “Sankirta” kalbama apie vaikystę kaip tik netoli tos sankirtos prie Liubavo miestelio, iš kur kilęs mano tėvas ir kur per nacių okupaciją mes su motina slapstėmės pas tėvo gimines.

Tėvo brolis buvo Liubavo valsčiaus viršaitis ir už tai jį vėliau ištrėmė, lageryje kažkur kasė anglį ir žuvo. Tėvas jį bandė ištraukti, bet nepavyko, nepaisant jo tuo metu turėtos įtakos. Kai kuriuos savo gimines jis ištraukė, bet brolio nepavyko, nes viršaitis vokiečių laikais buvo nusikaltimas, dėl kurio nebuvo galima perkalbėti sovietų valdžios.

       Na, mes ten ir gyvenome... Ten aš galbūt tam tikra prasme taip pat gimiau, nes beveik pirmieji vaikystės įspūdžiai siejasi su tais Pietų Suvalkijos peizažais. Jie labai arti vėliau eilėraštyje “Sankirta” aprašytos vietos, kurią aš mačiau jau ne iš Lietuvos, o iš Lenkijos pusės.

       O šiaip, rodos, viskas sutampa. 1937 metai Sovietų Sąjungos istorijai – labai tragiški. Lietuvos istorijoje jie pasižymėjo tik tuo, kad buvo žąsų perprodukcija. A.Hitlerio Vokietija, susipykusi su Lietuvos vyriausybe, nebepirko iš Lietuvos žąsų, ir kiekvienas valdininkas, o mano tėvas buvo mokytojas, tad imantis iš valstybės algą, privalėjo dvi žąsis iš valstybės išpirkti. Tai buvo didžiausia tuo meto Lietuvos socialinė problema. Kitose šalyse buvo didesnių problemų.

       O paskui žmogus gimsti daug kartų. Būna, kad ir miršti, ir iš naujo gimsti. Bet apie tai tektų labai ilgai kalbėti.


       - Ką jums norėtųsi prisiminti iš lituanistikos studijų Vilniaus universitete? Ar įmanomas koks nors sugretinimas tuomečio Vilniaus universiteto ir Jeilio universiteto, kuriame profesoriaujate dabar?


       - Geras klausimas, apie tai nedažnai kalbu.

       Velionė Judita Vaičiūnaitė kažkada parašė, kad studijomis Vilniaus universitete ji buvo labai nusivylusi. Be to, tuo metu ji turėjo sunkių asmeninių išgyvenimų. Žodžiu, jai studijos nieko nedavė.

Į tai aš net kažkur atsakiau: tų laikų žmonės lituanistai galbūt nepastebėjo geriausio lituanistikos fakulteto elemento, o tai buvo jie patys. Tų laikų studentų nemažai buvo labai įdomių ir daugelis jų virto literatais ar šiaip pastebimais visuomenės žmonėmis, tarp jų – ir pati J.Vaičiūnaitė. Taigi to, kas arčiausiai, nepastebėjo.

       Lituanistikos studijomis nebuvau nusivylęs. Man buvo labai įdomu lankyti kalbininko J.Balčikonio paskaitas, nors jis buvo retas keistuolis. Po jo mirties kažkas žurnale “Nemunas” išspausdino straipsnį komišku ir netgi cinišku pavadinimu “Vienu keistuoliu mažiau”. Bet faktas: mirus J.Balčikoniui, pasidarė vienu keistuoliu mažiau.

       Labai baisu buvo lankyti jo paskaitas ir ypač egzaminus, nes per juos jis visus studentus negailestingai sukirsdavo. Visų klausdavo, iš kur kilęs žodis žąslai. Ir manęs paklausė. Jis buvo egzaminų komisijoje, greta sėdėjo profesorius J.Palionis. Aš nežinojau žodžio “žąslai” etimologijos, pradėjau kažką murmėti, todėl profesorius J.Palionis parodė man žandą. Aš pasakiau: taip, žandas, “an” virsta į “ą” ir t.t. J.Balčikonis liko patenkintas ir man parašė, jei neklystu, ketvertą, nes penketą jis turbūt mažai kam rašydavo. Man atrodo, jis laikėsi tokios nuomonės: lietuvių kalbą penketui moka tik Viešpats Dievas, ketvertui - J.Balčikonis, K.Būga ir J.Jablonskis, o o visi kiti – duokdie, kad dvejetui.

       Labai mėgau ir ligšiol prisimenu gražiuoju profesorę V.Zaborskaitę, kuri, ačiū Dievui, tebėra gyva ir dalyvauja visuomenės gyvenime. Jos straipsnius skaitau internete paprastai su malonumu. Ir daugiau buvo tokių profesorių, kuriuos prisimenu gražiuoju.

       Lituanistikos studijos man davė nemažai, todėl jas prisimenu kaip reikšmingą savo gyvenimo tarpsnį.

       O tarp Vilniaus ir Jeilio universitetų panašumų yra. Kai vaikštai po Jeilio universitetą, atrodo, kad vaikštai po gotikinį rūmų ansamblį. Tai yra pseudogotika, amerikiečiai ją vadina “depresijos gotika” (angl. “depression gothic”). Tas žodis yra kalambūras, turintis dvi prasmes.

       Pirmiausia, “depresija” buvo pasaulinė ekonominė krizė ir JAV prezidentas F.D.Rooseveltas palyginti sėkmingai kovojo su nedarbu, be kita ko, bedarbiams duodamas statyti Jeilio universiteto rūmus. Jie juos statė pseudogotikiniu stiliumi. Todėl tai - depresijos arba krizės laikotarpio gotika.

       Kita prasmė - ta gotika įvaro depresiją. Apie tai taip pat yra vienas mano eilėraštis. Kai vaikštai po Jeilio kiemus, kurie iš esmės yra palyginti gražūs - vieni gotikiniai, kiti klasicistiniai - galvoju apie Vilniaus universiteto kiemus.

       Studentų lygmuo yra panašus. Amerikiečiai studentai iš pradžių apstulbina, kadangi jie visiškai nieko nemoka. Jie nieko ir niekad nėra girdėję, išskyrus galbūt kokius televizijos personažus arba roko ansamblius, apie kuriuos aš nieko nesu girdėjęs, nes manęs rokas nedomina. Ta prasme esu visiškai luošas ir su šiuolaikiniu jaunimu nerandu jokios bendros kalbos. Jiems reikia pradėti nuo absoliučios abėcėlės, bet į pabaigą jie jau žino daugiau negu tu. Jie fantastiškai greitai auga ir mokosi. Aišku, jų žinojimas lieka su tam tikromis spragomis.

       Tokie yra Jeilio studentai. Bet tai nenuostabu, nes Jeilis yra ypač elitinis universitetas. Nekalbant jau apie tai, kad už studijų metus Jeilyje reikia sumokėti 40 tūkst. JAV dolerių. Ne kiekvienas tėvas net Amerikoje išgali tiek sumokėti už savo atžalą.

       Bet ne tik tas mokestis ir net pirmiausia ne jis atsijoja studentus, o konkursas, kuris yra labai sunkus. Vis dėlto šio universiteto dėstymo lygmuo kartais net panašus į tą mano senąjį Vilniaus universiteto dėstymą.


       - Įsivaizduokite keturiolikos metų vaikiščią kokio nors kaimo bibliotekoje pamatantį knygą “Raketos, planetos ir mes”. Man tuomet buvo pats tas – tokio amžiaus žmogui tos raketos, erdvės, nežinios, paslaptys buvo nepaprastai įdomus dalykas. Kas čia buvo ir gal tebėra jūsų gyvenime - rašyti tokius dalykus?


       - Šita knyga mano gyvenime yra toks dalykas, kurio aš droviuosi ar net gėdijuosi. Dėl paprastos priežasties.

       Ką tik buvau baigęs universitetą, neturėjau aiškaus užsiėmimo, pagal skirstymą patekau į Tarybinės Lietuvos enciklopedijos redakciją, bet ta enciklopedija kažkaip užsidarė, todėl likau dvasia be vietos.

Daugumą lituanistų skirstė į kaimus mokytojais. Ten metus porą jie atidirbdavo, panašiai kaip mūsų emigrantai metus porą turėdavo atidirbti miško kirtiku arba tramvajaus konduktoriumi. O paskui jau galėjai ieškoti kito darbo. Tad siųsdavo beveik kaip į katorgą į tas kaimo mokyklas.

       Mane pasiuntė, be ypatingų mano ar mano tėvo pastangų, į tą enciklopediją, nes aš galbūt tam labiau ir tikau. Enciklopedija iširo, todėl nusprendžiau gyventi daugmaž iš literatūrinio darbo. Buvau dar labai jaunas, dvidešimt dvejų metų, bet pakankamai velnių priėdęs, todėl labai nesinorėjo rašyti ko nors sovietinio, ypač sovietinių eilėraščių, nes eilėraščiuose negalima palikti juodos dėmės – pagarbinti V.Leniną ar Fidelį Castro.

       Tada amžinatilsį Aldona Liobytė, kuri buvo leidyklos vaikų literatūros skyriaus vedėja, pasiūlė man parašyti tokią knygą apie kosmonautiką. Ji tada buvo madingas dalykas, todėl pagalvojau, kad nors kosmonautika siejasi su sovietine propaganda ir t.t., bet pati savaime ji yra vertinga, žmonija turi eiti į kosmosą. Tad galima parašyti ta tema. Parašiau, kaip man norėjosi, atnešiau A.Liobytei, ji atidavė kažkokiam redaktoriui, o šis išsikvietė mane ir pasakė, kad spausdinti negalima: “Kaip galima rašyti knygą apie kosmonautiką, jei nėra žodžių socializmas ir komunizmas?”

       Žinote, padariau kompromisą, kurio vėliau labai gailėjausi. Viena maskvietė pažįstama sakė, kad tos knygos vėliau man visą gyvenimą bus gėda. Nes aš galvojau, kad negi pražus knyga, kurią visus metus rašiau, o dar reikėjo pinigų. Daugelis tais laikais tokias dilemas sprendė. Parašiau atskirą skyrelį, kuriame buvo žodžiai socializmas ir komunizmas. Tą skyrelį iš knygos būtų lengva išimti, bet jame tie žodžiai yra. Kai ta knyga išėjo, raudonavau ją matydamas knygynų languose, ir dar dabar truputį raudonuoju.
       Tada pasakiau sau aiškiai: ne, daugiau niekada nieko panašaus nebus, toliau jų žaidimo taisyklių nepriimsiu, žaidimo taisyklės bus mano ir tik mano, o spausdins ar nespausdins – jau kitas klausimas.

Nuo to laiko šios taisyklės laikiausi. Net antroje mano mokslo populiarinimo knygoje apie kibernetiką jau nėra nė vieno žodžio apie socializmą ar komunizmą. Tą knygą galėčiau perleisti ir dabar, nepakeitęs nė vieno žodžio, ir man nebūtų gėda. Nebent dėl to, kad aš visai nenumačiau kibernetikos tolesnės plėtotės.


       - Kaip jūs jaučiatės kaip savo kartos poetas?


       - Karta, be abejo, buvo. Jai priklausė ir M.Martinaitis, ir J.Vaičiūnaitė, ir J.Juškaitis, ir keletas kitų. Tai buvo palyginti įdomi karta - žmonės, kurie darė viską, kad rašytų savaip, ir kurie vengė tų kompromisų. Su daugeliu iš tų žmonių ilgus metus draugavau, su kai kuriais ir dabar draugauju.

       Tarp jų buvau skirtingas, kitoks. Viena priežastis yra labai paprasta: esu miestietis, o jie beveik visi buvo kilę iš kaimo. J.Vaičiūnaitė vienintelė šalia manęs buvo miestietė. Bet skyriausi ir nuo jos, nes man buvo svetimas impresionizmas, ekspromto elementas, spontaniškumas poezijoje. Labai stengiausi jaunystėje laikytis tikrai griežtų eilėdaros ir kompozicijos schemų, tiesiog mokiausi jų. Kuo tos schemos griežtesnės ir sudėtingesnės, tuo man atrodė geriau. O J.Vaičiūnaitė ėjo visai kita linkme.

       Žinoma, toje kartoje turėjau labai aiškiai skirtingą poziciją. Po to, kai kiekvienas iš tos kartos nuėjo savo keliu, tie skirtumai dar labiau išryškėjo. Tai labai gerai, kiekvienas turi būti truputį kitoks.


       - O kai Lietuvos Nacionalinių premijų komisija jums paskyrė nacionalinę premiją, ką tuomet pagalvojote?


       - Absoliučiai nieko, kadangi man asmeniškai premija yra mažai reikšmingas dalykas, tiek nacionalinė, tiek kitos premijos. Esu jų gavęs keletą, bet niekad apie jas negalvoju, specialiai jų nesiekiu. Jeigu kolegos nusprendė, kad verta tą premiją duoti... davė, tai davė. Ir dar 40 tūkst. litų – ne taip jau blogai.

       Atleiskite už cinizmą, bet išskyrus tą materialią vertę, tas dalykas nelabai ir rūpėjo.


       - Esate poetas ir literatūros tyrinėtojas. Ar yra buvę tokių būsenų, kada literatūros tyrinėtojas Tomas Venclova pasideda ant stalo poeto Tomo Venclovos eilėraščius ir ima juo analizuoti?


       - Ne, savo tekstų niekada nesu analizavęs ir tai man niekada nėra atėję į galvą, ir neturėtų ateiti. Tikiuosi, kad ir toliau neateis.

       Esu analizavęs J.Brodskio tekstus, skirtus mano kukliai esybei. Ir tai buvo truputį nepatogu daryti, todėl to straipsnio pradžioje darau tokią išlygą, kad aš tai rašau tik dėl to, kad buvau netoli autoriaus, kai tie eilėraščiai buvo rašomi. Galiu geriau už ką nors kitą pakomentuoti, nes žinau konkrečias aplinkybes, kuriomis jie buvo rašomi.

       J.Brodskio eilėraščiai yra skirti Lietuvai, todėl amerikiečių skaitytojui ar studentui reikia paaiškinti, kas yra S.Darius ir S.Girėnas ar Laisvės alėja, kurie minimi eilėraščiuose. Į savo eilėraščius analitiko žvilgsniu niekada nežiūriu ir manau, kad tai būtų žalinga man ir kaip analitikui, ir kaip poetui.

       lrytas.lt
       2007 09 26