tekstai.lt

Vytautas Kubilius. Modernizmo pradmenys. Ignas Šeinius (1996)

Ignas_Seinius
Ignas_Seinius
        IGNAS ŠEINIUS (tikr. Jurkūnas, 1889-1959), 1908 m. baigęs „Saulės“ mokytojų kursus, klausęs literatūros ir filosofijos paskaitų 1912-1914 m. Maskvos A. Šaniavskio liaudies universitete, artimai bendravęs su literatūros atnaujinimo šalininkais J. Baltrušaičiu, S. Šilingu, B. Sruoga, paskelbęs almanache „Pirmasai baras“ F. Nietzschės veikalo „Taip kalbėjo Zaratustra“ fragmento vertimą, buvo sąmoningai apsisprendęs lietuvių prozos modernizuotojas, kategoriškai atsisakęs ideologinio patoso. Kaip ir K. Jurgelionis, jis skelbė, kad „kūrybos pamatu turi būti dedama vien nuotaika“. Menas – žmogaus gyvybės balsas, trykštąs iš pasąmonės gelmių, todėl kūrėjas privalo „mintį kraujuje jausti“. Mechanistinis priežastingumas, įskiepytas menui „molinio materializmo“, negali išaiškinti pasaulio, kur medžiaga virsta energija, o erdvė ir laikas susiplaka begaliniame judėjime. Matomi daiktai yra kintantys ir trapūs dydžiai: „paliesi jį ranka ar papusi smarkiai ir – nė vieno nebeliks“. Sutinkami žmonės – vienkartiniai pasauliai su savo jausmų labirintais, kurie nesiduoda įliejami į „sustingusias formas“. Reikalingas „didžiausio lankstumo“ stilius, kuris pagautų begalinį daiktų ir žmogaus kintamumą. „Poezijoje ir dailiojoj literatūroj pirmų pirmiausia turi būti gracija“, – deklaravo pradedantis rašytojas 1908 m.

 

        Pradėjęs savo literatūrinį kelią trumpomis novelėmis ir eilėraščiais proza, sudėtais į rinkinį „Nakties žiburiai“ (1914), Šeinius iškilo į pirmąją lietuvių prozininkų gretą romanu „Kuprelis“ (1913), apysakomis „Bangos siaučia“ (1914), „Vasaros vaišės“ (1914), „Mėnesiena“ (1915), parašytomis per labai trumpą laikų karštligiško polėkio metu. Šie kūriniai įtvir­tino lietuvių literatūroje naujas pasakojimo formas, susijusias su impresionizmo stilistika.

 

       „Kuprelio“ – pirmojo modernaus lietuvių romano – konstrukcija tebesirėmė psichologinio realizmo tradicija. Čia pasakojama vieno išgyvenimo istorija, kurios raida tampa kūrinio ašimi, j meilės jaus­mą įsipina aktualūs tautinio apsisprendimo ir tautinės veiklos klau­simai, kaip ir Šatrijos Raganos apysakoje „Viktutė“ (vargonininkas Olesis, paveiktas mylimosios, ima skaityti „Aušrą“, giedoti lietu­viškai rytmetines giesmes). Intymų dviejų žmonių buvimą tvirtai gobia aplinka (bažnyčia, klebonija, miestelis), draskydama savo ap­kalbomis, turtiniais išskaičiavimais, priešiškumu taurios sielos, bet kuproto vaikino gyvenimą. Pagrindiniai romano personažai į prasi­dėjusi veiksmą atsineša savo priešistorijas, kurios išdėstomos iki pat vaikystės. Išlieka žmogaus išvaizdos ir aprangos aprašymai, tiesa, labai trumpi ir įtraukti j emocines reakcijas. Tačiau „veltui ieškotumėm „Kuprelyje“ kokių nors visuomenės tipų“ (B. Sruoga). Roma­nistui, dar išlaikiusiam panoraminį žvilgsnį, rūpi ne tipiškų bruožų atranka, o kuo gilesnė individualizacija: kuprotas malūnininkas, at­siskyręs nuo žmonių, pridulkėjusiame kambarėlyje skaito I. Kantą, projektuoja skraidymo aparatą, skelbia, kad žmogus pats privalo su­sikurti savo sielą, saugo atmintyje likiminius išgyvenimus kaip di­dįjį dvasios tuną.

 

       Užsidarėlio individualisto figūroje sutelkta to meto literatūroje besiformuojanti naivaus idealizmo, svajingo jausmingumo ir melan­choliško gležnumo savijauta, atsiribojusi nuo kasdienybės, pilna vidi­nio grožio, bet pasmerkta pralaimėti. Vargonininkas Olesis, .lėnai, lyg kokia mergaitė“, net gundomas kaimo gražuolės, nedrįsta akty­viai veikti, įsitikinęs, kad žmonės jo „gali tik pasigailėti, bet nemylėti“. Net meilė negali panaikinti esminio žmonių svetimumo vienas kitam. „Atskirti mudviejų pasauliai. Ledo kalnas tarp mudviejų riog­so“ – taip bus apibendrinta šita situacija „Vasaros vaišėse“. Todėl meilės romano herojus iš anksto pasmerktas sudužimui – mylimoji pasirenka kitų pagal naujųjų laikų moters teisę („Vyrą pati galiu išsirinkti“), ir pamestas vyras pasijunta „kaip pakalnėn paristas ak­muo“, slankioja po kraštą „be prasmės, be tikslo“. Pralaimėjimo ele­gija, apimanti visą žmogaus būtį („Iro mano kūnas ir dvasia“), tampa romano dominante, kurios nepajėgia išblaškyt i nei ateinančio Ge­nijaus vizija, nusižiūrėta iš J. Herbačiausko, nei Vydūno idėjos apie sielas, kylančias į vis tobulesnes planetas.

 

       Pralaiminčio žmogaus savimonė – psichologinis kūrinio turinys-atsiveria kryžiuojant du skirtingus pasakojimo vietos ir laiko pa­rametrus. „Kuprelis“ prasideda klasikinės novelės situacija: yra klausytojas ir pasakotojas, sekama vieno gyvenimo istorija („Tu no­rėjai išgirsti mano kitą tragediją...“). Ryškiai nubraižytas pirmasis planas: vėjinis malūnas, tratančios girnos, baltais miltais apnešti daiktai ir voratinkliai. Iš čia keliaujama į tolimą bažnytkaimį, kur prieš daugelį metų buvo pražydusi vienintelė meilė, ir vėl grįžta­ma atgal, nes reikia malūno sparnus atsukti į vėją ir sunešioti mai­šus. Malūnas tarsi gyva būtybė reaguoja į pasakojamus įvykius: dra­matiškais momentais garsiau dunda girnos, dreba malūno kepurė, draikoma vėjo, už langų švysčioja žaibai ir gulasi juodi debesys. Lengvas ir greitas šokinėjimas skirtingu laiko ir vietos pakopomis sukuria judrų ir intensyvų pasakojimo ritmą, kupiną absoliutaus atvirumo ir nuoširdumo sugestijos („Nieko savyje neslepia, nieko nepalieka. Kiekvieną smulkmeną, jausmu persunktą, atiduoda“).

 

       Ryškiausiai tas judrus, melodingas, vibruojantis pasakojimo bū­das atsiskleidė apysakoje Vasaros vaišės, kurioje jausminių įspūdžių pulsavimas buvo suvoktas kaip meninio mąstymo esmė, jau nepa­valdi jokiai apriorinės fabulos schemai. Jaunas literatas, grįžęs iš Maskvos į gimtąjį sodžių ir trokštąs klausytis vienas pats gamtos „slėpiningų balsų“, stebisi, kodėl „ties vienu daiktu negali ilgai su­stoti“, kodėl „taip greitai manyje viskas mainosi". Buvęs pozityvistas, išsiilgęs „naujo pasaulio“, jaučiasi bejėgis, tarsi iš vidaus suparalyžiuotas, kaip ir kitų apysakų „Bangos siaučia“, „Mėnesiena“ herojai. „Aš bijau pakelti galvą, nedrįstu žvilgterėti į rytojaus kelią. Aš tik laukiu ir jau nebesitikiu. Kas ateis, viską priimsiu ir nieko daugiau nebenorėsiu“. Jo savimonė gyvena tik šia akimirka. Tai bū­ties kulminacija, neturinti nei praeities, nei tąsos. Kūrybos tikslas-fiksuoti pralekiančias būties akimirkas.

 

       Apysakoje „Vasaros vaišės“ psichologinis išgyvenimas netenka praeities, taip giliai išplėtotos J. Biliūno novelėse. Viskas vyksta da­bar – dabar trata traukinys, dabar ropoja smilga mažutis vabalėlis, dabar glaudžiasi mergaitė vasaros nakties šokyje. Žodis fiksuoja šio momento jutimine energiją, dar tebedūzgiančią dirgsniuose ir ne­virtusią pastoviu charakterio bruožu. „Mudviejų sieloje auga skardi ir galinga daina. Pakils ji virš debesų, aukščiau žvaigždžių tolimųjų“. Tai meilės džiaugsmo klyksmas. O po kelių puslapių, nusigręžus mylimajai, juodžiausia neviltis: „Sustingo viskas aplinkui, apmirė. Nustojo žado ir paukščiai, išblyško gėlės. Vien šaltis skleidžiasi vi­sur. Geležimi viską kausto“. Toks nesibaigiantis kintamumas – rai­buliuojančio pasakojimo esmė, gimininga A. Lasto, K. Jurgelionio, B. Sruogos eilėraščiams, kur nuotaika buvo suabsoliutinta kaip svar­biausias žmogaus pasireiškimas ir egzistencijos matas. Švelniai in­tymus santykis su aplinkos detalėmis (jos harmoningai glaudžiasi prie žmogaus), idealumo ir gailesčio aureolė virš jaučiančio ir kal­bančio ai galvos (nėra jokios savikritiškos refleksijos), autobiografiškumas ir subjektyvi savimonė kaip pasakojimo eiga, nuoširdus ir jautriai paprastas kalbėjimo tonas be jokių deklaratyvumo ir šal­to konstatavimo pėdsakų – šios „Vasaros vaišių“ savybės taip pat siejasi su to meto lyrikos kontekstu.

 

       Apysakoje „Vasaros vaišės“ pirmą kartą fragmentiškumas buvo įteisintas kaip kūrinio visumos sistema, užbaigta savo neužbaigtu­mu. Pasakotojas nežino iš anksto, kuo baigsis prasidėjęs vyksmas. Pasakojimas klostosi iš šio momento padidintų atkarpų, kurias fabu­linis įvykis susieja vos įžiūrima punktyrine linija, netekęs centrali­zuojančios galios. Pasakojimo tėkmė išskaidyta j minimalias pa­straipas, kur tėra vienas jutimas, vienas vaizdas, viena intonacija.

 

       Ar aš seniai čia stoviu? Turbūt jau seniai...

       Jaučiu, kaip visas esu prilipęs pašalyj prie sienos. Nuo stogo varva ant koją, ran­kom Jalta. Galvoj karšta; kakta kaip ugnis.

       Rytuos palša daros. Vėl ateis diena, palša, paniurusi. Šešėliai visa diena kampų nepaleis.

       O gal ne vieną diena, visa gyvenimą?..

       Visa gyvenimą. Vis bus palša, kampuose šešėliai juoduos.

       Juoduos ir juoduos...

       Toliau dar palšiau, toliau dar tamsiau...

       Ir medžiai vis bus šlapi, apsunkę.

       

       Kiekvienas sakinys stovi skyrium, tarytum verlibro eilutė. Du ar trys žodžiai sulimpa draugėn, atsiskiria nuo kiti} giliomis pauzėmis, neturėdami nei veiksnio, nei tarinio. Trūkčiojantis jutimo ritmas nu­traukia įsibėgėjusią frazę, perkelia veiksmažodį į patį galą, kad su­sidarytų pastovi melancholiška inversija, siūbuoja žodžius lėtais pasikartojimais, kad pasigirstų krintanti gaida. Nebėra priežasties ir pasekmės progresijos, suvarančios žodžius į vieną stambų bloką. Toms smulkioms pastraipoms Šeinius ieško poetinio suvokimo ir poetinio išgyvenimo ryšio. Nuotaika atitraukiama nuo konkrečių ap­linkybių ir metama j neapibrėžtą erdvę kaip absoliutus dydis. „Toli eisiu į gelmę nakties. Tepriglaudžia ji mane savo glėbyje!“ Į gam­tą perkeliami žmogaus jutimai, ir atsiranda metaforinis šuolis iš vienos plotmės j kitą. Debesys „rėplioja po dangų, nebijodami nu­griūti“, paskui „sugriebė saulę ir lyg prarijo ją. Ir visa žemė tokia liūdna pasidarė“. Pasakojimo poetizacija, nuslysdama vietomis į de­koratyvinį puošnumą ir jausmingo romanso tonaciją, „Vasaros vai­šėse" neatitrūksta nuo prozai būdingo konkretaus detalumo.

 

       Į lietuvių prozą Šeinius transponavo impresionistinio stiliaus kultūrą, kurią pasaulinėje literatūroje įteisino K. Hamsuno roma­nai kaip charakteringą XX a. pasaulėjautos tipą. „Vasaros vaišės“ prasidėjo šūksniu: „Važiuoju sodžiun. Šiandien, dabar!“ Sodžiaus laukai, miškas, skaidrios upės, nendrėmis apaugę ežerai apysakos herojui yra didžioji būties palaima, ir jis džiaugsmingai kartoja žo­džius: „Sodžiun! Sodžiun!“ kaip savo gyvenimo moto. Dar nė vie­nas lietuvių literatūros personažas taip nesiveržė iš miesto („Mies­tas dar riša. Bet tuoj nutrūks paskutinis ryšys...“), šitaip nesijautė laimingas tarp linguojančių pievos žolynų ir krebždančių vabalėlių, šitaip neužsimiršdavo prie upės meškeriodamas. Tai techninės civi­lizacijos žmogaus bėgimas į gamtą, ieškant čia tylos ir grožio, būties pastovumo ir savo esmės. Neužterštos gamtos ramybė, pirmykščių gyvenimo formų (medžioklė, žvejyba) ilgesys, amžinojo būties rit­mo ieškojimas tekančiame upelyje ar medžio lape – šitas romanti­nis K. Hamsuno rusoizmas tapo būdingu XX a. literatūros leitmo­tyvu, pirmą karta ryškiai prabilusiu „Vasaros vaišėse“.

 

       Pirmojo pasaulinio karo įvykiai, aktyvi politinė ir diplomatinė veikla (1920-1921 m. Lietuvos pasiuntinybės Danijoje sekretorius, 1921 m. pasiuntinys Suomijoje, 1923-1927 m. Lietuvos respublikos atstovas Skandinavijoje) ilgam atplėšė Šeinių nuo literatūrinės kūrybos. Grįžęs 1932 m. į Lietuvą (pirmasis Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, „Lietuvos aido“ redaktorius 1933-1934 m.), jis išleido romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (1934), dvi novelių knygas „Aš dar kartą grįžtu“ (1937), „Tėviškės padangėje“ (1938), komediją „Diplomatai“ (1937). Vėlyvųjų novelių herojai patiria „šventą dieną“ tik gamtoje, kurios detales mikroskopiškai stebi, kaip ir „Vasaros vaišių“ prade­dantis rašytojas. Jie taip pat gyvena kintančiomis nuotaikomis, kurių priežastis – meilė arba mirtis („Nuostabiai greitai surūdija žmogus Tačiau pasakotojas jau neieško tapatybės su jų virpančia jausena, negrimzta kartu j dvasinę katastrofą, o skuba išvesti į saugų krantą (reikia nusipirkti 100 ha žemės ir ją sukultūrinti) arba stovi iš šalies, ironiškai šaipydamasis. Ironiškų dialogų lengvabūdiškai grakštus žaismas, pagrįstas gilėjančiu rašytojo skeptiškumu, ištisai domina­vo komedijoje „Diplomatai“. Lengvas ir judrus Šeiniaus sakinys pri­siima vis daugiau išorinės informacinės medžiagos, švedų buities ir gamtos realijų (kn. Vyskupas ir velnias, 1959), išeidamas iš lietuviško „rūtų darželio“, kaip reikalavo rašytojas dar 1920 m. Romane „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ jis toliausiai atsiplėšė nuo impresio­nistinės emocingo plastiško konkretumo tradicijos, pereidamas j sąvokinę kalbą, ideologinių klišių, laikraščio sensacijų, mokslinių ter­minų stilizaciją. Tai pamfletas, išjuokiantis hitlerinės Vokietijos ra­sistinę teoriją ir gyvenimo būdą. Vienas iš germanų rasės pranašu­mo teoretikų ir „išrinktosios tautos“ gryniausių palikuonių, pajutęs sklerozės simptomus, nutarė atsijauninti, „pagyventi kelerius metus Faustu“. Italijoje jam įšvirkščiama Palestinos žydaitės hormonų – pasikeičia ne tik „antro Fausto“ išvaizda, bet ir jo mąstysena: „ra­sizmo įkūrėjas“ pasmerkia nacionalsocializmo teoriją, kuri yra „Mefistofelio darbas“, ir parašo veikalą, kuriame skelbia JAV. Gocthės idėją – reikia „užversti prarajas tarp tautų“.

 

       1940 m. rudenį pabėgęs iš okupuotos Lietuvos j Švediją, Šei­nius išleido švedų kalba tikslių stebėjimų, skaudžių išgyvenimų ir elegiškos ironijos knygą „Raudonasis tvanas“ (1940), persmelktą kar­čios nevilties („Pamirš mus kultūringos tautos, patys save pamiršim“). Viešomis paskaitomis, straipsniais ir knygomis („Raudonoji ke­lionė“, 1943) grūmėsi prieš Lietuvos okupaciją įteisinančią prosovie­tinę Švedijos politiką.

 

       Stipriausiai lietuvių literatūros raidą veikė ankstyvoji Šeiniaus proza, išplėtojusi impresionistinės stilistikos modelį. Kurį laiką tai buvo įtakingiausia literatūrinė mokykla pradedantiems prozinin­kams (J. Nemeikša, V. Mykolaitis-Putinas, K. Boruta, P. Cvirka). Iš „Kuprelio“ ir „Vasaros vaišių“ A. Vaičiulaitis, J. Jankus, K. Jankaus­kas perėmė nuolat kintantį pasakojimo ritmą, pojūčių energijos pri­sodrintą vaizdinę plastiką, lyrinį frazės niuansavimą, poetinį pasau­lio grožio, šviesos ir spalvų žaismą.

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.