tekstai.lt

Nijolė Raižytė. Paroda „Ignas Šeinius – lietuvių ir švedų rašytojas“ (2009)

seinius_ignas
seinius_ignas
       Iki birželio 27 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikia paroda, skirta lietuvių ir švedų rašytojo Igno Jurkūno-Šeiniaus 120-osioms gimimo metinėms. I. Šeinius, vienas ryškiausių lietuvių rašytojų impresionistų, gimė 1889 m. Širvintų rajone, Šeiniūnų kaime, netoli Bagaslaviškio miestelio. Parodoje eksponuojamos Zenono Baltrušio nuotraukos, kuriose matome rašytojo tėviškės vaizdus šiandien: Ipolito Užkurnio skulptūrą „Kuprelis“, Šeiniūnų ežerą, senąją Musninkų valsčiaus mokyklą, Musninkų bažnyčią. Vytauto Tamoliūno nuotraukose –­ Baltijos jūros ties Švedijos krantais vaizdai. Eilių apie tėvo gimtinę ir kitas jo vietas sukūrė rašytojo sūnus Irvis Šeinius, gyvenantis Stokholme.

 

       Mano Šeiniūnai

       tai paveikslas

       tai nekintanti tikrovė

       

       tekantis vanduo

       lapas skriejantis paukščio sparnais

       

       (Eil. „Šeiniūnai“. Iš švedų k. vertė Viktorija Abubekerovaitė-Heiskanen)

 

       Lietuvos skaitytojai yra pamėgę I. Šeiniaus romaną „Kuprelis“ ir apysaką „Vasaros vaišės“. Parodoje eksponuojami pirmieji ir vėlesni šių kūrinių leidimai. Romanas pirmąsyk buvo paskelbtas laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“, o atskira knyga išleistas 1913 m. Brukline. Lietuvoje „Kuprelis“ išėjo tik 1932 m. Kaune, „Sakalo“ leidykloje. Šeiniūnų kaimo žmonės teigia, kad toks kuprotas žmogus, kokį aprašo rašytojas, iš tikrųjų tuose kraštuose gyveno, tik ta meilės istorija –­ rašytojo išmonė. 1932 m. patobulintą ir paredaguotą „Kuprelio“ leidimą autorius su lakoniška dedikacija dovanojo Petrui Karužai. Parodoje yra ir daugiau autografuotų knygų.

 

       Nors „Kuprelis“ sulaukė didelio dėmesio, tačiau ryškiausiai kaip impresionistas I. Šeinius atsiskleidė apysakose „Vasaros vaišės“ (1914 m.) ir „Mėnesiena“ (1915 m.). Dviejų dalių „Vasaros vaišės“, pirmąsyk atspausdintos „Vaivorykštėje“ 1914 m., laikomos nebaigtu kūriniu. Rašytojas buvo sumanęs parašyti šešias dalis, bet parašė tik dvi. Kaip pats teigė: „Vasaros vaišėmis“ 1914 m. buvau pradėjęs naują barą, kurį ketinau tolokai nuvesti. Vieton 6 sumanytų, darbas sustojo antrą dalį baigus. Bet tai buvo Pasaulinis karas. Jis mane, kaip ir kitus, pašaukė naujam, Lietuvos laisvės darbui. Laikams rimstant, ne vienas mane ragino, kad vėl imčiaus plunksnos. Pats jos ilgėjaus. Tik nuo kokio darbo nutolus, nelengva atgal grįžti. O rašytojo darbas yra didelis, kruopštus; jam reikia daug laisvalaikio, ramumos ir truputį giedros nuotaikos. Bet tarnybos reikalai kilnojo mane iš Stokholmo Kopenhagon, iš ten Helsinkin ir vėl atgal Stokholman“ (I. Šeinius. „Aš dar kartą grįžtu“. – Kaunas, 1937 m.). Autobiografinių detalių gausu 1938 m. išėjusioje apsakymų knygoje „Tėviškės padangėje“ (Kaunas, 1938 m.). Šią knygą rašytojas dedikavo tėvams: „Tėvų, Marijos ir Juozo, žuvusių sunkiais laikais, brangiam atminimui. Motinai, tiek mėgusiai Šeiniūnus, pasisekė ten sugrįžti nors mirčiai. Tėvas ilsisi Vilniaus kapinėse. Bet jie mano atmintyje, išskliaustoje tėviškės padange, gyvena abu drauge.“

 

       Parodoje eksponuojamos ir švedų kalba parašytos I. Šeiniaus knygos: „Raudonasis tvanas“ (1940 m.), „Stebuklo belaukiant“ (1943 m.), „Raudonoji kelionė“ (1943 m.), „Raudonasis tvanas užplūsta“ (1945 m.). Politinės publicistikos knyga „Raudonasis tvanas“ pasakoja apie 1940 m. istorinį perversmą sovietų okupuotoje Lietuvoje. Lankytojai pamatys ir vieną iš paskutiniųjų rašytojo knygų, apysakų rinkinį „Vyskupas ir velnias“, išleistą Kalifornijoje 1959 m., Niujorke anglų kalba išleistą romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“. Yra dokumentų bei fotografijų, menančių rašytojo diplomatinę veiklą Lietuvoje ir Skandinavijos kraštuose. 1917 m. vedė švedę Gertrudą Sydolf ir įsijungė į skandinaviškąjį gyvenimą. Žmona, leidyklos darbuotoja, stengėsi, kad lietuvių rašytojas būtų pastebėtas ir Švedijos literatūriniuose salonuose. Švediškojo kūrybos laikotarpio tyrinėtoja Sigutė Radzevičienė teigia: „Rašytojo likimo išties pakaktų dviem: Ignui Jurkūnui-Šeiniui, prozos modernintojui XX a. pradžios lietuvių literatūroje, ir Ignui Jurkūnui-Scheyniui, nuosaikioje švedų literatūros tradicijoje švediškai prabilusiam baltiškam balsui. Tiesa, pas mus jis –­ impresionizmo kūrėjas klasikas. Svetur jis tituluojamas kukliau, tačiau – ne paraščių figūra, minėtas ir tebeminimas, nes kitados yra drumstęs vėsų švedų pragmatizmą keistomis, psichologiškai niuansuotomis vertybinėmis nuostatomis, netikėtu potekstės aktualumu, vidinio regėjimo įžvalga. Šie savistabos bei saviraiškos būdai buvo (ir, beje, tebėra) neįprasti švedų meninio žodžio patirčiai“ (I. Šeinius. Raštai. T. 4., Vilnius, 2004 m.).

 

       Monografijos „Ignas Šeinius“ (Vilnius, 1999 m.) autorė Janina Žėkaitė skyriuje „Antroji tėvynė“ rašo: „Pabėgęs iš sparčiai tarybinamos ir tarybiškėjančios Lietuvos ne dėl vienos priežasties (šeima Stokholme, susivokimas situacijoje), Šeinius niekada nelaikė savęs tremtiniu. (…) Gal ir teisingiau laiku iš okupacijų pasitraukusiuosius būtų vadinti pabėgėliais? Bet ar žodyje esmė? Svarbu, kad ištrūko iš Sovietijos į fizinę ir dvasinę laisvę nelegaliai. Švedija tapo antrąja tėvyne veikiai ir teisėtai: 1943 metais gavo jos pilietybę.“

 

       Rašytojas į Lietuvą nesugrįžo. Gimtąjį tėvo kraštą, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aplankė sūnus Irvis su žmona Anna Lisa. Viešėjo jiedu ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje, padovanodami archyvinės medžiagos apie tėvo gyvenimą ir kūrybą.

 

       Parodą rengė šio rašinio autorė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė.

 

       Nijolė Raižytė, Maironio lietuvių literatūros muziejus

       Literatūra ir menas, 2009 05 08