Dažnokai tenka važiuoti pro Nemakščius. Tiems, kurie važiuoja kartu su manimi, paskelbiu: „Čia palaidotas Algis Verba“. Iš tikrųjų nelabai daug kas žino, kokiose kapinaitėse palaidoti jau mirę poetai. Vieną kartą ėmiau skaičiuoti savo kolegas, su kuriais teko daugiau ar mažiau bendrauti, jausti jų rankos paspaudimą, girdėti tariamą žodį. Pradėjau nuo Antano Venclovos... Ir pasipylė – Ieva Simonaitytė, Juozas Paukštelis, Juozas Grušas... Vis arčiau arčiau „slinkau“ savęs link... Nuo Nemakščių ligi Palangos dėliojau... Suskaičiavau arti šimto... Ir visų jų jau nėra...


      Nėra ir Algirdo Verbos.


      Nenoriu nustatinėti visų buvusių kūrėjų „prabos“. Kiti už mane tai geriau sugeba. Skaičiuodamas aš tik bandžiau apibūdinti šiokį tokį santykį su savimi. Matyt, apie kiekvieną iš tos „šimtinės“ galėčiau šį bei tą papasakoti, bet nežinau, ar tai būtų reikšminga. Visada atrodo, kad kiti žino daugiau ir labiau įsimenančių dalykų, galinčių paįvairinti kultūros gurmanų kasdienybę.


      Su A. Verba mes esame kraštiečiai ir beveik vienmečiai, ir beveik kartu pradėję „lįsti“ į literatūrą. Gal aš šiek tiek pirmiau, nes prisimenu kažkokią Raseinių valdžios vyrų sugalvotą vakaronę, kuriai buvo užsakytas visas „Rasos“ restoranas. Ten aš skaičiau eilėraščius, paskui buvau vaišinamas, o dar paskui prie gerai saugomų restorano durų kilo kažkoks triukšmelis, prie manęs pribėgęs vienas iš uoliųjų organizatorių pasakė, kad į restoraną veržiasi kažkoks girtas, kažkoks šlubas jaunuolis, kuris sakosi esąs poetas ir nori susipažinti su Mačiukevičiumi.


      Taip aš susipažinau su Algiu Raseiniuose.


      Paskui pažintis tęsėsi Vilniuje. Ji nebuvo kuo nors ypatinga ar pakylėta. Labai dažnai buvo prašoma paskolinti, atvežti butelį, labai retai, kad ir „Neringos“ kavinėje, sakoma: „Nebijok, šį kartą neprašysiu paskolinti“.


      Bet šie dalykai man nėra svarbūs. Daug svarbiau prisiminti, kaip Algis (kad ir išgėręs, kad ir telefonu) skaito naujai parašytą eilėraštį, džiaugiasi pavykusia strofa, aiškina jos reikšmingumą. Turiu, ko gero, visas Algio knygas su autografais. Kartais su kartėliu prisimenu, kaip įkyriai prašomas paskolinti dar įkyriau moralizuodavau, kad, anot Vlado Šimkaus, „tiesiog nereikia šitiek ryti“...


      Bet, manau, kad galiu pateikti vieną reikšmingą pastebėjimą. Kaip visi žinome, A. Verba buvo šlubas. Pagal ankstesnius neįgalumo nustatymo kriterijus jam buvo suteikta antra neįgalumo grupė, o tai leido šiek tiek pagerinti gyvenimo sąlygas. Šią bėdą jis turėjo nuo vaikystės, o daugelį tokie „netobulumai“ sugniuždo, įvaro įvairius nevisavertiškumo kompleksėlius, visus veiksmus paženklina „mažo žmogaus“ antspaudu. Stebėdamas neįgaliųjų organizacijas iš arti, ne kartą esu mąstęs, kodėl jose tiek mažai asmenybių. Į jas dažniausiai buriasi tik tie, kuriems reikalinga globa, kurie patys nesugeba integruotis į bendruomenių ir visuomenės gyvenimo erdves.


      Asmenybės įvairius fizinius ir dvasinius barjerus pačios įveikia. Algiui neįgaliųjų organizacijų irgi nereikėjo. Jų renginiuose, veikloje jis nedalyvavo. Tapęs žinomu poetu, galėjo nemažai nuveikti sprendžiant daugelį neįgaliųjų problemų. Apie praktinius dalykus, kasdienius „namų darbus“ aš net nekalbu. Neįgaliųjų lygių teisių ir lygių galimybių idėja... Neįgaliųjų judėjimo į civilizuotą būtį filosofija... Fundamentalesni veiksmai siekiant neįgaliųjų ISTORINĖS GEROVĖS... Galėčiau išvardyti daugybę problemų, kurias sprendžiant Algirdas Verba būtų galėjęs nemažai prisidėti. Juk iš tikrųjų Lietuvoje niekas atidžiau nėra analizvęs neįgaliųjų organizacijų veiklos patirties, gyvenimo ypatumų, teisinės ir socialinės padėties, jų galimybių įvedimo į valstybės visuomeninio, politinio, kultūrinio gyvenimo kontekstą, į pasaulio tautų likimą ir istoriją.


      Bet A. Verba nelaikė savęs kompetentingu šioje socialinio gyvenimo terpėje. Jam bet kokie pabuvimai likimo brolių renginiuose neteikė malonumo. Gal tik vieną kartą jį mačiau dideliame neįgaliųjų būryje, kai Gasparas Aleksa, daugeliu atveju jį „tonizavęs“, išviliojo į žygį per Lietuvą. To žygio tikslas buvo priminti atgimstančiai Lietuvai, kad joje gyvena ne tik sveikieji. Ir Algis į žygį išėjo tik todėl, kad į jį buvo pakviestas kaip poetas. Nidoje abu skaitėme savo kūrybą. Paskui mačiau jį atskirai nuo visų sėdintį prie marių ant suolelio. Jis iš vidinės kišenės išsitraukė buteliuką su „sutaupytomis žaliavomis“, pasikvietė mane, pradėjo aiškinti, kokį gerą eilėraštį neseniai pradėjo rašyti. Aiškino, deklamavo, o žygio aktualijų visai nekomentavo.


      Visai kitokį Algį matydavau Poezijos šventėse, kolegų būryje. Ryškus kaklaraištis, aštrus požiūris į kito kūrybą, smagūs sąmojai... Taip ir jausdavau, kad jis savo stichijoje.


      A. Verba buvo grynas poetas. Pašaliniai dalykai, kurie galėjo sujaukti kūrybines intencijas, jam nebuvo reikalingi. Į savo neįgalumą nekreipė dėmesio, jo visiškai nesureikšmindavo. Yra toks gražus airių rašytojo Johano O’Donohue vertinimas: „Kūnas yra sieloje; to pripažinimas teikia kūnui šventumo ir paslaptingo didingumo“.


      Išmintingas tas airis Johanas. Negali neįsiminti jo žodžių: „Keista būti čia. Ši paslaptis neduoda ramybės. Už tavęs, tavo žodžių, tavo minčių laukia kito pasaulio tyla. Vienas pasaulis gyvena tavyje. Niekas kitas tau papasakoti apie tą vidinį pasaulį negali. Savo balsais mes skrendame iš savo sielos gelmių“.


      Luošumas, be abejo, ne vieną verčia domėtis „kūno filosofija“. Juk iš tikrųjų kūnų tipų yra be galo daug. Nemažai ir tokių, kurie neatitinka dominuojančių normų. Juk gražaus ir negražaus, sveiko ir paliegusio, stipraus ir nuvytusio kūnų reikšmės kyla iš esamų visuomeninių santykių. Juolab kad kiekvienas kūnas beveik visada nukrypsta nuo etalono. Bet visais atvejais pati publika diktuoja, ką ji nori matyti bei atmesti. Publika paklūsta madai.


      Kalbėdamas apie A. Verbą, aš ir noriu atsiremti į airių rašytojo posakį: „Kūnas – sieloje“, – ir jį siūlau priimti kaip tam tikrą formulę. Tada ir Algio nelengvo gyvenimo kasdieniškos peripetijos atrodys kiek kitaip.

      Nemunas

      2006 03 16