tekstai.lt

Edvardas Čiuldė. Nauji įspūdžiai senųjų kontekste (Tomas Venclova. Sankirta, 2005)


b_109_186_16777215_0___images_stories_reklama_venclova_sankirta.jpg      Tomas Venclova. Sankirta: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

      Naujasis Tomo Venclovos eilėraščių rinkinys „Sankirta” (T. Venclova. Sankirta. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vilnius, 2005) vėl liudija tai, jog šio poeto kūryba yra lengvai atpažįstama net iš kelių atsitiktinių akordų, iš naujo primena mums autoriaus braižo savitumą. Kita vertus, sunku įsprausti T. Venclovos poetinį talentą į kokios nors žinomos, leidžiančios autorių identifikuoti mokyklos apimtį, nebent forsuotas dėmesys žmonių kartos istoriniam ir kūrybiniam likimui padeda mums atrasti T. Venclovos unikalaus poetinio kalbėjimo kontekstą, kažką panašaus į bendrą vardiklį gretinimų sekai, etaloninio pavyzdžio formavimui.

      Vis dėlto, esu įsitikinęs, jog nepakartojamų intonacijų T. Venclovos poezijos raiška paradoksaliu būdu yra grindžiama labiausiai universaliomis sąlygomis, išeinančiomis už vienos kartos likimo, nesutampančiomis su konkretizacijos aplinkybėmis. Kitaip tariant, T. Venclova yra tas autorius, kurį kiekviena karta galės atrasti iš naujo, su neprarandamu aktualumu net ir tada, kai išbluks jo eilėraščio istorinių užuominų spalvos, nutols išgyvento laiko aidas. Tuo tarpu interpretatoriui, bandančiam kiek prislopinti savosios patetikos įkarštį, dabar patogiausias momentas paklausti – o kokia gi yra T. Venclovos eilėraščio sugestijos paslaptis, kaip įvardysime jo poetinę kūrybą funduojantį šaltinį? Išties pirmą klausimą galime drąsiai redukuoti į kitą po jo, nes būtent pastarasis klausimas nurodo patį ieškojimų kelią (metodą), siekiant pasiaiškinti sugestijos paslaptį.

      Toks klausimo permainymas yra neišvengiamas, nes paaiškinti kūrybinę sėkmę, apeliuojant į autoriaus talentą, neįmanoma iš principo vien dėl tos priežasties, jog talentas, kaip atsitiktinė Dievo dovana, yra analitiškai neišskaidoma ir recenzijos žanrui nepavaldi duotybė. Tuščias reikalas yra bandymas racionalizuoti paslaptį iš pačios paslapties vidaus. Tačiau T. Venclovos atveju net ir jo meistrystė yra analitiškai beveik neišardomas, nepasiduodantis katalogavimui reiškinys, dėl ko, kaip jau buvo ne kartą pastebėta, šio poeto kūryba yra sunkiai pamėgdžiojama, atspari epigonų šturmui. Taigi šiuo atveju korektiškiausias yra klausimas dėl poezijos šaltinio. Kita vertus, taip fokusuodami klausimą galime tikėtis, jog pavyks pasiaiškinti – kodėl T. Venclovos kūrybos pavyzdžiuose pradeda tarpusavyje derėti tarsi ir nevienarūšės stichijos, t. y. unikali nepakartojama žmogaus patirtis ir kraštutinės universalizacijos prasmės, apie kurias poetas taip pat ne kartą užsimena, pavadindamas jas formomis, o kartais dar labiau užšifruodamas komplikuotomis ištaromis. T. Venclovos poezija fiksuotai siekia reflektuoti pasaulį įforminančią galią, o nuorodų, pagrindžiančių šį teiginį, nesunkiai galime prisirinkti tik pavarčius bet kurį poeto eilėraščių rinkinį. Štai pavyzdys iš ankstesnio rinkinio:

      (…)
      ir uosto kateris, akiračius pasupęs,
      į krantą išskalaus iš Heraklito upės
      tik formas. Erdvėje boluoja skliautai, kriauklės,
      arkados. Jas vis vien regėsi, pasitraukęs
      į veidrodžio sodus, į savo pulso tylą,
      į adresą, kuris nekinta, bet sudyla.

      (T. Venclova. Reginys iš alėjos. Baltos lankos. Vilnius, 1998, p. 16)

      Krinta į akis, jog vadinamojo lyrinio herojaus judesiai, pokyčiai ir įvairiausio pobūdžio pasistūmėjimai T. Venclovos poezijoje yra stebimi nesusitapatinant, t. y. negalima sakyti, jog atsainiai, tačiau vis tik neužmirštant distancijos, siekiant išsaugoti padidėjusį atstumą.

      Tai ypač akivaizdu, kai tokio herojaus veiksmų  būtinybė yra išsakoma veiksmažodžio bendratimis po privalėjimą nurodančių kalbos formų, pažymint, jog esamoje situacijoje belieka daryti tik tai, ar tai, kai daiktų tvarka leidžia pasirinkti tik taip, o ne kitaip (taigi nesunku pastebėti, jog ta daiktų tvarka visiškai sutampa su rūstoka kategorinio imperatyvo tvarka). Tačiau įdomiausia, jog toks iš ledinio atstumo stebimas lyrinis herojus čia aiškiai leidžia suprasti, jog jis yra autoriaus alter ego, kitaip tariant, čia nėra bandoma nuslėpti fakto, kad lyrinis herojus yra „aš”. Tačiau kyla klausimas – kokia instancija stebi tokio lyrinio herojaus raišką, jeigu vis tik nebandysim paneigti autorystės abstrakčiais samprotavimais apie stebėjimą iš aukščiausio kalbos taško ir panašiai? Taigi išaiškėja, jog yra tik viena galimybė, t. y. privalome pripažinti, kad stebintysis ir stebimasis yra tas pats „aš” skirtingų sferų raiškoje.

      Pirmasis yra transcendentalinis „aš”, antrasis – empirinis „aš’. Pirmasis yra viso pasaulio raiškos ištaka, kai tokioje raiškoje tarp kitų besireiškiančių objektų taip pat yra aptinkamas empirinis „aš”. Transcendentalinis „aš” yra empirijos sąlyga, o ne atvirkščiai. Tokia yra dvipakopė žmogaus savimonė. Tačiau toks transcendentalinis „aš” pats yra už stebėjimo, taigi tiesioginio įvardijimo ribų, nors T. Venclovos poezijoje sukuriama daug užuominų, taip tarsi „kalant” kopėčias į tokį neįmanomą įvardijimą.

      1991 m. išleistoje T. Venclovos ankstesnių rinkinių naujosios redakcijos eilėraščių ir vertimų rinktinėje, labiausiai kapitalinėje šio garsaus  poeto knygoje, pavadintoje „Pašnekesys žiemą” (T.Venclova. Pašnekesys žemą. Vaga. Vilnius, 1991), programinis eilėraštis tuo pačiu pavadinimu (p. 86-87; vien tas faktas, jog autorius šio eilėraščio pavadinimą perkėlė į knygos pavadinimą rodo jo programiškumą) leidžia įspėti, apie kokį dialogiškumą iš tiesų kalbama poeto kūryboje. Yra pagrindas teigti, jog pašnekesys čia yra suprantamas kaip pokalbis su pačiu savimi, įvykstantis tarp transcendentalinio ir empirinio „aš’:

      „Kur liudininkas? Aš nesuprantu,
      Kas perskiria tikrovę ir apgaulę:
      Gal mudu esame vieni pasauly”.
      „O man atrodo, kad esi tik tu”.
      O trečias pašnekovas? Tu sakai,
      Kad niekas šito pokalbio negirdi?”
      „Yra dangus ir apsnigti laukai,
      O balsas pergyvena širdį”.
      Vidurdienis patamsina medžius.
      Visai prašvitus sąmonėje lieka
      Prieš valandėlę sutverti iš nieko
      Lengvi daiktai, atstojantys žodžius…

      (p.87)

      „Sankirtoje” šis motyvas taip pat yra išsakomas ne kartą, pavyzdžiui, tokiomis eilutėmis: „Išnaktės. Skardą įlenkia skeveldra, / amžius, žvaigždynas. Praradusio vardą / dykviečių krašto aršioj dabarty / tarsi slėptuvėje laukiame ryto, / nebematydami vienas kito, / nesusivokę, tai mes ar kiti”. (T. Venclova. Sankirta, p.24.) Taigi iš pirmo žvilgsnio tarsi ir meilės lyrikai priskirtinos strofos yra tik pokalbis su savimi, išties kupinas dramatiškos įtampos vidinis dialogas, dviejų – transcendentalinio ir empirinio – polių sankibą išreiškiantis pasiaiškinimas.

      T. Venclovos poezijos dešifravimui pasirinkti I. Kanto filosofijos raktažodžius skatina dar ir tai, jog aptariamas poetas nekelia uždavinio prasiveržti į daiktus pačius savaime, gerai suprasdamas, kad transcendentalinis subjektyvumas yra visokeriopo objektyvumo ir prasmingumo ištaka. Ką tik cituoto eilėraščio stulpelis skelbia, jog lengvi daiktai, sutverti iš nieko, bet pavaduojantys žodžius, yra tie patys žodžiai, įsivaizduojami kaip daiktai. Kaip visi gerai žinome, diametraliai priešingus idealus išpažįsta Arvydas Šliogeris, kitas, ne mažiau garsus Lietuvos žmogus.

      Kartais giriant žodinės kūrybos sugebėjimus yra sakoma: žodžių magija, žodžių alchemija. T. Venclovos kūrybos atveju toks įvertinimas tinka vos ne tiesiogiai todėl, jog jo eilėraščiuose labai dažnai yra manifestuojami cheminiai elementai, jų junginiai, įvardijamos jungimosi ir skaidymosi reakcijų sukeltos garsinės ir vaizdinės išraiškos, vaizduojamos materijos plazminių ištakų būsenos. Tokiu būdu poetas, regis, praneša apie savo esminę intuiciją, jog pasaulis nėra iš anksto mums duotas, žmogus, kaip formuojanti stichija, dalyvauja pasaulio kūryboje, o pasaulio grožis yra tik sapno šarminės reakcijos nuosėdos. Vis dėlto, kaip atrodo, naujų eilėraščių rinkinyje kai kurie poeto teikiami akcentai pastebimai keičiasi, išryškėja kūrybinių mutacijų grandinė, daranti poetą kažkiek artimesnį lietuviškos poetikos tradicijai. Čia eilėraščio chemizaciją (žinoma, sąlygine šio žodžio prasme) iš dalies keičia pasaulio organizacijos stebėjimas, įsižiūrėjimas į daikto kontūrus, nors, tiesą sakant, ir čia autorių domina ne tiek patys daiktai, kiek daiktiškumo nuosėdos, t. y. visiškai suirę daiktai, čia toliau ryškėja ištuštėjusių prieplaukų reliktai, apleistų pakrančių detalės, nyki šiukšlynų fantasmagorija. T. Venclova leidžia suprasti, jog šiukšlynas taip pat yra savotiškas kosmosas, vis dėlto neleisdamas prasimušti įtarimui, kad pats kosmosas gali būti pavadintas šiukšlynu. Transcendentalinio „aš” dominantė nulemia, jog net nepalankiomis aplinkybėmis ieškoma simetrijos, sandoros, saiko, dominuoja įsitikinimas, jog kategorinis imperatyvas nėra pavaldus istorijai.

      Tiesa, istorijos apmąstymuose disproporcija tarp transcendentalinio ir empirinio subjektų neįtikėtinai sumažėja, apie atminties gaivinamus įvykius rašoma su užmaskuota užuojauta. Ypač kalbant apie naujų eilėraščių rinkinį reikia pabrėžti, kad unikalios refleksijos žmogumi T. Venclovą daro tas faktas, jog poetas įžvelgia tam tikrą tvarką net pasaulinėje kultūros tradicijoje, įveikdamas kultūros nuovargį ir nuobodulį, niveliuojančias apkrovas, sugebėdamas intriguoti mus kultūros nuotykių temomis. Paskutiniame T. Venclovos eilėraščių rinkinyje, kaip ir priešpaskutiniame, ypač atkreipia dėmesį įstabūs kelionių eilėraščiai, registruojantys regėtas vietoves ir įspūdžius. Vis dėlto šiuo konkrečiu atveju būtų galima klausti: kam keliauti taip toli, kai autorius viską regi iš savęs, faktiškai semia iš ikipatyriminės atminties?

      T. Venclovos interpretavimas I. Kanto terminais, poeto ir filosofo gretinimas nėra sektinas pavyzdys, tačiau šiuo atveju  paralelė yra galima dar ir dėl to, jog T. Venclovos transcendentalinis stebėtojas taip užtvenkia pasaulį, kad į jo apimtį negali patekti joks transcendencijos atšešėlis jokiu pavidalu. Tai atitinka I. Kanto dvasią. Kita vertus, Lietuvos rašytojų sąjungos išleistoje naujų eilėraščių rinktinėje ant knygos viršelio išspausdintos tokios eilėraščio strofos: „Eilėraštis sapnuojasi pats sau. / Mes turime sudrumsti tuos sapnus, / išvesti jį iš ten – tiksliau , iš nieko - / į sintaksės, fonetikos aikštes. / Ir tai sunku. Čia lemia ne kalba, /bet, įtariu, kažkas už ją aukštesnis”. Kaip galima spėti, knygos leidėjai tokia demonstracija norėjo pažymėti šios strofos reikšmingumą, regis, prisimindami dar anksčiau poeto išsakytus žodžius: „Tuštuma ar aukščiausia jėga / Siunčia angelą – rimą ir kalbą” (T Venclova. Pašnekesys žiemą, p.89), padėdami mums įvertinti ištikimybę principui. Tiek vienu, tiek kitu atveju eilutės išsiskiria deklaratyvumu (nebūdingu dalyku T. Venclovai), yra patogios konceptualizacijai. Vis dėlto, kaip atrodo, šios eilutės neužmina mums mįslės apie tikėjimo į Dievą, bet išsako tik autoriaus intuiciją apie transcendentalinį „aš”, kaip vyraujantį išeities tašką. T. Venclovos įstabus poetinis pasaulis išlieka užtvenktas, uždaras, hermetiškas, kai Dievo idėja visų pirma yra pasaulio dehermetizacijos  praraja.

      bernardinai.lt
      2005 11 20