vladas_slaitasŽmogų pamiršti nėra sunku: panašiai nutiko Vladui Šlaitui. Tiesą sakant, jis niekada ir nebuvo labai gerai pažįstamas ar pamėgtas, jis paprasčiausiai nespėjo sulaukti pripažinimo savame krašte.
V. Šlaito eilėraščius suprasti lengva – galbūt kiek sunkiau pajusti jų ypatingą prieskonį. Šio žmogaus poezija neįprasta vien tuo, kad čia lyg mėginama „atlapoti“ save, visiškai nesistengiant prisidengti specifine poetinio žodžio galimybe savo jausmus, mąstymus, nuojautas pagražinti. Kartais net gali susidaryti įspūdis, kad eilėraščių autorius per daug dėmesio skiria sau. Bet tai tik pirmas įspūdis. Paprasčiausiai V. Šlaitas originalus, taigi kartu ir įdomus, ambicingas ir tikrai pasitikintis savo sugebėjimais.
Lietuvių rašytojų biografijos būna panašios: dainininkės ar pasakorės mamos, dvasingi ir tradiciškai religingi tėvai, darbštūs, draugiški broliai ir seserys, kaimiški darbai, pirmi literatūriniai mėginimai, prisiskaičius tuo metu pripažintų autoritetų ar klasikų... Vlado Šlaito istorija šiek tiek kitokia. Jo tėvas Stasys Šlaitas kartu su broliu ir seseria gyveno Žemaitkiemy, miestelyje prie Ukmergės. Vėliau išvažiavo į Čeliabinską, kur turtingoje inteligentų šeimoje nuomojo kambarį. Būtent toje šeimoje Stasys Šlaitas sutiko Antaniną – šešiolikos septyniolikos metų merginą, netrukus tapusią jo sūnaus Vlado motina. Antanina visiems laikams prarado savo šeimos malonę ir, praėjus maždaug metams po sūnaus gimimo, 1921 m. atvažiavo į Lietuvą jau kaip Stasio Šlaito žmona. Šlaitams teko apsigyventi Žemaitkiemyje, pas Stasio motiną. Antanina priėmė katalikybę ir mėgino pradėti naują gyvenimą tarp svetimų, dažnai priešiškai nusiteikusių žmonių, kalbančių jai nesuprantama kalba, turtingus namus iškeitus į dūminę pirkią plūkta asla, vyrą matant tik savaitgaliais, jam baigus darbą Ukmergėje. Stasys Šlaitas tuo metu dirbo batsiuviu Filipavičiaus batų dirbtuvėje. Po kiek laiko šeimą parsigabeno į Ukmergę ir apsigyveno mažoje Daržų gatvelėje netoli Ukmergėlės upelio. Sūnui Vladui paūgėjus, apie 1932 metus, Šlaitų šeimą ištiko nelaimė – tėvas išprotėjo ir, porą metų pagulėjęs Kalvarijos psichiatrinėje ligoninėje, mirė. Antanina Šlaitienė, likusi viena su sūnumi, į savo gimtą kraštą nebegrįžo, gavo darbą vyro sesers kooperatyve.
Vlado Šlaito teta, Stasio sesuo Anastazija, be galo dievota moteris, savo pažiūromis smarkiai skyrėsi nuo abiejų brolių; antrasis brolis Kazimieras – komunistinių įsitikinimų poetas Artūras Regratis – sąžiningai vykdė partijos patikėtas pareigas Rygoje, Daugpilyje, Ukmergėje, paskui Rusijoje, Šiaurės Kaukaze. Mirė džiova Maskvoje. Vlado tėvas taip pat buvo laisvamanis. Komunizmo utopistiniai planai jam nebuvo svetimi: Filipavičiaus batų dirbtuvėje veikė komunistų kuopelė. Sūnus, matyt, nespėjo patirti tėvo įtakos – jį labiau patraukė tetos dvasia, Dievo pasaulis. Augdamas trijų moterų – mamos, tetos ir bobulės – globoje, Vladas, atrodo, labiausiai linko prie tetos Nastutės. Mama Antanina taip ir nepriprato prie mažo miestelio gyventojų. Sūnus Vladas baigė pradžios mokyklą ir 1932 metais įstojo į Ukmergės gimnaziją. V. Šlaito klasės draugas Henrikas Gintautas prisimena: „Iš savo mamos Vladas gerai išmoko rusiškai kalbėti ir rašyti, mėgo rusų literatūrą – Puškiną, Lermontovą, Dostojevskį, Turgenevą, Tolstojų skaitydavo iš originalų. Mintinai mokėjo daug Puškino, Lermontovo, A. Miškinio, S. Nėries, Aisčio, B. Brazdžionio eilėraščių. Per mokinių vakarus deklamuodavo savo kūrybą. Turėjo neblogą balsą – kartais ką nors padainuodavo. Kaip gimnazistas buvo stropus, bet kalikas nebuvo. Geros širdies, jautrus, bet nepastovaus būdo. Klasės draugui žydui, gal propagandos paveiktas, nes Vokietija jau buvo netoli, prispjaudė galvą, paskui šluostė, atsiprašinėjo ir jį bučiavo. Mokėsi geriau negu vidutiniškai. Visada būdavo pirmame penketuke. Turėjo gražų braižą“(1). Baigiamuosius gimnazijos egzaminus V. Šlaitas išlaikė 1940 m. Tų pačių metų vasarą baigė pradžios mokyklos mokytojų kursus ir buvo paskirtas mokytojauti į Būdviečių pradžios mokyklą Tauragės apskrityje. Ten mokytojavo vienerius metus. Tada, pasak H. Gintauto, „pasiilgęs mamos“, V. Šlaitas grįžo į Ukmergę ir ėmė dirbti savivaldybėje raštininku. Gyvenimas tekėjo gana ramiai iki 1943 m. Tais metais V. Šlaitas pradėjo savo klajones, galbūt nė nenumanydamas, kad mylimos Ukmergės niekada nebepamatys. Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma: „Tais pat metais (1943 m.) paimtas vokiečių kariuomenės darbams, išvežtas prie Petrapilio, vėliau į Olandiją ir pagaliau atsidūrė Vokietijoje“(2). Tačiau tiesa šiek tiek kitokia. V. Šlaito gimnazijos laikų draugai prisimena, kad Vladas vokiečių uniformą užsivilko savo noru. H. Gintautas pasakoja: „1943-iųjų žiemą, po pralaimėto mūšio dėl Stalingrado, vokiečiai paskelbė lietuvių mobilizaciją. Buvo užsimota sudaryti SS diviziją. Kai tai nepasisekė, buvo paimti įkaitais žymesni inteligentai. Vladui atrodė, kad, jeigu jis neis į mobilizavimo punktą, vokiečiai paims įkaite jo motiną. Kalbinau neiti, sakiau, kad jo motina per smulki žuvelė... Kalbinau gyventi pas mane. „Jei aš pabėgsiu, paims motiną. Geriau jau eisiu į punktą...“ Ir nuėjo. Vokietis pagyrė: „Der echte Mann...“* Jis tą dieną buvo vienintelis. Po mokymo kariavo prie Leningrado, buvo Peterhofe, matė carų vasaros rezidenciją ir piktinosi tokia prabanga. Vokiečiams traukiantis, pateko į Vokietiją, gyveno DP stovyklose Vokietijoje“(3). 1945 m. V. Šlaitas atsidūrė Šlezvige, Vokietijos šiaurėje, truputį vėliau – Tolke; po metų jis jau gyveno Neustadte, didelėje tarptautinėje stovykloje. Visą tą laiką V. Šlaitas draugavo su rašytoju Kazimieru Barėnu, dabar gyvenančiu Londone. K. Barėnas ir buvo V. Šlaito išeiviško gyvenimo liudytojas. Jis prisimena tolesnes poeto keliones: „Į Britaniją iš to Neustadto pajudėjome nemažas būrys lietuvių. Ten Market Harborough stovykloje buvome apgyvendinti 1947 m. liepos mėn. Iš ten skirstė į darbus. Tarp pirmųjų važiuoti dirbti plieno fabrike pagalbiniais darbininkais į Škotijos šiaurėje esantį Kinlochleveną buvo ir V. Šlaitas“(4). Vėliau K. Barėno ir V. Šlaito keliai trumpam išsiskyrė: rašytojas dirbo Eccles miestely prie Mančesterio, o poetas gyveno Škotijoje, tačiau greitai V. Šlaitui prireikė bičiulio pagalbos. Plieno fabrike Kinlochlevene jis dirbo pagalbiniu darbininku, bet „dėl savo kartais atšakaus būdo ir sugebėjimo nenulaikyti liežuvio susipyko su kažkuriuo lietuviu, kuris pradėjo jį persekioti. Tai Vladas ėmė nekantriai maldauti ištraukti jį iš ten“(5). K. Barėnas parūpino V. Šlaitui vietą Eccles mieste esančiame medvilnės kombinate, taigi bičiuliai vėl susitiko. Iš tekstilės fabriko poetas perėjo dirbti į metalo perdirbimo fabriką, tačiau ten darbas jam buvo per sunkus ir jis persikėlė į Londoną, kur gavo „porterio“ vietą ligoninėje – turėjo „vežioti, nešioti ligonius, sutramdyti sužeistus, triukšmaujančius agresyvius girtuoklius, apkuopti apsidergusius“(6). Dar gyvendamas Eccles, V. Šlaitas įgijo šiokią tokią darbo ligoninėje patirtį: patekęs ligoninėn kaip pacientas, pagijęs liko dirbti. Apie sūnų Vladą motina mažai ką težinojo, pagaliau, 1956 metais sulaukė laiško iš Anglijos. Ji pati nelinko kalbėti apie savo Vladuką – tie laikai nebuvo palankūs užsienyje gyvenančiųjų giminėms. Vladas laiškuose kvietė motiną atsikelti į Angliją, bet ji nutarė likti Žemaitkiemyje – nepanorėjo būti tariama našta sūnui svetimame krašte, kur atvykėliui gyventi nėra lengva. Motina liko toje pačioje nedidelėje pirkioje, mirusio vyro sesers draugystėje. Vienintelės jos pramogos – kelionės į Kauną pas vyro giminaičius: kino teatrų, teatrų salės, trumpam primenančios kažkada įprastą gyvenimą. Vlado Šlaito motina mirė 1978 metais. Vienintelis kraujo ryšys, jau vėliau siejęs V. Šlaitą su Lietuva, buvo teta Nastutė, mirusi 1986 metais.
1964 metais V. Šlaitas ilgam apsigyveno Londone. Maždaug 1968–1969-aisiais pradėjo dirbti linotipininku „Nidos“ leidykloje.
Be abejo, greta V. Šlaito-darbininko, V. Šlaito-sanitaro visą laiką gyveno ir V. Šlaitas-poetas, gimęs dar Ukmergės gimnazijoje, „...berods dar pirmoje gimnazijos klasėje ėmiau dėlioti eilėraščius ir slaptai pasvajodavau, jog vieną dieną rašysiu kaip Aistis arba Brazdžionis... Netradicinis eiliavimas man buvo pažįstamas dar Lietuvoj (Putinas), o gražiausia poezija mano jaunystėje man buvo Evangelijoje ir Senajame Įstatyme (...). Po karo Vokietijoje susipažinau (vertimuose) su Whitmanu, Sandburgu ir Eliotu bei Neruda. – Aha, – pasakiau, – matai, Šlaiteli, jie rašo lygiai taip, kaip ir tu dažnai pasvajodavai. Taigi šis anksčiau paminėtas ketvertukas mane privertė nusilenkti nekonvencionaliam eiliavimui.“(7) Šitaip lakoniškai V. Šlaitas apibendrina ir nusako savo literatūrinį skonį, patirtą poezijos įtaką. Šiaip poetas nelinkęs diskutuoti literatūros klausimais, jis nėra parašęs teorinių darbų, kritikos straipsnių.
Atrodo, kad V. Šlaitas paprasčiausiai fiksuoja savo gyvenimo faktus, suteikdamas jiems ritmingų eilučių formą. Visa jo kūryba – lyg ištisas dienoraštis, surašytas atvirumo momentais. Laiške mamai poetas yra prasitaręs: „Kartais rašau; nors rašau, kaip paprastai, labai retai – kai atlanko nuotaika“(8). Dar kelios šykščios V. Šlaito pastabos apie patį kūrybos procesą: „Reikia, kad vienu metu ateitų mintis ir jos leitmotyvas – nuotaika. Ypač nuotaika, nes be nuotaikos neįmanoma imtis plunksnos. Dažniausiai rašau vakare, o kartais nors ir gatvėje, žinoma, mintyse, ir tik vėliau viską aplyginu popieriuje...“(9) O nuotaikos, kaip galima manyti pasiklausius V. Šlaito bičiulių, nebūdavo labai įvairios. „Su juo apie daug ką nepakalbėsi – meilė, mirtis, amžinybė... Ir viskas. Jeigu jis jau pradėjo kalbėti, nemėgink nutraukti, nieko neklausys, sakys savo...“ Tokios nuomonės apie V. Šlaitą laikosi jo geras bičiulis, drauge gyvenęs ir kartu dirbęs, Kazimieras Makūnas. Kitas V. Šlaito bičiulis, Londone gyvenantis prozininkas Kazimieras Barėnas prisimena, kad fabriko darbininkai dažnai tiesiog vengdavę Vlado, nenorėdami atsakinėti į jo ciniškus klausimus apie nakties nuotykius ar įspūdžius. Taigi V. Šlaito pamėgta triada „meilė, mirtis, amžinybė“ labai dažnai persikeisdavo į kitą triadą – „seksą, meilę ir mirtį“. Šito pats V. Šlaitas neslėpdavo, visa tai laikydamas gyvenimo pagrindu.
Netenka abejoti, kad šio žmogaus gyvenime būta ir tikros meilės. Galbūt ta tikroji meilė taip ir liko nedideliame Lietuvos mieste, nesužydėjusi ir užliejusi prisiminimus melancholiškom spalvom. V. Šlaito bičiulis H. Gintautas, matyt, šį tą tikra žinojo: „1939–1940 metais įsimylėjo žydaitę, dantų gydytojo dukrą Gurvičiūtę. Buvo kalbama, kad 1941 m. rugsėjį visa Gurvičių šeima buvo nacių sušaudyta. Po egzekucijos, maždaug po kelių savaičių, aš pats mačiau žvyrduobėje besimėtančią Gurvičių šeimos fotografiją. Tačiau 1974 m. Vladas rašė, kad jam kažkas sakė, esą Gurvičiūtė gyvena Čikagoje. Gal jam labai norėjosi, kad ji būtų gyva...“(10) Vėliau moterys galėjo šį žmogų paversti bevaliu, tačiau kartu visai netyčia pakreipė jo gyvenimą taip, kad minėtoje triadoje seksą visiškai pakeitė Dievas. Dar 1967-aisiais laiške H. Gintautui jis rašė, kad „daug energijos sunaudoja, besivaikydamas moterų sijonus. „Ir vis per tą prakeiktą alkoholį.“ Kitais metais vėl rašė, kad prisijaukino dvidešimt trejų metų gražią anglę. Jam tuomet buvo 48-eri. Klausė manęs mediciniško patarimo – ar verta vesti? Parašiau pliusus ir minusus, bet tiesioginio patarimo nedaviau. Po pusmečio jų keliai išsiskyrė. Tada jis vėl rašė: „Vienam gyventi OK, tik, žinoma, reikia savitvardos“. Čia pat citata iš Senojo Testamento: „Žmogus ir senatvėje turi būti sultingas“.(11) Bohemišką gyvenimą V. Šlaitui teko baigti gerokai po keturiasdešimties. Dar Eccles mieste Vladas Šlaitas iškrito pro antro aukšto langą, gana ilgai išbuvo be sąmonės, gydėsi, o pasveikęs, matyt, nusprendė gyventi kitaip. Tiesa, V. Šlaito bičiulis Kazimieras Makūnas mano, kad ši istorija iš tikrųjų neturėjo labai didelės įtakos pačiam poetui: „Jis visada buvo labai savotiškas. Žmonės patys išgalvojo, kad, susitrenkęs galvą, jis „atsivertė“. Jis ir prieš šitą nelaimę buvo toks pats...“(12) Šiaip ar taip, Vladas Šlaitas po to nebesimėgavo svaigiais gėrimais ir, kaip galima spręsti iš jo kūrinių-dienoraščių, nusekė atgailaujančios Marijos Magdalenos pėdomis...
Taigi šitas dievotas poetas būtent todėl ir atrodo be galo tikras ir natūralus – patyręs begales įvairiausių dalykų, pajutęs vienokio ir kitokio gyvenimo skonį, jis turėjo teisę kalbėti, visiškai nesislėpdamas ir nesivaržydamas, kartu tarsi ir patardamas kitiems sergėtis netikrų dalykų, didesnių klaidžių vingių. „Rausvo abažūro šviesą“ Vladas Šlaitas išmoko pakeisti Dievo malonės laukimu ir savotiška prisiminimų filosofija, nuodėmių atpirkimui pasirinkęs vienatvės kainą.
V. Šlaito bičiuliai prisimena jį panašiai – kaip nepastovaus būdo bohemišką, filosofuojantį žmogų. K. Barėnas laiške E. Ignatavičiui rašė: „Štai, atsimenu, kartą namie buvau vienas, ir jis atvažiavo (gyveno jau Londone) ir pradėjo man dėstyti religinius dalykus, čia kažką teigdamas, čia vėl pasukdamas kita, priešinga linkme, man neduodamas progos ir įsiterpti, ir taip gal ištisą valandą. (...) Dievas ir seksas, gali sakyti, buvo pagrindinės jo pokalbių temos tarp bendradarbių, nors prie manęs šlykštybių privengdavo“(13). H. Gintautas taip pat prisimena: „Buvo pamaldus praktikuojantis katalikas. Tačiau jo pamaldumas nebuvo pastovus: jis buvo su aiškiomis fluktuacijomis – nuo asketizmo iki jaunatviško kvailiojimo, blevyzgojimo ir išgėrimų. Rūkyti pradėjo penkiolikos metų ir nemetė iki senatvės. Gimnazijoje nuorūkas lipdė prie tualeto lubų. Cigaretes ir papirosus pirkdavo priešpiečių sąskaita“(14). Visi, pažinoję V. Šlaitą, kalba apie jo abejingumą materialiems dalykams ir nepraktiškumą: „Jokių daiktų neturėjo, tik dar išeiginį kostiumą. Nebuvo praktiškas niekur, bet darbą visada sąžiningai atlikdavo“(15). „Turtų nemėgo, gerai apmokamo darbo neieškojo. Mažas kambarėlis, lova, stalas, dvi kėdės... „Here today, and gone tomorrow.“** Visiškai nesijaudino dėl savo neturto.“(16)
Iš tikrųjų V. Šlaitas visą gyvenimą buvo visiškai vienas, mėgino susikurti pilnakraujo ir įvairaus gyvenimo iliuziją. Tačiau antroji gyvenimo pusė – tarsi tarpsnis, išmokęs nemeluoti nei sau, nei kitiems. „Senatvėje niekam nėra gera gyventi vienam. Man kas kita – visą gyvenimą baigiu praleisti vienas, ir dėl to vienatvė man visada panaši į seserį.“(17)
V. Šlaito nostalgija akivaizdi. Poetas nesistengė atsiriboti nuo gimtinės, galbūt net nusižengdamas savo vienatvės principams. Yra net atsiuntęs eilėraščių sovietinės periodikos leidiniams, o ir nedidelis jo poezijos rinkinėlis buvo pasirodęs (Šlaitas V. Be gimtojo medžio. – Vilnius: Vaga, 1982. – 136 p.), tačiau visa tai – tik momentai, tik nuotrupos, negalinčios kompensuoti patirtų praradimų. Eilėraščių rinkinėlis, pasirodęs Lietuvoje, Vladui Šlaitui atnešė nemaža rūpesčių: „Tuomet „Europos lietuvį“ redagavęs J. Vilčinskas net vedamajame rašė, kad poetas savo katalikiškus idealus pardavęs bedieviams bolševikams. (...) Kun. dr. Stp. Matulis išbraukė jį iš „Šaltinio“ redakcijos narių, kai skaitytojai ėmė nepasitenkinimą reikšti, kad V. Šlaito poezijos rinkinukas išleistas Lietuvoje“(18). Sovietų valdžia norėjo prisivilioti poetą: „...mama-rusė, galbūt jis, sugrįžęs čia, šlovins tarybų valdžią... Bet jis rašė, kad melžiama karve nebūsiąs, socialistinio realizmo ir cenzūros nepripažįstąs, rašytojo, šlovinančio bolševikinį socializmą, profesoriškos algos jam nereikia“(19). K. Barėno nuomone, eilėraščius į Lietuvą siųsti V. Šlaitą paragino J. Kėkštas. Vėliau, po šių painiavų, V. Šlaitas parašė keletą antibolševikinių eilėraščių „Europos lietuviui“, norėdamas parodyti tikrąsias savo pažiūras ir nuostatas. „Vilniškiai pareiškė nepasitenkinimą, o jis jiems atsakė: tai kad Barėnas paėmė ir išspausdino.“(20)
Užsienyje V. Šlaitui knygas leisti padėdavo draugai. K. Barėnas pasirūpino pirmuoju jo poezijos rinkiniu, kuris buvo išleistas V. Šlaitui dirbant Škotijoje, antrąjį ir trečiąjį rinkinį išleido DBLS*** centras, kitus rinkinius – kun. Stp. Matulio redaguojamas bei leidžiamas „Šaltinis“ ir pagaliau „Ateities“ leidykla. „Ryšiai su kun. dr. Steponu Matuliu, dr. Kęstučiu Kebliu, Kaziu Bradūnu daug jam padėjo. Jie pasirūpindavo išleisti Vlado poezijos rinkinius. K. Bradūnas ne tik savo redaguotame „Drauge“ paskirdavo puslapius jo poezijai, bet ir „Aidų“ žurnale. Aišku, kad jis palaikė ryšį ir su „Aidų“ redaktoriais. Atsiųsdavo jis eilėraščių ir „Europos lietuviui.“(21) Taigi sėkmingam darbui V. Šlaitas sąlygas turėjo, nors iš kūrybinio darbo pelnytis nemėgino. „Kai pamatydavo išspausdintus savo kūrinius, nerodydavo jokio džiaugsmo ar entuziazmo –laikydavosi taip, kad tas išspausdinimas lyg baigta atlikti pareiga.“(22) Jokių kitų knygų V. Šlaitas neturėjo, skolindavosi iš bibliotekos. Savo knygeles taip pat mėgdavo dalinti draugams. Jo brangiausia knyga – Šventojo Rašto Naujasis Testamentas. („Kažkada prapuldė lietuvišką Šv. Raštą, tai buvo įsitaisęs rusišką vertimą, nes ta kalba pajėgė skaityti ir suprasti.“(23)) Visus savo sukurtus eilėraščius V. Šlaitas surašydavo į didelį sąsiuvinį. K. Barėnas prisimena: „Dirbdamas spaustuvėje, su nauju eilėraščiu vis užbėgdavo iš rūsio pas mane ir arba pats paskaitydavo, arba man duodavo paskaityti iš jo labai gražia rašysena surašyto sąsiuvinio“(24). Gaila, bet to sąsiuvinio surasti nepavyko.
Vladas Šlaitas greitai pasitiko senatvę: ankstyvą senatvę su visomis jos negandomis. Jis pats yra sakęs: „Mano akys neina stipryn, bet neina ir silpnyn, taip kad tikiuosi, kad Dievas mane apsaugos nuo apakimo. O senatvėje lengviau gyventi, nes telieka tik vienas rūpestis, būtent, taikoj su Dievu ir gražiai praleisti atskirą dieną ir būti pasiruošusiam kitam, gražesniam pasauliui“(25). Pirmą kartą apie silpstantį regėjimą V. Šlaitas užsiminė 1979 12 29 rašytame laiške: „Ką gi, laikas visus mus anksčiau ar vėliau; stipriau ar silpniau ardo. Aš irgi jau beveik metai, kai matau viską lyg pro lengvą rūką, taip kad nežinau, kaip ilgai galėsiu dirbti ant linotipo. Na, bet visa tai smulkmenos, nes nėra nieko amžino, įskaitant ir mus pačius“. Aklumo Vladui Šlaitui išvengti nepavyko: senatvė pasirodė negailestinga. Kada jis parašė paskutinį eilėraštį – neaišku. K. Barėnas kalbino poetą rašyti, nepasiduoti negaliai: „... jis tvirtino, kad viskas baigta. Priminė man, kad juk nebematąs. Jeigu rašytų, sakiau, kad iš jo rankraščio perrašysim. (...) Nelaikiau didele kliūtimi rašyti eilėraščius nematant. Neustadte gyvendamas nakčiai po lova jis pasidėdavo popieriaus ir pieštuką tam atvejui, jeigu prabudusiam ar neužmigusiam ateitų eilėraštis. Galvojau, kad ir dabar nematydamas galėtų užrašyti“(26). V. Šlaitas įkalbinėjimų nepaklausė.
Aklumas – ne vienintelė šio žmogaus negalia. V. Šlaitas ne kartą eilėraščiuose yra užsiminęs apie išprotėjimo baimę ir nemielą Dievo malonę – dovaną numatyti nelaimę. K. Barėnas laiške E. Ignatavičiui rašė: „Tiesa, turėjo tam tikrą baimių kompleksą. Tikėjosi iš anksto, kad apaks, bet neatrodo, kad dėl to būtų išgyvenęs. Atrodo, kad dėl to rezignavo, vis prisimindamas, kad ta liga – paveldėjimas: apako jo motina. Tikrą baimę nešiojosi visą laiką, kad neišeitų iš proto, ir prisiminimas, ką jis matė, vis persekiojo jį“(27). Išprotėjimo baimintis nereikėjo, tačiau atmintis V. Šlaitą išdavė. Poeto vienatvė vėl įgavo tarsi kitą pavidalą – jam teko gyventi vienišam tarp kitų tokių pačių vienišų žmonių senelių prieglaudoje. Dar visai neseniai V. Šlaitas buvo globojamas Londone, kur jį neretai lankydavo bičiuliai, bet vėliau, prireikus rimtesnės globos, jį apgyvendino Braitono pensione, gražiame šviesiame namelyje netoli jūros, kartu su dvylika ar trylika senukų. Bičiuliai jį lankė labai retai – Braitonas nuo Londono gana toli, vos ne dvi valandos greituoju autobusu. Liko ištikimas tik Londono lietuvių bažnyčios klebonas Jonas Sakevičius. „Kad senelių namuose būtų žinoma, ko tas lietuvis vertas, buvo padaryti ir nusiųsti jam knygose išspausdintų anglų kalba jo eilėraščių atspaudai. Tie atspaudai buvo paskleisti tarp senelių ir namų vadovų, ir į Vladą imta žiūrėti kitomis akimis.“(28) Man teko aplankyti Vladą Šlaitą Braitono senelių pensione, tačiau liko įspūdis, kad minėti „eilėraščių atspaudai“ ypatingai didelio efekto niekam nepadarė. Nedidelis kambarys plikomis sienomis, sudedamas stalelis su ratukais, dirbtinių gėlių puokštė vazoje... Kambarys antrame aukšte, o lipti laiptais pats vienas po kojos traumos V. Šlaitas negalėjo, taigi ir į sodą išeiti jam buvo galima tik tada, kai to panorėdavo slaugė. Kiti pensiono gyventojai – sveiki ir žvalūs senukai – galėjo džiaugtis rudenine saulute vis dar žaliame sode, klausytis muzikos poilsio kambaryje, kuris taip pat buvo pirmajame aukšte.
Kalbinamas Vladas Šlaitas atkakliai tylėjo – kas žino, ar jam per skaudu buvo dar kartą išgirsti artimųjų vardus, mėginti prisiminti brangias savojo krašto vietas, suvokti, kad Lietuvos tikrai daugiau jau nebepamatys, ar tai buvo tik dar vieno senatvės palydovo – nenugalimo seniokiško užsispyrimo – kaltė. Senelių namų direktorė kartą nusistebėjo, kai jos globotinis iš Lietuvos paprašė išjungti radijo imtuvą, išgirdęs kalbant lietuviškai. Kalbinau jį gimtąja kalba, bet V. Šlaitas atsakinėjo angliškai, kartodamas vis tas pačias frazes: „Give me something to eat... Give me something to drink, please...“**** Tačiau jo jaudulys tarsi slėpė kažką kita. Vis dėlto jis įdavė šį tą parvežti į savo kraštą – gražia lietuvių kalba ištartą sakinį – „Viešpatie Dieve, kaip man sunku...“ Tada nesinorėjo tikėti, kad tai viskas, tačiau daugiau neišgirdau nė vieno lietuviško žodžio.
Vladas Šlaitas mirė sekmadienio rytą, 1995 metų gegužės 28 dieną. Pagaliau jis atkeliavo į savo šventadienį, atsidavė Dievo malonei, kurios vylėsi visą gyvenimą.*****
Labai norėjosi, kad Vladas Šlaitas nors po mirties grįžtų į Ukmergę. Teko girdėti, kad Žemaitkiemio kapinaitėse jam palikta vieta kapelyje šalia mamos. Mėginau apie tai laiškais kalbėti su kunigu Jonu Sakevičiumi, klausinėjau, kiek toks palaikų pervežimas iš Londono į Lietuvą galėtų kainuoti, tikėjausi reikiamą sumą surinkti. Kunigas atsiuntė laišką su visais įkainiais, matyt, nusprendęs, kad tokia didelė suma atbaidys nuo sumanymo. Kai dar kartą pasiteiravau laišku apie įvairias smulkmenas ir reikalingus dokumentus, gavau rimtą atsakymą: „Pas mus šnairai žiūrima į tai. (...) Vienas asmuo man pasakė, kodėl nesirūpino juo, kol buvo gyvas? Galėjo tuomet į Lietuvą jį parvežti. Velionis niekuomet nepareiškė noro Lietuvoje jį palaidoti. Galėjo pasakyti, kad būtų sudegintas ir pelenai pasiųsti į Lietuvą, kaip tai daroma su kitais. Keistai atrodo, kad mes čia renkame pinigus našlaičiams, ligoniams vaikams, o Lietuvoje tik rūpinamasi paminklais ir mirusiais. Geras darbas, tačiau įvairios organizacijos turi labiau rūpintis gyvaisiais. (...) Atsiprašau už atvirumą. Tai ne mano vieno, bet ir kitų, kaip rašiau, nuomonė. (...) Tad ir mūsų gerbiamo poeto palaikai tegul ilsisi ramybėje šioje šalyje, kur dirbo ir vargo“ (Kunigo Jono Sakevičiaus laiško, rašyto autorei 1995 11 01, citata).
II
V. Šlaitas eilėraščius „dėlioti“ pradėjo būdamas maždaug dvylikos metų. Gimnazijos laikų posmai – sklandus ketureiliai, gražiai surimuoti, kiek liūdnoki, ilgesingi. Iš tikrųjų, skaitant pirmuosius V. Šlaito kūrinius, drąsiai buvo galima tikėtis, kad būsimasis poetas pasirinks Aisčio ar Brazdžionio kelią. Ukmergės gimnazijoje tuo metu veikė literatų būrelis, būdavo rengiami solidūs literatūros vakarai, kuriuose svečiuodavosi žinomi liet. rašytojai ir poetai (V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, A. Miškinis, B. Brazdžionis, S. Nėris...). Gimnazijos literatai, sienlaikraščių leidėjai neapsieidavo be Slopo pagalbos (gimnazijoje V. Šlaitą vadindavo Slopu. Angliškai „slope“ – „šlaitas“). Eilėraščius V. Šlaitas siųsdavo moksleivių žurnalams – „Mokslo dienos“, „Jaunoji Lietuva“, „Šviesos keliai“.
Dar visiškai jauno žmogaus eilės jau buvo paženklintos nerimo ir keistos nuojautos. Moksleiviški eiliavimai truputį sentimentalūs, plaukia laisvai, skamba dainingai. Nuotaika daugelyje eilėraščių panaši – kartojamas rudens, mirties, liūdesio, sielvarto motyvas. Daugybė V. Šlaito ankstyvosios poezijos posmų baigiami daugtaškiu: tarsi paliekama erdvė tolimesniems pamąstymams ar aliuzijoms, susidaro atodūsio įspūdis. Liūdesys ir melancholija galėtų būti savotiška poza, jauni poetai mėgsta būti kenčiantys. Pasiklausius V. Šlaito draugų atsiminimų, neatrodytų, kad būtent tokia poza būtų tikusi nepastoviam, šnekiam V. Šlaitui.
Iš savo pirmųjų eilėraščių V. Šlaitas tepasiėmė beržo įvaizdį ir liūdesį, kuris vėliau buvo gryninamas ir koduojamas paprasčiausiais kasdieniais žodžiais, „nuoga“ kalba.
V. Šlaito gimnazijos laikų posmuose taip pat pastebima autoriaus pastanga siekti originalumo: kalami nauji žodžiai (kadaikščia – vietoj „kadaise“, vienai vienas – vietoj „vienui vienas“...), ieškoma įdomesnių meninės išraiškos priemonių – („Už langų – ruduo ašarom plaka...“ (eil. „Rudens vakarą“), „Žinau, vėl ilgesys į širdį, / Lyg vandenys į smėlį sunksis.“ (eil. „Ilgesys“), „...Štai Lietuva nuvysta kryžių kryžiais...“ (eil. „Atsiminimai“). Kartais galima pajusti brazdžioniškas intonacijas – „Procesijom ateina atminimai, / Ateina ir prie kelio atsidūsta...“ (eil. „Atminimai“), kartais nuskamba maironiškos gaidos – „Vėl iš kapų pakyla kunigaikščiai / Ir savo priešams rūstų žodį taria...“ (eil. „Atminimai“).
Išvykęs iš Lietuvos, V. Šlaitas visiškai pakeitė savo kūrybos metodą. Pirmajame jo eilių rinkinyje, išleistame 1949 metais Detmolde, galima įžvelgti gimnazistiškų posmų atgarsių, tačiau tai tik labai tolimas ankstesnių kūrinių aidas. Sunku rasti konkretų atsakymą, aiškinantis, kas taip netikėtai nulėmė naują šlaitiško kalbėjimo stilių, tačiau galima numanyti, kad didžiulę įtaką poetui darė nauja kultūra, anglų-amerikiečių literatūra.
Literatūros kritikai ir istorikai, aptardami V. Šlaito kūrybą, nedvejodami pabrėžia labiausiai į akis krintančius jo poezijos ypatumus – paprastą kasdienišką kalbėjimą, daugiau primenantį prozos atkarpas, surašytas ritmiškomis eilutėmis, ir melancholiją, kylančią iš nostalgijos. Novatoriška V. Šlaito poezijos forma, atrodo, nesužavėjo jo bendraamžių poetų, neatsirado pasekėjų, o melancholija, regis, tebuvo tik klaidingai susidarytas įspūdis. Pats V. Šlaitas labai paprastai apibūdino savo darbą: „Nekonvencinio eiliavimo nepostuluoju ir niekam neperšu. Jis gi man arčiau dūšios dėl to, kad jis duoda daugiau laisvės. Antra vertus, juo rašant, nėra tiek daug pavojaus įsivaryt, atsiprašant, į dirbtinę ekstazę“. Šitaip poetas rašė laiške bičiuliui H. Gintautui 1959 metais. Tame pačiame laiške jis užsiminė ir apie kitą daugelio pastebėtą svarbų jo poezijos bruožą: „...aš taip ir maniau, kad tu, lygiai kaip daug kas, pakartosi tą pačią klaidą, būtent susidarysi įspūdį, kad aš smirstu liūdesio sodželkoj. Šitaip nėra“. Taigi į V. Šlaito kūrinius reiktų žvelgti be išankstinių nuostatų ir pamėginti išgirsti būtent tai, kas yra taip nuoširdžiai pasakojama ilgų periodų posmuose ar paprastai konstatuojama trumpučiais kelių eilučių eilėraščiais.
Daugelis besidominčių V. Šlaito kūryba dažnai priekaištauja dėl jo eilėraščių temų vienodumo ir jo paties surastos formos savotiško konservatyvumo, „...jo poezijos kreivė faktiškai buvo tiesi linija, be didesnių iškilimų ar smukimų. Temos, jų traktavimas, būties samprata ir gyvenimo filosofija nerodė nė mažiausių keitimosi žymių.“(29) Tačiau V. Šlaito temos yra esminės, amžinos ir neišsemiamos, todėl autorius ir neatsisakė jų, sudarydamas vis naujus rinkinius. Meilė, nostalgija, senatvė ir mirtis – beveik metafizinės sąvokos, talpinančios begalybę. Aptrupėjusio mūro, vinies, kiosko ar voratinklio įvaizdžiais V. Šlaitas koduoja savo eilėraščiuose amžinas problemas, kurių jis pats nesistengia išspręsti, bet drąsiai fiksuoja savo mąstymus, kviesdamas pamėginti diskutuoti ir įrodyti, kad gali būti kitaip. Algirdas Titus Antanaitis „Egzodo literatūros“ tome teigia: „...Vladas Šlaitas, visas būdingiausias savo kūrybos savybes parodęs jau pirmajame rinkinyje, nedaug ką naujo bepridėjo kituose...“ Taip ir yra, bet liko nepastebėta, kad poetas kiekviename naujame poezijos rinkinyje tobulina, grynina eilėraščio modelį, kartais mėgina eksperimentuoti kurdamas eilėraščių ciklą ar kažką panašaus į poemą, o kartais naujuose eilėraščiuose cituodamas eilutes iš seniai parašytų: po pirmojo poezijos rinkinio V. Šlaitas išleido dar devynis – 1959 m. „Ant saulėgrąžos vamzdžio“, 1962 m. – „Be gimto medžio“, 1964 m. – „Antroje pusėje“, 1965 m. – „Širdies paguodai“, 1967 m. – „34 eilėraščiai“, 1969 m. – „Aguonų gaisras“, 1973 m. – „Pro vyšnių sodą“, 1978 m. – „Nesu vėjo malonėje“ ir 1991 m. – „Rudenio vynas“.
Pirmasis V. Šlaito rinkinys „Žmogiškosios psalmės“ iškart susilaukė kritikos dėmesio, nustebindamas „laisvu eiliavimu“. Svarbi A. Vaičiulaičio pastaba: „...jo eilėraščiuose tarpais jaučiama ir kai kurių atgarsių iš kitur. (...)... ir tai gal nuvestų ligi kai kurių oriento poetų arba Senojo Testamento. Bent toks įspūdis tarpais kyla, kai skaitai V. Šlaito poeziją“(30). V. Šlaitas tarsi iškart buvo nukeltas kažkur „šalia“ – šalia įprastos poezijos, šalia tuo metu kūrusių poetų. „Nerastumėm aiškiau pastebimos giminystės nė tarp vėliau pradėjusio reikštis Vl. Šlaito ir jo bendraamžių žemininkų-lankininkų kūrybos. Jis pasiliko kažkaip atokiai nuo visų pokario metais suklestėjusių, kurių kūryba savo dvasiniu turiniu duodasi gretinama ar grupuojama.“(31) V. Šlaitui priekaištaujama dėl „susukiotos minties, einančios ne iš jausmo, bet iš intelektualinės kombinacijos“(32). Tuometiniams literatams geros poezijos būtina sąlyga buvo jausmas, kurį reikėjo subtiliai ir originaliai įforminti. „Intelektualinės kombinacijos“ – netikros poezijos ženklai. Tačiau, atsižvelgiant į anglų poeto ir literatūrologo T. S. Elioto teiginius (V. Šlaitas žavėjosi T. S. Elioto kūryba), reiktų kalbėti būtent apie mintį ir emocinį minties ekvivalentą –meninę emociją. Pasitelkus T. S. Elioto postuluotas literatūros sampratas, V. Šlaitas turėtų būti vadinamas išradingu ir tikrai rimtu poetu. Lyriškų sielų lietuvių poetai ir literatūros vertintojai kartais net suabejoja, ar verta V. Šlaito rašymus vadinti poezija. Būtent iš anglų-amerikiečių literatūros V. Šlaitas sėmėsi naujų estetinių idėjų ir stilistikos būdų.
Mėginant aptarti „Žmogiškųjų psalmių“, o kartu ir kitų poezijos rinkinių eilėraščius, galima remtis T. S. Elioto suformuluota „objektyvaus koreliatyvo“, kertinio kūrybos akmens, sąvoka, t. y. ypatingos meninės emocijos formule, kurią sudaro kuriančio žmogaus sunerta objektų, situacijų ir įvykių grandinė, galinti tiksliausiai perteikti kūrybos proceso metu užvaldžiusią būseną. Laikantis šios „objektyvaus koreliatyvo“ taisyklės, galima išskirti tris pagrindinius V. Šlaito eilėraščių tipus – objektų, situacijų ir įvykių eilėraščius. Objektų eilėraščio tipui būdinga vardažodžių gausa: kiekvienas paminėtas objektas turi kitokį atspalvį, su kiekvienu nauju žodžiu kuriamas vis platesnis asociacijų tinklas, kyla vis daugiau aliuzijų. Šis asociacijų tinklas V. Šlaito kūryboje be galo svarbus – poetas tarsi pateikia paprastą vaizdą, dažnai buitišką ir, atrodo, visiškai nepoetišką, o skaitantysis čia atranda kažką nepaprasta, rikiuodamas kilusias aliuzijas, išvysdamas netikėtus paveikslus, gimusius iš keleto elementarių žodžių.
Tu esi senas ir griūvantis mūras.
Ir kai tu sutrupėsi,
aš dažnai dar tave prisiminsiu savo svajonėse,
nes kadaise jinai gyveno tavo pašonėje
su žibuoklėm, su gvazdikėliais ir aguonėlėmis.
„Su aguonėlėmis“
Vienas iš pačių spalvingiausių ir įdomiausių objektų eilėraščių, geriausiai iliustruojantis šį kūrinių tipą, yra „Dėmė“. Vardažodžių gausybė, išsiliejusios vakaro spalvos ir užvaldžiusi keista nuotaika leidžia pajusti ypatingą tikros poezijos galią, kuri gali pasireikšti nepavartojus įmantrių metaforų ar išpūstų frazių:
Rugsėjo mėnesį mėnulio potvynio šviesoj nemiega medžiai.
Nemiega senas aptrupėjas mūro tinkas.
Aviečių šakos lyg svajojančios mergaitės
į mūro sieną atsirėmusios nemiega.
Iš požeminių rūmų pasimatyman išeina
laukinės žiurkės...
V. Šlaitas sugeba ypatingai grupuoti žodžius: jie tampa reikšmingi ir spalvingi tik poeto sukurtame kontekste, „ištraukti“ iš to konteksto jie pasirodo labai paprasti ir vienareikšmiai.
Kita eilėraščių grupė – situacijų eilėraščiai. Juos dažnai sunku atskirti nuo įvykių eilėraščių, tačiau šie abu kūrinių tipai V. Šlaito poezijoje egzistuoja. Situacijų eilėraščių grupei priklauso beveik visi religinių išgyvenimų kūriniai. Čia didesnis krūvis suteikiamas tam tikrai situacijai ar situacijų grandinei, kur objektai yra nuo tų situacijų priklausomi. Religiniai V. Šlaito eilėraščiai unikalūs: dažnai susidaro įspūdis, kad autorius balansuoja ant ribos, rizikuodamas per daug nužeminti Viešpatį ar prabilti per daug familiariu tonu, tačiau ta riba nėra peržengiama, tik maksimaliai sumažinamas atstumas tarp žmogaus ir Aukščiausiojo. Žavi be galo nuoširdus poeto tonas, kreipiantis į Viešpatį ir tikintis supratimo ar paguodos. V. Šlaitas kalbasi su ne nepasiekiamu Dievu, bet su Jėzumi Kristumi, dievišku žmogumi, kuris niekada neapvils ir visada supras. Šiuo bendravimo su Viešpačiu intymiu atvirumu V. Šlaitas žymiai skiriasi iš kitų lietuvių poetų.
Jo žodis nuoširdus ir tikras, skamba klystančio, bet visada besitikinčio panašių klaidų daugiau nedaryti žmogaus intonacijos:
Dieve Tu mano, Pats žinai,
kad taip negalima toliau gyventi.
Išrauk mane kaip seną kelmą ir kūrenk,
pakol sudegs paskutinysis mano kraujas.
„Atgailos psalmė“
Religinio atspalvio eilėraščiuose V. Šlaitas išlieka toks pat paprastas, kaip ir kituose kūriniuose; jis visiškai nemėgina ieškoti iškilmingos leksikos, kuri išaukštintų Absoliutą. Viešpats V. Šlaitui atrodo toks pat pasiekiamas kaip žolynas, esantis visur, todėl neišskirtinas iš kasdienybės.
Įvykių eilėraščiai nuo kitų skiriasi nežymiai: šiuose kūriniuose dominuoja koks nors įvykis arba aiškiai juntama vidinė dinamika. Neretai V. Šlaitas, eilėraščių modeliu pasirinkdamas įvykių grandinę, pasinaudoja ilgų periodų forma. Šitaip sukuriamas gyvos kalbos efektas, lyg ginčijamasi su kitais ar pačiu savimi, lyg mėginama išsakyti savo atrastas tiesas ar įrodyti savo teisumą:
Tie, kurie sakė man, kad aš rašau eilėraščius
tiktai dėl to, kad aš eilėraščius rašyčiau, tie neklysta:
nėra pasauly lyriko,
kurio eilėraščiai būtų tik jo eilėraščiai,
nes jo eilėraščius prieš jo gimimą,
gal tik kitoj tautoj ir trupučiuką vietomis gal perstatytais žodžiais,
dainavo Afrikos smiltims ir vėjams beduinas,
arba dainavo Azijos žvaigždėms ir geltonam Jang-Tse-Kiango dumblui
tą pačią lyriką siaurų akių kinietis,
arba dainuoju aš tą pačią lyriką
lietuviškiems laukams ir kryžiams
aukštaičių lygumų sūnus.
„Neišsakyta meilė“
V. Šlaito eilėraščių skirstymas į tipus, be abejo, yra sąlyginis, bet atspindi pagrindines jo kūrybos linijas.
Kiekvienas V. Šlaito eilių rinkinys buvo recenzuojamas egzodo spaudoje. Išeivijos kultūros žmonės įdėmiai stebėjo V. Šlaito kūrybos kelią. Kritikai truputį pabardavo dėl temų ar motyvų kartojimosi, dėl tos pačios eilių formos monotoniškumo, kartu pripažindami eilėraščių autoriui savito poeto vardą: „Vlado Šlaito eilėraščiai, skirti jo nesugrąžinamai žuvusio ankstyvos jaunystės pasaulio sostinei Ukmergei, yra ne tik patys geriausi šioje knygoje („Širdies paguodai“), bet gal ir visoje mūsų „urbanistinėje“ poezijoje. (...) ...nepriklausomybės laikotarpio poetai, apdainuodami miestus (...), neišvengė oficialaus patoso ir dėl to tik labai retais atvejais tepakilo aukščiau proginės poezijos lygio. Visi jie operavo poetiškomis bendrybėmis ir nė vienas iš jų neturėjo tokio gilaus autentiško ryšio su apdainuojamuoju objektu. (...) Jau pačiu pirmuoju „Žmogiškųjų psalmių“ rinkiniu Šlaitas užėmė ryškią vietą naujausioje lietuvių poezijoje. Tai buvo naujas ir aiškiai autentiškas balsas“(33). V. Šlaitas pavadintas „urbanistinės poezijos“ kūrėju, o šitai lietuvių poezijoje tikrai reta. Poetui pripažįstami ir kiti nuopelnai: „Į lietuvių poezijos laukus Vladas Šlaitas atėjo išsyk su nuosavu lyriniu veidu. Tarp pagrindinių jo kūrybos žymių buvo absoliutus nuoširdumas, dramatizavimo ir jokios pozos nebuvimas, kone prozinis, o sykiu ir poetinis kalbėjimas, moralinis, religinis bei patriotinis jautrumas ir, techninėje plotmėje, laisvas eiliavimas. (...) „Nesu vėjo malonėje“ rinkinyje tarp naujų motyvų prasismelkia du: vienišumas ir senatvė. (...) Iš dalies tai sudaro savotišką lietuvių poezijos retenybę. (...) ...prisipažinti savo kūryboje, kad tu, poetas, jau sulaukei senatvės, kad gal ir tavo balsas jau girgžda, vargiai kas iš mūsų giesmininkų buvo, yra ar bus linkęs“(34).
Šiaip ar taip, V. Šlaitas galėtų didžiuotis solidžiais savo kūrybos vertintojais: jo rinkinius aptardavo K. Bradūnas, A. Vaičiulaitis, A. T. Antanaitis, V. Skrupskelytė, R. Šilbajoris ir kiti. Už antrą poezijos rinkinį „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ (1959 m.) V. Šlaitui buvo paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija. Paskutinis poeto rinkinys „Rudenio vynas“ (1991 m.) taip pat laimėjo JAV Lietuvių bendruomenės literatūros premiją.
V. Šlaitas yra išspausdinęs vienintelį prozos kūrinį – novelę „Klapčiukai“. Rašytojas K. Barėnas yra kalbinęs V. Šlaitą ir toliau rašyti prozą, tačiau poetas laiškuose bičiuliui H. Gintautui rašė, kad prozai reikia daug laiko, kad rašyti proza jis neturįs kantrybės. Novelė „Klapčiukai“ buvo parašyta 1946 m., o išspausdinta tik 1955 m. žurnale „Žibintas“. Novelės kalba paprasta, be įmantrybių, laisvai besiliejanti, įtaigi; pasakojama pirmuoju asmeniu, mažo berniuko lūpomis. Turinys paprastas, tačiau novelė sukomponuota įdomiai – įterpiamas berniuko sapnas, gyvinantis ir spalvinantis pasakojimą. K. Barėno nuomone, V. Šlaitas galėjęs būti puikus prozininkas...
V. Šlaito poezija yra brandi, atsiliepianti į XX a. antrosios pusės poetinio mąstymo pokyčius. Ji reikalauja iš skaitytojo mokėjimo įsiklausyti į paprastą žodį.
Beveik visi V. Šlaito eilėraščiai turi biografinių elementų, tačiau tai, be jokios abejonės, natūralu: kalbama ir rašoma apie tai, kas išplaukia iš patirties, kas ilgiausiai išlieka atmintyje, kas visada jaudina ir yra svarbu. Taigi „savo pobūdžiu bei santykio su pasauliu prasme Šlaito poezija yra nuolatinė išpažintis, niekada nesibaigiantis autoanalitinis monologas ir savotiška koketerija su savimi pačiu“(35). V. Šlaitas nesislepia už gražių žodžių ar skambių minčių, jis visada išlieka tiesus, atviras, kartais ironiškas, kartais saikingai sentimentalus. Tačiau jis šito sentimentalumo nedangsto, o tiesiog kalba apie raudoną rožę, pečių nuolaidumą ir atsispindintį mėnulį, rizikuodamas pasirodyti šabloniškas ar, paprasčiausiai, senamadiškas. Kartais V. Šlaitas kalba su pačiu savimi, kartais su praeitimi, kartais su kitais. Jis sugebėjo kalbėti taip, kad viskas virstų nuoširdžia, atvira ir įdomia poezija. Jis sugebėjo kalbėti taip, kad jį išgirstų ir pamiltų.
_______________________________________
(1) H. Gintauto kalba V. Šlaito minėjime Ukmergėje 1995 09 27.
(2) Lietuvių enciklopedija. – Bostonas: LEL. – 1964. – P. 36.
* Tikras vyras (vok.).
(3) H. Gintauto kalba V. Šlaito minėjime Ukmergėje 1995 09 27.
(4) Barėnas K. Vargas lapojo, poezija žydėjo // Tėviškės žiburiai. – 1995 07 11.
(5) K. Barėno laiškas E. Ignatavičiui. – Anglija.
(6) Red. pokalbis su Vladu Šlaitu. – „Draugo“ kult. priedas. – 1973 07 14.
(7) Ten pat.
(8) V. Šlaito laiškas mamai. – Londonas. – 1964 05 20.
(9) Red. pokalbis su Vladu Šlaitu. – „Draugo“ kult. priedas. –1973 07 14.
(10) H. Gintauto kalba V. Šlaito minėjime Ukmergėje 1995 09 27.
(11) Ten pat.
(12) Pašnekesys su K. Makūnu Londono Lietuvių namuose 1995 m. spalio mėn.
(13) H. Gintauto kalba V. Šlaito minėjime Ukmergėje 1995 09 27.
(14) K. Barėno laiškas E. Ignatavičiui. – Londonas.
(15) Ten pat.
** Šiandien čia – rytoj kitur (angį.).
(16) H. Gintauto kalba V. Šlaito minėjime Ukmergėje 1995 09 27.
(17) V. Šlaito laiškas D. Virgailytei. – Londonas, 1978 12 30.
(18) Barėnas K. Vargas lapojo, poezija žydėjo//Tėviškės žiburiai. –1995 07 11.
(19) H. Gintauto kalba V. Šlaito minėjime Ukmergėje 1995 09 27.
(20) K. Barėno laiškas E. Ignatavičiui. – Londonas.
*** Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjunga.
(21) Barėnas K. Vargas lapojo, poezija žydėjo//Tėviškės žiburiai. –1995 07 11.
(22) K. Barėno laiškas E. Ignatavičiui. – Anglija.
(23) Ten pat.
(24) K. Barėno laiškas E. Ignatavičiui. – Anglija.
(25) V. Šlaito laiškas tetai Nastutei. – Anglija, 1981 10 26.
(26) Barėnas K. Vargas lapojo, poezija žydėjo //Tėviškės žiburiai. –1995 07 11.
(27) K. Barėno laiškas E. Ignatavičiui. – Londonas.
(28) Barėnas K. Vargas lapojo, poezija žydėjo/ /Tėviškės žiburiai. –1995 07 11.
**** Duokite man ko nors užvalgyti... Prašau, duokite man ko nors atsigerti... (Angį.)
***** Vladas Šlaitas palaidotas Londone, Šv. Patriko kapinėse, lietuvių skyriuje. Laidotuvės įvyko tik birželio 12 dieną, kadangi palaikus reikėjo pervežti iš Braitono į Londoną.
(29) Kostas Rauda (Nyka-Niliūnas A.). Penktoji Vlado Šlaito poezijos knyga // Aidai. - 1966. –Nr. 4. – P. 187.
(30) Aug. Raginis. Žmogiškosios psalmės//Aidai. – 1950. – Nr. 3. – P. 140.
(31) 1962 m. grožinės lit. balansas//Margutis. – 1963, kovas. – P. 20.
(32) Aug. Raginis. Žmogiškosios psalmės/ /Aidai. – 1950. – Nr. 3. –P. 140.
(33) Kostas Rauda (Nyka-Niliūnas A.). Penktoji Vlado Šlaito poezijos knyga/ /Aidai. – 1966. – Nr. 4. – P. 187.
(34) Aug. Raginis. Išsaugojo savo poezijos braižą//Aidai. – 1979. –Nr. 3. – P. 187.
(35) Kostas Rauda (Nyka-Niliūnas A.)– Penktoji Vlado Šlaito poezijos knyga//Aidai. – 1966. – Nr. 4. – P. 187.
Šlaitas, Vladas. Saulė ant šaligatvio: poezija, proza, vertimai, laiškai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.